Charlie May: „Manau, jei ruošiesi kažkuo – mano atveju muzika – užsiimti visą likusį gyvenimą, reikia nuolat įmesti naujų prieskonių, kai ką pakeisti“
Pokalbiai su tokiomis asmenybėmis, kaip Charlie May - atgaiva ir ausims, ir smegenims. Nors iš ties sudėtinga paruošti tokių klausimų, kurių niekas per ilgus karjeros metus jiems nebūtų uždavęs, smagu, kai pokalbis ima lietis nešnairuojant į klaustukais nužymėtą lapą. Nes pasakyti šie muzikantai turi daug daugiau, nei kada galėtum sugalvoti. Ir kalba jie ne klišėmis.
Taip, šis britas - visų pirma muzikantas. Tuomet - puikus prodiuseris, be kurio nesidžiaugtume nei "Involver", nei kitais Sashos leidiniais. O pastaruoju metu - ir didžėjavimo džiaugsmą atradęs atlikėjas. Kiek netikėtas "Exit" sprendimas pasikviesti jį į klubo gimtadienį, bet solidžiai 9-rių metų sukakčiai - solidus ir vardas. Lygiai pusė valandos telefoninių minčių - žemiau, diskoteka - gruodžio 4-ąją.
Kaip gyveni?
Gerai, bandau atsigauti po savaitgalio. Sekmadienį grojau Beirute - labai patiko, tik neužsibuvau. Atskridau dvi valandos iki pasirodymo, pagrojau ir iš klubo vėl važiavau į oro uostą. Bet vis tiek buvo labai smagu.
Ar dabar groji kiekvieną savaitgalį?
Oi, tikrai ne. Taip niekada neatsigaučiau. Dabar trunka dvi dienas, kol galiu grįžti į studiją. Na, bet groju tikrai nemažai, ir tai mane džiugina. Viso laiko leisti klubuose nenorėčiau - tada nieko nesukurčiau, ir atvirkščiai. Dabar turiu du darbus ir laiką paskirstau abiems.
Prie to grįšim vėliau, noriu sužinoti istorinių faktų. Kai patekai į muzikos gniaužtus, tai dar nebuvo elektronika, tiesa?
Tikrai taip. Užaugau klausydamasis "The Police", "Roxy Music" ir panašių grupių. Tais laikais indie ir šokių muzikos scenos Britanijoje jau ėmė lietis, jos darniai gyveno viena šalia kitos.
Būdamas ketverių pradėjau mokytis skambinti pianinu, namuose visuomet skambėjo muzika. Tiesa, iki paauglystės pop muzikos neklausiau - buvo uždrausta, tad mėgaudavausi tik klasika. Pasinerdavau į muziką nuo mažų dienų. Dabar skamba keistai, bet taip, iki paauglystės jokios šiuolaikinės muzikos.
Kada atsirado šokių muzika?
Kai atradau juostinius magnetofonus ir jų laikmenas. Labai patiko pats įrašymo procesas, mokiausi elgtis su mikšeriu ir magnetofonais. Taigi veikla visų pirma sudomino mane iš techninės pusės. Kai kompiuteriai ir midi sekvenceriai tapo prieinamais, nekantravau įsigilinti ir į tai. Tai buvo natūralūs žingsniai.
Ar esi studijavęs muzikos inžineriją, prodiusavimą?
Ne, neteko. Mokiausi muzikos teorijos ir istorijos - tada, kai lavinau skambinimo pianinu įgūdžius. Taip pat pianinų derinimo ir akustikos, bet kaip tapti prodiuseriu ar inžinieriumi, nesimokiau. Tiesiog darau tai, ką darau, supranti, manau, daugelis žmonių taip elgiasi. Jei per daug įsigilini į akademinius dalykus, tai gali trukdyti. Tereikia poros ausų ir pasitikėjimo savimi.
Tavo skambesys unikalus ta prasme, kad kiekviena kūrinio dalis, kiekvienas garsas turi atskirą erdvę. Kaip tau tai pavyksta?
Neturiu žalio supratimo! Tiesa, žmonės taip kalba, bet man asmeniškai mano kūryba atrodo netvarkinga. Kuriu taip, kaip kuriu aš, ir pats noriu girdėti tam tikrą skambesį, kuris suteikia man malonumo. Ir tiek. Kai sukuriu garsą, jis turi mane pradžiuginti.
Formulės nėra. Kiekvieno rašysena skirtinga, mano yra tokia. Ypač mėgstu derinti garsus - tai lyg chemikalų maišymas, tikrai įdomu. Niekad nenusibosta dėti garsus vieną prie kito, klausyti, kaip jie bendrauja tarpusavyje. Tai labai svarbu.
Mes, rašytojai, kartais guodžiamės terminu "writer's block", arba "žanro krizė". Ar tau, kaip muzikantui, irgi taip nutinka?
Nuolat! Tiesiog pabosta ir nesinori dirbti. Tai problema, nes kartais spaudžia terminai, o aš ne itin mėgstu discipliną. Noriu dirbti tada, kai noriu dirbti. Muzika man - kitas pasaulis, nelaikau jos darbu. O kai tai tampa darbu, privalai jį baigti, bet visai nenori, tada užknisa. Svarbu neužmušti to, ką myli - kažkaip reikia sugebėti viską laikyti šiokiu tokiu žaidimu, ir kasdien eiti į studiją tam, kad pasikeltum nuotaiką. Kartais idėjų neturiu, tiesa, tada labiau noriu gaminti maistą ar tvarkytis sode, cha cha.
Tavo ir Duncan Forbes projektas "Spooky" progressive gerbėjų šokių muzikos istorijoje klasifikuojamas tikrai aukštai. Kaip pats manai, kas sutrukdė jam ir plačiojoje visuomenėje atsidurti greta "Leftfields", "Chemical Brothers" ir kitų pirmųjų gyvos elektronikos grupių?
Priežasčių daug. Pirmoji mūsų leidykla, "Guerilla Records", bankrutavo labai blogu metu. Kaip tik kalbėjom apie žanro krizę - ji užklupo po pirmojo darbų etapo ieškant naujų namų, juose įsitvirtinant ir bandant sukurti kažką naujo. Tiesa, tuo metu sukūrėme nemažai remiksų, bet gal pusantrų ar dvejus metus neturėjom įrašų kompanijos. Tada pasirašėm kontraktą su labai didele, ir tai buvo klaida. Nesulaukėm iš jų tokio palaikymo, kokio tikėjomės.
Žodžiu, daug visko įvyko, bet tam tikra prasme tai buvo ženklas iš viršaus. Galėjau netrukdomas dirbti kitus darbus, pavyzdžiui, kurti su Sasha. Jei "Spooky" būtų smarkiai išpopuliarėję, nieko panašaus nebūtų įvykę. Nevalia gailėtis, yra kaip yra, o rytoj ir vėl bus nauja diena.
Įkūrėt "spooky.uk.com" tam, kad perleistumėt savo kūrybą, taip?
Aha, atgavom beveik viską. Taip jau įvyko, kad yra bankrutavę gal šešios ar septynios su manimi ir Duncanu dirbę leidyklos. Galiausiai mums nepriklausė beveik niekas, ką buvom sukūrę, o ir šiandien nežinau kam kas tiksliai priklauso. Daugelį leidinių pavyko licencijuoti, bet metams bėgant tai tampa vis didesne teisine painiava. Kartais lengviausia numoti ranka ir sukurti kažką naujo! Tokia jau politika, atlikėjams sunku kažko pasiekti, nebent mokant daug pinigų advokatams.
Ar "Spooky" turi ateities planų?
Žinoma! Su Duncanu esam pažįstami beveik nuo gimimo, taigi beveik kaip broliai. Nuolat sėdam už to paties stalo. Planuojam, susitinkam ir įrašinėjam. Visuomet jaučiamės švieži, ir visada planuose yra naujas "Spooky" leidinys.
Pirmasis "Spooky" koncertas įvyko legendinio "Renaissance" ciklo nakties metu Mansfielde. Ar tada ir susipažinai su ten rezidavusiu Sasha?
Ne, tam prireikė dar kelerių metų. Bet taip, koncertą prisimenu neblogai, tai buvo tikrai jaudinantis patyrimas. O su Sasha susipažinau dešimtmečio pabaigoje, mus suvedė bendras abiejų advokatas.
Bet, kaip suprantu, dirbti su tavimi norą išreiškė būtent Sasha?
Taip, jis ieškojo studijos partnerio. Manau, svarstė keletą kandidatūrų, tuomet susitikom ir vienas kitam tikom. Iš esmės turėjom tą pačią muzikinę viziją. Jo, kaip didžėjaus patirtis buvo tai, ko trūko man, taigi susidirbome. Studijoje nuo pradžių netrūko geros energijos.
Kartu dirbote daug metų, manau, tai akivaizdus fakto, kad sutarėte gerai, įrodymas. Kokių savybių prireikia studijoje dirbant su žmonėmis, turinčiais kitokios patirties ir panašiai?
Reikia daug gero maisto! Ir būti tinginiams. Tarp mūsų, kaip sakoma, gera chemija. Net fizinis buvimas vienoje erdvėje neerzina. Jis moka skatinti, savo plotmėje yra puikus prodiuseris. Su Duncanu irgi taip pat dirbam. Susitinkam, kalbamės apie įdomius dalykus... Negalvoju apie tai kaip apie darbą. Žinoma, galų gale reikia kažką sukurti, ir nuolat juokaujam apie tai, kiek laiko užtrunkam norėdami įrašyti kūrinį, cha cha. Sasha - perfekcionistas, man tai patinka. Jokių kompromisų nebūna, dirbame tol, kol rezultatas toks, kokio reikia. Ir tai tenkina mus abu, todėl ir dirbame drauge toliau.
Kurie tavo ir Sashos darbai pačiam patinka labiausiai?
Cha cha... Jie keičiasi. Tiesą sakant, dažnai senų įrašų neklausau, nes nuolat dirbu prie kažko naujo. Labai patiko kurti "Airdrawndragger", ten tikrai yra puikių kūrinių. Bet iš tikrųjų patiko kurti visus. Sunku išsirinkti mėgiamiausią - dabar nieko daugiau nesugalvoju!
Apskritai džiaugiuosi, kad visi dirbome ir dirbame kartu - aš, Sasha, Duncanas, kiti mūsų kolegos. Kartais vidutiniško ar ne paties mėgiamiausio kūrinio įrašai būna neįtikėtinai smagūs, kitais gi atvejais išleidi visų garbinamą įrašą, o jo gamybos proceso tiesiog nekentei. Kol studijoje smagu, aš patenkintas! O kai kūrinys baigtas, jį išleidi ir imiesi kito.
Praėjusiais metais skaičiau straipsnį apie tave, kurio antraštėje buvo kalbama apie išlindimą iš Sashos šešėlio. Pati manau, kad realesnis variantas yra tai, jog tu pats tam tikrą laiką norėjai būti "kredituose", o ne scenoje. Kaip buvo iš tikrųjų?
Taip, kelias į sceną buvo natūralus. Ilgai nenorėjau atsidurti rampos šviesoje, daug labiau džiugino darbas studijoje. Dabar kitaip. Mėgaujuosi didžėjavimu, kelionėmis, vakarėliais ir pasirodymais žmonėms. Tai lyg galvosūkio detalė, kurios trūko. Ir lyg naujas darbas, todėl teigiamai jaudina.
O visgi kodėl išlindai į sceną? Gal pasiilgai "Spooky" koncertų?
Tiesiog norėjau susikurti stipresnį savo identitetą, padirbėti "ant savęs", tik reikėjo laiko užsiauginti pasitikėjimui savimi. Turiu prikūręs daug muzikos, suvokiau, kad protinga būtų eiti ir ją pagroti gyvai. Vėliau tai virto labiau DJ setais. Niekad nesirašau ateities planų - elgiuosi taip, kaip liepia instinktai. Manau, jei ruošiesi kažkuo - mano atveju muzika - užsiimti visą likusį gyvenimą, reikia nuolat įmesti naujų prieskonių, kai ką pakeisti.
Be to, man buvo įdomu įgauti žinių iš šokių aikštelės bei į muziką būnant studijoje pažvelgti iš jos perspektyvos. Viskas keičiasi taip greitai! Jei pažiūrėtum, kaip įrašai buvo gaminami ir kaip skambėjo prieš 20 metų, ir kaip dabar... Viskas absoliučiai kitaip.
Kaitos ignoruoti negali. Daug leidyklų bandė tai daryti ir smarkiai nukentėjo, nes nori nenori, pasikeitimai ateina. Įsivaizduoji, kiek įrašų išleidžiama per savaitę ir kiek žmonių juos kuria? O tokiems seniems pirdūnams, kaip aš, tenka keltis anksti ryte ir duoti jaunimui į kaulus, cha cha.
Technologinės naujienos plinta vis greičiau, bet ar tai iš šiandien išleidžiamos muzikos neatima sielos? Daugelį jaudina būtent techninė muzikos pusė, produkcijos kokybė, bet juk reikia ir dvasios. Ar užtenka jos šiandien?
Geras klausimas! Žinai, kai bandai lyginti istoriją su dabartimi, verta prisiminti, kad ir tu anuomet buvai kitoks. Prisimenu, kai jaudindavo kūrinys, kuriame buvo breakbeatas arba semplas. Ir jaudindavo būtent dėl to. Todėl, žinoma, naujausi triukai ir šviežiausia technologija visada domina ir užkabina. Be to, kai sukuriama tiek muzikos, kiekvienas kūrinys tiesiog negali būti nuostabus, tai neįmanoma. Bet ir tikrai puikių darbų išleidžiama.
Aš ėmiau įrašinėti, nes buvau muzikantas. Dabar lygiai taip pat lengva tapti prodiuseriu, jei esi kompiuteristas. Turi virtualų kompresorių, mikšerį ar sintezatorių, o tikrų gal net nesi lietęs, ir tikru instrumentu groti neteko. Žodžiu, šios karjeros siekti dabar galima daugeliu būdu, o, kaip sakiau, puikios muzikos tikrai sukuriama, tik surasti ją užtrunka ilgiau.
Kokius senesnius muzikos kūrimo būdus pamiršai ir perėjai prie naujų technologijų? Ar greitai eini nuo analogo prie skaitmenos?
Studijoje mėgstu judėti, negalėčiau ilgam įstrigti prie vienos dėžutės. Tuomet nieko gero nesukurčiau, man reikia netvarkos. Dirbant kompiuteriu labai didelė rizika viską atlikti per švariai ir per teisingai - na, lyg laiškus tvarkytumeis. O aš linkęs prie triukšmo ir purvo, tad naudoju ir daug senų analoginių instrumentų. Tiesa, skaitmeninės įrangos kokybė dabar tikrai gera. Jaudina jau beveik tiek pat, kiek analoginė. Todėl naudoju viską, ir tiesiog negalvoju apie kilmę. Svarbu, kad viskas skambėtų taip pat gerai.
Taip pat nereikia turėti per daug. Programinė įranga nebrangi, reikia jos daug parduoti, todėl kūrėjai nuolat leidžia naujas versijas. Vos pripranti prie kažko, ir tai pasikeičia! Ir ne visada į gerąją pusę. Todėl geriau studiją įsirengti paprastai, nesistengti įsigyti visko, nes tuomet visko mokėsi tik po truputį, o tai... pavojinga, cha cha.
Skaitmeninės muzikos parduotuvės gelbsti ir muzikos rinką, ir jos mylėtojus, norinčius įsigyti kūrinių, nes tai greita ir sąlyginai pigu. Bet ar kainos ir kokybės santykis perkant mp3 išlieka panašus į tą, kuris galioja perkant vinilą ar kompaktą?
Nemanau, kad pirkdamas mp3 išvis gauni kokios nors vertės. Negaliu pakęsti mp3 pirkimo! Kur 90 procentų ką tik įsigyto kūrinio? Tai kaip daikto fotografija, plastikinis maišelis. Erzina, kai savo įrašytą kūrinį girdi skambant mp3 pavidalu. Todėl net nekaltinu tų, kurie dalinasi muzika internete - jie visų pirma negauna geros kokybės.
Žinai, kas juokingiausia? Kai prabangiose hi-fi aparatūros parduotuvėse tau siūlo tūkstantį dolerių kainuojantį mp3 grotuvą, su auksiniais laidais ir visa kita. Bet juk jis pritaikytas groti mėšlą, tai koks tikslas? Žmonės pamiršo, kas yra gera kokybė, nes jie muzikos klauso per laptopų kolonėles ar mažutes ausines. Jokio boso, viskas vienoje plokštumoje, netenki dinamikos. O tai turi įtakos ir prodiuseriams.
Mielai moku už wav formatą. Tiesą sakant, nedažnai naudoju tai, ką gaunu kaip promo - tiesiog "Beatport" nusiperku patikusio kūrinio wav versiją. O susimokėti svarbu, nes taip tam, ką naudoji, skiri daugiau dėmesio.
Tai išeitis - parduoti ir pirkti wav, o ne mp3, taip?
Na, mp3 populiarumo priežastis yra tai, kad šis formatas labai patogus persiųsti. Jei taip būtų ir su wav, problemų nebeliktų. Internetas tam dar nepakankamai geras, cha cha, bet ta diena tikrai ateis. Tikiuosi. Mp3 tiesiog skamba blogai, verčiau turėsiu vieną wav, nei 50 mp3, tai mane patenkins labiau.
Žinoma, šiandien augantiems paaugliams tas skirtumas tiesiog neegzistuoja. Tikrai norėčiau į kokią mokyklą nusivežti itin kokybišką garso sistemą, paklausinėti vaikų, kokie jų mėgstamiausi kūriniai, ir pagroti juos aukščiausia įmanoma kokybe. Manau, juos priblokštų. Esu tikras.
Ar didžiąją dalį diskotekose grojamos muzikos kuri pats?
Taip buvo man pradėjus groti. Dabar darau mišinius. Tikrai smagu atrasti įdomios muzikos ir su ja improvizuoti, ir neįdomu tiesiog groti kūrinį po kūrinio. Pasirodymuose naudoju "Ableton", tad galiu pasiskolinti vieno kūrinio ritmus, kito boso liniją, ir pasižaisti. Didžėjus turi laisvės improvizacijai, todėl nebegroju tik savo kūrybos.
Tiesa, gera to pusė yra, kad grodamas tik savo muziką ją pažįsti nuo A iki Z. Didžėjai tuo tarpu nuolat užtvindomi naujais kūriniais, tad nespėja su jais nuodugniau susigyventi. Kol kas su tuo kovoju, bet visgi ir savo, ir kitų autorių muziką naudoti smagu. Nenuobodu. O mažiausia, ko aš noriu pasirodymų metu, tai nuobodžiauti! Būtų tikrai liūdna.
Kurie didžėjai tave įkvėpė, ką laikai pavyzdžiais?
Daugybė per daugelį metų matytų didžėjų! Žinoma, be galo daug įtakos turėjo Sasha, kuris šiuo požiūriu yra labai talentingas muzikantas. Taip pat Duncanas. Visuomet žavėjausi tokiais atlikėjais, kaip Jeff Mills, kurie iš prodiuserių tapo didžėjais. Luciano, Villalobos - tai žmonės, įdomūs tuo, kaip sugeba derinti didžėjavimą ir prodiusavimą. Ir šiaip laikau prabanga tai, kad vis dar galiu mokytis ir po kiekvieno pasirodymo analizuoti save. Pavyzdžiui, kaskart nusprendžiu kitą kartą mažiau gerti, cha cha.
Metai eina į pabaigą, ar turi 2011-iesiems kokių pažadų?
Taip, šiemet pažadu jų sau nebeduoti! Šiaip ar taip Naujųjų metų naktį dažniausiai dirbu, tai visi tokie pasižadėjimai jau sausio 1-ąją išgaruoja lyg nebuvę.
Iš esmės noriu ir toliau daryti tai, ką darau. Manau, esu labai laimingas galėdamas ir po tiek metų užsiimti muzika. Nenoriu nieko keisti, tik likti gyvas ir dirbti kaip dirbęs. Tikiuosi ir toliau leisti gerus kūrinius, groti geruose vakarėliuose. Daugiau nieko nemoku, negalėčiau niekur įsidarbinti, cha cha! Taigi šitai arba nieko.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS