Artėja sausra?
Deja, vasara naktiniam gyvenimui - metas nedėkingas. Nors orų prognozės negundo, visi vis tiek pradeda atostogauti. Žmonės - nuo klubų, klubai - nuo žmonių.
Gandai apie visokius laikinus ir ne uždarymus mane po truputį varo į neviltį. Aišku, atsiras kur eiti bet kokiu atveju, svarbu, kad noro būtų. Bet kuo mažesnė pasiūla, tuo, mano nuomone, ji nekokybiškesnė. Electro ir šiaip bepročiams skirtų vakarėlių vietos "Stereo 45" nebeliks išvis, o štai vietoj studentų ir iki "Helios" dar neprakutusių verslininkų pamėgto "New Orleans" grasinasi tapti kazino. "Galaxy" peripetijos nenusakomos ir nenuspėjamos, bet, logiškai mąstant, visiškai jo uždaryti tikrai neturėtų.
"Gravity" viskas lyg ir gerai klojasi, bet turint omenyje, kad, anot Leonido Donskio, keičiasi visa epocha, keistis reikėtų ir jiems. Taip, kad nebegalėtum lengvai nuspėti vakarėlio eigos jame dar nedalyvavus ir kad tie vakarėliai daugiau nei truputį skirtųsi vienas nuo kito. "Cozy" nebešokama (bent jau oficialiai), o senai nauja "Žalia papūga" irgi ramesniems susibūrimamas skirta. Visiškai naujo gyvos muzikos klubo "Tamsta" vadovai šeštadienį pyko ant reperių ir priekaištingai tildė muziką. Atsimenu, jie žadėjo, kad ne diskotekoms skirtas klubas bus. Hm...
O paskutiniais mados klyksmais minimaliai aprūpintuose Mažeikiuose, po galais, į stipriai paorganizuotą renginį paima ir susirenka šeši šimtai žmonių. Gal net septyni. Va tau ir "AE Pavasaris". Vilniuj kažkas nebe taip.
Bet kol mano pesimistinės prognozės neišsipildė (ir išvis galėtų tapti tiesiog liguistais kliedesiais ir niekada nepasitvirtint), mes vis dar ūžiam. Skaityk toliau.
"Stereo 45" kažkodėl ne visai nuosekliai laikėsi prieš "Orgazmatron" išplatinto reklaminio teksto. Skelbė, kad be makiažo neįleis, tai net visai rimtai ruošiausi pelnytai likt už durų. Bet laiptais nusileidusio Džonio iš kvartalo (to su tatuiruotu pilvu) juodai išmarginto veido išraišką reikėjo pamatyti - ryškiai jautėsi vakarėlius supainiojęs. Nė, šiaip viskas buvo normalu, ir grojo normaliai, ir žmonės normaliai bendravo beigi degustavo (pasirodo, iki 22 val. ten vyko vieno internetinių pažinčių puslapio susitikimas). Bet tas kažkoks vidinis fetišo bėgis man taip ir neįsijungė, tai susirinkau kelis bendraminčius ir po dvylikos pasukau į "Intro". Vėliau ten grįžusieji tikino tarpdury sutikę policininkus, kurie garso tramdyt buvo užsukę. Chi.
Maironio gatvėje tikėjausi blogiausio, turint omeny paskutinį mano nuotykį ten ir šiaip porą metų besitęsiančią juokais bei legendom apipintą klubo valdymo tendenciją. O bet tačiau! Kai nesitiki ir neplanuoji, tai ir trenkia perkūnas iš giedro dangaus. Smagu nuo pat įėjimo akimirkos, kai ponas Šimbelis (jis ir dievas), matydamas, kaip vienas geras žmogus mums lengva ranka tiesia kvietimus į fiestą, murmtelėjo: "Ė, o aš jau norėjau nebeįleidinėt žmonių".
Leiskit, leiskit, ir kuo daugiau! Tokios verdančios minios "Intro" aš nemačiau turbūt nuo pat atidarymo - man tai buvo vienas iš keturių tikrai 10 balų vertų vakarėlių ten. Pirmi trys - "RyRalio Religion" 2002 m. spalį su "Rithma:, 2002-2003 m. Naujieji su "Underworld" "Two Months Off" prieš pat vidurnaktį ir visiškai balaganinis atidarymas.
O rūbinėj savitarna, cha - mergaitė turbūt gimtadienio švęsti išėjo. Маnо žiniomis, bent viena striukė tikrai šeimininką pakeitė. Bet sako, nieko baisaus - tą vakarą bent jau niekas nepyko ir nesimušė. Labai smagi ta masinė beprotybė, kai braudamasi iki baro susitinki keliolika pažįstamu, su visais pažadi išgerti, o atsistojus prie baro ir dešimt minučių laukdama barmeno dėmesio pašneki su panašaus likimo nepažįstamais ir galiausiai išgeri dar su trečiais. O šalia keli vaikėzai lošia stalo futbolą, o dar vienas miega ant sofutės. Pirmą pusvalandį net muzikos nespėjau išgirsti, tiek visko! Greičiausiai Maniax grojo, nes P-Shaver mirgėjo prie baro. Bet stojus už pulto jam, tai išgirdau ir aš, ir visi kiti - gimtadienio svečius šokdino nenuilsdamas ir neužleisdamas vietos Tomui Boo... gal net iki pat aušros. Electro laimėjo?
Ech, pusę keturių "Cozy" apačia jau nebedirbo, taigi progos patikrint, ar tikrai ten niekas nešoka ir visi elgiasi gražiai, vėl neturėjau. "Kavos ir namo", bet šeštadienį rytą man linksmai skaudėjo galvą. Nuo skausmo bėgdama tiek visko nuveikiau, kad sekmadienį ją skaudėjo vėl, o štai klubinimosi fakto atmintyje neužfiksavau. Tik girdėjau istoriją apie Dave'ą Clarke'ą. Vaikinas lėktuvais į svečias šalis iš Britanijos neskraido ir kelionėms turi prašmatniai įrengtą autobusą. Sykiu su savim vežiojasi tris garso specialistus ir porą apsauginių. Atvykęs į darbo vietą ramiai pavalgo, tada iki seto pradžios pamiega autobuse, atgroja savo pusantros valandos ir vėl griūva ant šono. Neįdomu lietuviams būtų su juo, ką? Bet vis tiek atvažiuot gali, aš laukiu.
Tai va, sekmadienį vakare galvos jau nebeskaudėjo ir išsiruošiau kultūringai vakaro su Jojo Mayeriu praleisti. Labai juokinga - ateini į "Forum Palace" saulei šviečiant, o jau pasitinka inteligentiškai astrališkas dramenbeisas. Publika nusiteikusi rimtai - jokių eilių, nes visi atėjo tiksliai pagal biliete nurodytą valandą ir net šiek tiek anksčiau. O ėjo tai visi - nuo muzikultūrologų Dovydo Bluvšteino ir Dariaus Užkuraičio iki beveik visų Lietuvos dramenbeiso diskžokėjų. Ir jaunųjų jų draugų bei draugių. Vienintelis juokingas ir šiokią tokią antipatiją keliantis personažas - vaikinas, įleidinėjęs žmones. Su darbiniais treningais, tpfu. Sekmadienis, tai darbe tvarkingai atrodyti nereikia?
Kalė tas apsigimęs būgnininkas sąžiningai - nepastebėjau, bet pagal garsus ir tempą kartais tikrai atrodė, kad lazdelės lūžti turėjo. Jam talkinęs bosistas ramiai, bet užtikrintai savo pareigą atliko, o elektronščikas japonas savo šypsena greit užkariavo visų simpatijas ir per pertrauką buvo užfiksuotas gražiai su dviem lietuvatėmis ulbantis. Ir jas fotografuojantis. Dar vienas grupės narys - priešais sceną įsitaisęs aptakus dėdulė su dideliausiu mikšeriu.
Taip, visi keturi - visiškai skirtingi objektai, ir, matyt, tai turi įtakos projekto "Nerve" kūrybai. Pradėję dramenbeisiuku, vėliau perėjo į tikrą dramenbeisą, vėliau į dar tikresnį - publika garavo, nors tikrai šokti bandė tik vienas kitas. Gitarinio hauso (čia mano susigalvotas terminas, jei ką) elementus panaudojant po truputį nuvinguriuota pertraukos link. Kam ta pertrauka? Kad, kaip minėjau, su gerbėjais muzikantai pasibendrautų? Pasnūduriavau pusvalanduką, kol Astralas foną sudarė, ir antrai daliai užsiėmiau pozicijas arčiau veiksmo. Dar keliasdešimt minučių nu-jazz (aišku, su variacijomis, bet p. Užkuraitis turbūt viską paaiškintų tiksliau), ir mano kojos bei rankos griežtai pareikalavo atsidurti gulimoje padėtyje. Och, galėjo koncertas būt savaitgalio pradžioje, o ne finale...
Gerai, tikrai gerai, kad pagaliau pirmadienis.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS