Pirmieji žvaigždynai Žvėryno komunoje
Šią savaitę būsimais rudens nuotykiais papildžiau apynauję puslapio dalį „Diskotekos“. Ir iškart reikėtų pasakyti, kad jos pavadinimas tikrai sąlyginis. Ne visur einu tik pašokti, bet pats žodis smagesnis ir kažkaip artimesnis, nei kokie ten „renginiai“ ar „koncertai“. Nors tai, ką aplankiau vakar, buvo būtent pastarasis veiksmas. Loftais ir kūrybinėmis erdvėmis virtusi spaustuvė Žvėryno pakraštyje, vakaras „Constellation: [alfa]“ ir nieko nežadėjusi, bet stipriai padavusi ciklo „Žvaigždynai“ pradžia.
Neapsigaukit. Žvaigždės – danguje, scenoje gi vieta muzikantams. Be ypatingų ditirambų biografijose ir bold‘ų aprašymuose, be dešimttūkstantinių tiražų ir ilgamečių turų po pasaulį, gal todėl klausant „Constellation“ dalyvavusių atlikėjų poveikis buvo toks nuoširdžiai stiprus ir netikėtas.
Neabejoju, kad didelę pliuso dalį sudarė pati mano pirmą kartą lankyta vieta – „Commune Art“ kūrybinės dirbtuvės. Labai erdvios, bet sudalintos tikslingai ir jaukinančiai. Eklektiškos, bet švarios ir nekičinės. Spalvingos, bet ne chaotiškai, o net labai subtiliai. Piešiniai, tapyba, visų laikų skrajučių kolekcija (net didesnė, nei demonstravome parodoje konferencijos „Baltijos elektronika“ metu, jėga), foteliai, staliukai, švarus koridorius, kilimai ir visa kita, ko tikėtumeis pas draugą namuose, bet ne „pas menininkus“. Emocija tik geryn. Baro nėra, jo visai ir nereikia. Žmonių užtat gausėja kiekvieną minutę – pagal grafiką atvykusi apie pusę devintos po gero pusvalandžio suskaičiavau jau daugiau nei pusšimtį, po pirmojo koncerto – gal ir visą šimtą.
Darbų planavimo (ar jo nebuvimo) pasekmė – regėjau tik du su puse iš keturių renginio act‘ų, tai yra, panevėžiečius „Flesh Flash“ ir kaip „Magic Mushrooms“ ar „Left I Right“ balsas pažįstamą Umiko Kotori. Kita vertus, mano galva ir rankos būtų ambientinį ir žemai guldžiusį svečią iš Rusijos ReDrum stačiusi į vakaro pradžią, tuomet užleidusi erdvę lietuviams – dabar gi po pozityvių aukščių ir gylių raminusi muzika iš Erelio miesto nebeleido sulaukti laisvojo-laužytojo džiazo trio iš Lenkijos „Kirk“. Šie, sako, buvo puikiai!
Esu daugiau nei patenkinta ir tuo, ką spėjau įsisavinti. Apie „Flesh Flash“ buvau girdėjusi tik viena ausimi; taip, grojo jie kad ir „Sūpynėse“, bet jose vienu metu visko vyko tiek daug, kad į sceną „Mažiau“ užsukdavau tikrai per retai. Ir štai – gal jau birželį iš Panevėžio kilęs duetas būtų įgijęs naują gerbėją. Tik gerąja prasme, tiek nuotaika, tiek melodijos sprendimais, „Flesh Flash“ pasirodymas (drastiškai per trumpas, bet tikrai išsamus ir nevienodas) man priminė vieną šių metų grotuvo džiaugsmų „Dirty Beaches“. Taip, svarbiausia – tai melodinga. Gitara užtikrintai veda dar nepramintais keliais, užsuka į paplūdimį (pagal vėsą – pabaltijo), nepabijo dulkėtų stepių, elektroninė programos dalis gi grąžina „in the place I know the best“, kaip sakė Fritz Kalkbrenner. Dar pridėk tą su niekuo nesupainiojamą kiek narcizišką, kiek emo panevėžietišką stoikę (ją turi visi šio miesto elektrikai nuo Leon Somov iki Endžio), netgi dvigubą jos dozę, įrėmintą į juodus marškinėlius ir siaurus džinsus, ir viskas vyksta tikrai labai gerai, pagrįstai ir psichodeliškai argumentuotai.
Daug mažiau tvarkos ir apsisprendimo, bet ryškiai daugiau jėgos, įdirbio ir fantazijos metmenų radosi po trumpos ir labai reikalingos pertraukos pasisveikinus Umiko Kotori. Ji, kaip sakiau, ta pati švelnaus ir tuo pačiu labai stipraus, išlavinto ir nesuvaržyto vokalo savininkė Elena. Filtruotais, bet vis dar gyvais Manomonosala vaizdais papildytas trip-dub-beat-step-džiazas, taip, man tai buvo džiazas. Tiesa, muzikinėms improvizacijoms solo partija iš kompiuterio gal ir nedavė labai daug vietos, bet Umiko Kotori balsą apipynusios aranžuotės vis tiek pribloškė savo įvairumu ir daugiasluoksniškumu.
Visą valandą su bisu (ir skelbimu apie rastus automobilio raktelius) trukusios programos kūriniai, kaip neslepia ir pati autorė, dar darbinėje stadijoje – vietomis tai buvo ypač akivaizdu, nes trūkdavo jei ne įžangos, tai pabaigos, o ir pavadinimai kol kas tik „1“ arba „777999“, bet svarbiausia juk yra idėja, o šių Umiko Kotori galvoje ir širdyje, atrodo, užteks dar ilgam. Vienu metu pagalvojau, kad jei kurčiau muziką, norėčiau, kad tai būtų kažkas tokio. Ne per daug sunku, bet ir ne paviršutiniška, ne per daug skardu, giloka, laužyta, bloškia, verčia, kelia, sugriebia. Ir dar balsas! Tai dainos! Tai ne šiaip sau kūriniai, tai dainos, kuriose ir pati sau įdomi muzika atsiskleidžia dar kitomis spalvomis.
Vis dar vasarą nerimastingai primenanti sezono pradžia ir viltingai nuteikiantis „Agharta“ (šiai priklauso ir nepavykusio, bet idėjiškai stipraus Kauno klubo „Insait“ idėja) ciklo startas. Žingeidžiausiems jau debiutavę, man ką tik atrasti ir iškart savo vietą galvoje radę „Flesh Flash“ (ei, jei skaitai penktadienį, rugsėjo 9-ąją, nepraleisk jų pasirodymo „Gorky“ arba ryt Kaune su mano ką tik pristatytu Jaakko Eino Kalevi). Stipri kaip niekad Umiko Kotori. Ir todėl visai net neliūdna, kad „Constellations: [alfa]“ įveikiau tik pusę. Rudens dar liko labai daug, nebijokit išklysti iš Vilniaus Senamiesčio pinklių.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS