Art Belikov: „Mėgstu eiti į koncertus ir įžvelginėti būsimų paveikslų kontūrus“
Tęsių neperiodinį ciklą apie tuos, kurie vakarėliuose ir koncertuose ne groja, o juos vizualizuoja. Per juos ar prieš juos. Archyve guli pokalbiai su Egle Suckmafinger bei Pijumi Buraku, „LRT Opus Temsta“ kalbinau net keletą fotografų, o šiandien pavyko pasikalbėti su jaunosios kartos veikėju, iš Klaipėdos kilusiu, Vilniaus naktyje regimu, bet joje interesų lauko neuždarančiu Art Belikov. Turėjote matyti jo darbus „Despotin Beat Club“ ar „Low Heights“ serijoms, gal net Girl Unit užsieniniame internete. Pokalbį pavyzdžiais būtinai pailiustruosim.
Kaip tave pristatyti – vaizdo menininkas? Grafikos dizaineris? Vaizduotojas? Dar kažkaip?
Nepatinka, kai žmonės mane vadina grafikos dizaineriu nes jaučiuos įspraustas į kvadratą. Nepeikiu grafikos dizaino specialybės, ne, bet, god damn, man norisi rėkti iškart jiems į akis ir sulaužyt tuos rėmus, tiek savo, tiek jų galvose.
Vadinkim paprastais žodžiais – vaizdo menininkas, o ar judančio ar statiško - nesvarbu. Nors dabar gyvenu kūrybiniame virsme ir būtent judantis vaizdas po truputį stumia statinį vaizdą į šoną, ir tai ne dėl atsitiktinumo, o dėl to, kad šiaip atsibodo ir norisi pasivaikščiot naujais keliais.
Ar pameni, kokiam renginiui darei pirmąjį savo plakatą?
Patys pirmieji vieši plakatai buvo prieš kokius 4 metus Klaipėdoj, kai pradėjau vizualiai perteikti renginius, vykusius legendiniam „Čako ir Čekuolio“ bare. Po to buvo keletas pasispardymų iki Vilniaus, bet šiaip visiškas gavno.
Iš tiesų net nepamenu, kaip aš pradėjau kurti plakatus vakarėliams, nors su vaizdu dirbu kur kas ilgiau, bet turbūt tam turėjo įtakos pažintis su Donatu Chipak, kuris tuo metu mane labai inspiravo ir supažindino su šia scena.
Kertinis perversmas įvyko 2014-ų rudens pradžioje, kai „Despotin Beat Club“ vyrai surengė vakarėlį su Neana iš „Night Slugs“. Tada buvo mano pirmasis prisilietimas prie trimačio vaizdo. Nuo to laiko nebenorėjau bandyti kitų technikų, o tiesiog gilinausi į 3D programos subtilybes ir taip pasistačiau pamatus naktinio gyvenimo kultūroje.
Iš esmės tavo braižas yra tai, kad pastovaus braižo tu neturi, ir tai žavi. Visgi ar nesudėtinga kiekvienąkart pradėti nuo visiško nulio, tuščio lapo? O gal visgi turi prašalaičio akiai nematomų „nustatymų“ kuriuos naudoji kaskart?
Plakatus kuriu skirtingiems vakarėliams, klubams, serijoms. Kiekvienam iš jų noriu perteikti savito braižo ir tuo stiliumi lipdyti jų vizualinę dalį visuomenėje. Nemanau, jog neturiu savito braižo – jis yra, bet jis evoliucijonuojantis, prisitaikantis ir dinamiškas. Tikslinga auditorija, kuri susiduria su naktiniu gyvenimu, dažnai atpažįsta mano darbus.
Į patį plakatų kūrimo procesą žiūriu kaip į meninę kūrybą. Galbūt ne visada jie virsta meno kūriniais, bet yra buvę tokių, kuriais nuoširdžiai didžiavausi. Ir nesvarbu kam, ar Girl Unit, ar elfų tūseliui miško bunkeryje.
Šabloninių nustatymų neturiu jokių, nebent to reikalautų klubas ar vakarėlių serijos konceptas.
Neretai plakatuose matau visokių logų ar šiaip popkultūros artefaktų. Nėra tekę dėl to teisintis ar net teisiškai atsiprašinėti?
Buvo laikotarpis, kai naudojau prekinius ženklus savo darbuose, bet tik meniniuose. Tai buvo savotiška parafrazė visai popkultūrai. Tam įtakos, matyt, turėjo Andy Warhol. Dabar logotipų nenaudoju, nes turiu ką kitą pasakyti.
Dėl teisinių dalykų nebuvo jokių problemų, atsiprašinėti irgi neteko.
Ar būna, kad vakarėlyje užsimerkęs grojant puikiai muzikai imi regėti plakato kontūrus (nes man taip būna su tekstais)?
Būna. Būdavo, kai klubinė kultūra buvo didelis creative space. Dabar labiau mėgstu eiti į koncertus ir įžvelginėti būsimų paveikslų kontūrus. Paskutinis toks didelis kūrybinis impact'as buvo per „Soft Moon“ koncertą Kablyje. Visa atmosfera, garsas, apšvietimas susicollide'ino į vieną nostalgišką, stiprų, underworldinį jausmą ir pradėjau regėti filmo paskutinę sceną, kuri yra p***a. Po koncerto parėjęs namo ją iškart užsirašiau, nors tas apsireiškimas buvo toks stiprus, kad, atrodo, neįmanoma pamiršti. Po to koncerto mano stilistika šiek tiek pasikeitė, ji tapo labiau noizinė, layerinta ir spalvingesnė. Na, tokia kaip „My Bloody Valentine“ albumo „Loveless“ viršelis.
Kokios muzikos klausai dirbdamas?
Šiuo metu atsakinėdamas į klausimus, klausau Otto – Bob (Edu K Mix).
Esu gitarų mėgėjas, klausausi dažniausiai brit rock, shoegaze, indie, contemporary. Dažnai tiesiog klausausi GOOD LIFE MUSIC (lol). Kai kuriu plakatą kokiam krūtam prodiuseriui ar didžėjui, tai dažnai įsijungiu jo gabalų ar miksų. Tam, kad įsijausčiau ir geriau perteikčiau visą jo muzikinę ideologiją vizualiai.
Beje, ar laikai savo veiklą darbu, ar visgi tai labiau gyvenimo būdas? Antra klausimo dalis – kuo planuoji būti užaugęs?
Kūryba iš esmės ir yra darbas. Prie jos reikia dirbti, daug dirbti, nes ji pati nesusikuria. Kūryba išsišakoja į skirtingas sferas, vienos tampa pinigais, kitos – jausmais ir pilnatve. Jeigu išeina tai sujungti, tai yra gyvenimas.
Užaugęs noriu būt Rockstar in Arts.
Naktinis gyvenimas tave įkvepia ar išsiurbia? Ar iškart po gero renginio gali pulti dirbt, ar reikia ieškoti būdų pailsėti?
Visaip būna. Priklauso nuo vakarėlio vaibo ir muzikos. Atsimenu kai „Low Heights“ vyručiai buvo atsivežę Bambounou į „Opium“, tai labai smagiai jaučiausi vakarėlyje, o po to dar ir normaliai paafterinom su juo. Arba per antrą ar kelintą ten STRCamp'ą, kai naktį klausiau Jozef van Wissem – buvo magical moment. Po tokių gražių akimirkų norisi išlieti viską, nes yra draivas, yra motyvacija ir yra, ką pasakyti.
Kokią techniką dažniausiai naudoji?
Buvau užsihypinęs ant 3D, po to buvo ieškojimų laikotarpis, nes buvau pavargęs nuo to. Dabar tiesiog eksperimentuoju su viskuo, dažnai norisi padaryti taip, kad net pats nesuprasčiau, kaip padariau.
Jei kalbant apie labiau profesionalesnį art directioną, tai apgalvoju, kokia technika geriausiai butų išpildyti idėją. Ar tai fotografija, ar iliustracija, ar grafika ir t.t.
Viską norisi daryti kitaip, nei visi.
Ar visas tavo idėjas užsakovai tvirtina iškart? Ar yra tekę, tavo nuomone, labai geras padėti į stalčių – kaip tuomet jautiesi, ar pergyveni, ar numoji ranka?
Dauguma užsakovų pasitiki manim, nes dažniausiai neduoda jokio briefo ir palieka laisvę, bet kartais būna atvejų, kai mano laisvė jiem atrodo per daug laisva. Buvo netgi pasipiktinimų, kai teko keisti plakato tam tikrus elementus, pavyzdžiui kai vyko Bok Bok ir Girl Unit tūsas San Franciske, Bok Bok užpyko gan smarkiai todėl, kad baltaodžių galvas nudažiau tamsia spalva su baltom burnom (referencas iš „Mad Max“). Sakė, kad čia labai aggressive subliminal message juodaodžiams. Teko pakeisti.
Kaip dėl ore, tiksliau, pintereste sklandančių idėjų… Ar semiesi jų iš kitų menininikų? Ar pastebi kitų nukopijuotus darbus ir ką apie tai manai?
Dabar stengiuosi kuo mažiau scrollinti tumblr, pinterest, t.t. nes ten daug daug šūdo. Labiau seku tikslius menininkus ir jų kurybą. Taip formuoju savo supratimą apie šiuolaikinį meną ir jo tendencijas, ir tuomet stengiuosi padaryti taip, kaip nedaro kiti.
Išlenda kartais kitų darbai, kuriuose matau panašumų į mano ankstesnius darbus. Bet tai yra referencai ir man smagu, kad kažkam netiesiogiai galiu patalkinti kūryboje. O gal tik sutapimai, nežinau. Iš tiesų man vienodai.
Atlikėjas, kurio pasirodymą svajotum anonsuoti. Ne tik kas, bet ir kodėl?
Oneohtrix Point Never. Todėl, kad žaviuosi jo muzikine ir vizualine estetika. Mistinis čiuvas ir didelis estetas.
Kiti būtų grupė „Ride“, Suzanne Kraft, Gigi Masin.
Kaip vertini Lietuvos renginių grafinio dizaino kultūrą? Ji gerėja, vienodėja, įvairėja, komerciškėja? Kokie kolegos yra tavo favoritai?
Ta kultūra pas vienus dar yra kokie treji metai atgal, vertinant estetiką, stilistiką ir tendencijas. Visų renginių vizualų nečekinu, tai turbūt daug ką praleidžiu, bet jeigu jie iki manęs neateina, tai tikriausiai nieko gero juose ir nėra. Kalbant apie klubinę dizaino kultūra, tai patraukliausius plakatus eksportuoja „Smala“, „Love Drama Stress“, DOS.
Ar geras plakatas gali išgelbėti kitais aspektais ne tokį gerą renginį?
Visiškai. Ir atvirkščiai. Čia tas pats kas ir su knygų ir albumų viršeliais.
Kaip atsirenki užsakymus – ar atmeti tuos renginius, kuriuose skamba tau neįdomi muzika, ar pagal siūlomą atlyginimą?
Dažniausiai dirbu su kuo noriu dirbt, kam prijaučiu ir mėgstu. Turiu žmones, su kuriais pastoviai dirbame. O užsienyje atsirinkinėju vakarėlius, atlikėjus. Dažniausiai sulaukiu emailų iš užsienio dėl albumų viršelių.
Lean Low - She Shoots to Kill galima perklausyti čia
Ar esi brangus?
Imu tiek kiek atrodo, kad esu vertas. Vilniuje nesu sulaukęs pasakymų, kad per brangus. Kituose miestuose su tuo teko susidurti, todėl praktiškai visi užsakymai sukasi aplink Vilnių.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS