Vitalic: „Sykį Argentinoje į renginį su manimi susipažinti atėjo Ukrainos ambasadoriaus dukra... Ir dar keletą kartų mane yra pasitikę su rusų kalbos vertėju!“
Mano neakivaizdi pažintis su Vitalic kūryba prasidėjo „Stereo 45“, kažkada tarp eilinio penktadienio ir pirmadienio. Šio prancūzo skambesys būtent tą anuomet vešėlusį elektrinį nusidėjėlišką maksimalizmą, iš kurio vėliau išsivystė daug puikių dalykų, man ir simbolizuoja. Niekas nestovi vietoje, nors trečiasis kūrėjo albumas nostalgiškai pavadintas „Rave Age“, iš kurio autorius dar tikrai neišaugo.
Šiuo metu Vitalic – kelyje, o albumą pristatinėja vaizdo ir kitų pojūčių šou VTLZR. Viena iš turo stotelių – „Loftas“, paskutinį šios eros penktadienį, gruodžio 21-ąją, pasipuošiantis „Jäger Vibrations“ vėliava. Upės tekės, stiklai drebės. Apie renginį plačiau čia, o pats Vitalic – iškart po „Rave Age“ įklijos.
Į kūrybą vis stengiesi įmaišyti naujų garsų, į pasirodymus – naujų elementų. Ar taip nuo nuobodulio saugai save, ar publiką?
Taip, element naudoju daug. To, manau, reikia ir man, ir publikai. Noriu, kad tiek aš, tiek jie nuolat nustebtume, judėtume į priekį. Nenoriu kartoti saves, todėl eksperimentuoju ir neturiu ribų.
Garso ir vaizdo šou VTLZR rengi ne vienas. Kaip pasirinkai partnerius?
Su komanda „1024 Architecture“ dirbu nuo 2008-ųjų. Tai jie, jauni talentai, savo srityje labai populiarūs, kūrė scenografiją „Flashmob“ turui. Netrukome susidraugauti, dirbti mums taip pat smagu, kaip tiesiog leisti laiką drauge. Tad nieko keista, kad ir prie naujo projekto prisidėti pakviečiau.
Kurie iš tavo pasirodymų tau pačiam paliko didžiausią įspūdį?
Pirmieji kartai visuomet svarbiausi. Taigi pirmosios viešnagės Brazilijoje, Australijoje, Niujorke... Taip pat – pirmoji pagrindinė scena Belgijoje. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad po kurio laiko jaudulys dingsta – tuomet ieškai naujų būdų jam kurstyti. Kaip ir minėjau, mano pasirodymai auga ir tobulėja, taip neleidžiu sau atvėsti.
Ar šiandien atlikėjams dar svarbūs muzikiniai klipai?
Taip, labai, ir turi labai daug įtakos tam, kaipo tavo žinutė pasklis ir kaip ją priims publika. Tai – ir meninė vertė. Pavyzdžiui, „Second Lives“ vaizdo klipas buvo tikrai sėkmingas, o naujausias darbas, „Stamina“, buvo signalas to, kaip mano muzika ir ja perduodamos vertybės pasikeitė nuo praėjusio albumo.
Kaip sekasi albumui „Rave Age“? Kiek kopijų turi parduoti kad patenkintum savo ego?
Net nežinau, praėjo tik mėnuo su trupučiu, nemačiau skaičių. Bet jie man per daug ir nerūpi. Leidykla sakė, kad viskas gerai, tai ir gerai. Daug įdomiau yra tai, kiek „Rave Age“ išbus gyvas. Ar jį pirks mėnesį, ar pusmetį?
Ar esi pirkęs savo muzikos?
Tiesą sakant, esu. Norėjau pagroti vieną kūrinį tokiame vakarėlyje, ir kompiuteryje jo neradau. Viešbučio kambaryje nusipirkau ir atsisiunčiau. Ir taip nutiko gal jau kokius tris kartus!
Tavo valdoma leidykla „Citizen Records“ – daugiau pramoga, hobis ar pastovus verslas?
Keletą mėnesių veikla nevyksta. Kai ėmiau įrašinėti „Rave Age“, nusprendžiau susikoncentruoti ties kūryba, o leidyklai reikia nemažai pajėgumų. Ir viskas dėl to, kad parduotum saujelę mp3. Žodžiu, kol buvo smagu, buvo smagu, o dabar reikėtų kiek atnaujinti požiūrį į muzikos leidybą, pakeisti procesus. Gal ateityje, bet ne šiuo momentu.
Didžėjus esi nepalyginamai trumpiau, nei prodiuseris. Kodėl gi nusprendei irgi groti kitų žmoni muziką?
Ilgą laiką šio užsiėmimo vengiau, bet galiausiai supratau, kad didžėjauti – visai smagu. Tai kaip eksperimentas, pasibandymai, kaip skamba įvairi muzika. Mano setuose – ir disco, ir techno, ir minimal. Mieliausiai už DJ pulto stoviu pabaigęs turą, kai galvoju apie naujus kūrybinius projektus.
Neseniai mačiau filmą „Legenda apie Kasparą Hauzerį“ („La Leggenda Di Kaspar Hause“), ir jame skambėjusi tavo kurta muzika tikrai prisidėjo prie bendro įspūdžio. Kinas – dar viena tavo aistra? Kiek žinau, anksčiau garso takelių nesi kūręs – ar jau planuoji ateityje?
Vienu metu dažnai lankiausi Italijoje, ten ir susipažinau su filmo režisieriumi Davied Manulli. Jis – tikrai neeilinis, kreizi kūrėjas, mėgstantis aštrias ir drauge gražias metaforas ir turintis labai asmeninę kino viziją.
Kol kas tai vienintelis mano garso takelis. Tikiuosi, ne paskutinis, įdomu būtų išbandyti ir kitokius filmus, nedirbčiau gal tik su fašistinių, rasistinių, homofobiškų pažiūrų režisieriumi.
Ar norėtum pagyventi kitoje epochoje?
Norėčiau ne tiek gyventi, kiek pažiūrėti, kaip iš tikrųjų viskas vyko Prancūzijoje II pasaulinio karo metu. Na, arba „Studio 54“ laikais!
Ankstesnėje tavo biografijoje buvo rašoma, kad turi ukrainietiškų šaknų... Kas ir kodėl tai sugalvojo? Ir kaip į tokius boratiškus pokštus reagavo gerbėjai Ukrainoje?
Aha, pamenu, buvo tikrai smagu! Net interviu pasakodavau, kad mano mama – ukrainietė, buvusi prostitutė. Bet tokie melai ilgai tęstis negali...
Sykį Argentinoje į renginį su manimi susipažinti atėjo Ukrainos ambasadoriaus dukra... Ir dar keletą kartų mane yra pasitikę su rusų kalbos vertėju!
Kodėl savo tikrąją gimtinę Prancūziją myli, ir kodėl – nekenti?
Myliu, nes tai – subalansuota šalis, ir viskas įmanoma, jei žmonės to iš tikrųjų nori. Kad neapkenčiu, nepasakyčiau, nors tikrai nesmagu stebėti, kaip griūna vertybės ir kyla įtampa.
Ar vis dar egzistuoja muzikoje „prancūziškumas“?
Manau, tikrai taip. „Daft Punk“, „Justice“ ir visi kiti tą skambesį formuoja. Ir smagu, kad Didžioji Britanija nebesityčioja, nors taip elgėsi ne vienerius metus. Bet aš to „prancūziškumo“ neturiu, nesu judėjimo dalis.
Ko labiausiai pasiilgsti keliaudamas?
Šeimos, šunų, draugų... Jei grįžtu namo per dvi savaites,viskas gerai. Bet jei išvykstu į ilgesnį turą, einu iš proto. Tada belieka daug groti.
Kas dar padeda išgyventi ilgas keliones?
Komanda! Linksminamės, einame naktinėti, atrandame puikių restoranų, maisto ir vyno... Dar padeda filmų žiūrėjimas, bėgiojimas, sporto salė.
Naujasis albumas, beje, vadinasi „reivo amžius“. Kada tas amžius baigiasi? Kada suaugama?
Tai ugnis. Turi ją arba neturi. Kai ugnis užgęsta, tuomet ir baigiasi reivas.
Ar vyrai reivina ilgiau, nei moterys?
Vyrai tiesiog ilgiau lieka vaikais, o moterys daug tvirčiau jaučia realybę.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS