Vidis siūlo apsikabinti, pasibučiuoti ir šokti iki devynių ryto
Iš turbūt ketvirto per pastaruosius keletą metų karto pagaliau pavyko produktyviai pasėdėti su Vidžiu. Ne paslaptis, kad dažnai su „Silence“ tėčiu dirbam ranka rankon, o ir požiūriai bei skoniai sutampa daugeliu atvejų, ir šiaip tai vienas nedaugelio žmonių, į kurį galiu kreiptis tėviško patarimo. Ir visgi tikiu, kad turėdama progą paklausti giliau nei kiti kartu objektyviai galiu vertinti Vidžio kaip didžėjaus bei atlikėjo svorį lietuviškoje scenoje. Be to, žodis „lietuviškas“ jau kuris laikas nieko neapibrėžia – mano pašnekovas su kolega Mario tai čia, tai Stambule, tai Rygoje, tai Londone. Bet ir Vilniaus neapleidžia.
Šis interviu neturėjo būti jokio renginio anonsu, bet taip jau sutapo, kad penktadienį „Opium“ – „Silence“ šokiai su Andre Lodemann. Šių belaukiant galima ir ramiau pasikalbėti. Įžangai – vienas mano mėgstamesnių Mario ir Vidžio kūrinių.
Visvaldas Morkevičius
Pradėkim nuo pastarosios tavo išvykos kovo pabaigoje. Ką veikei Estijoje?
Viešėjau „Tallinn Music Week“. Tai trijų dienų konferencija – tarptautinė, bet estai net neslepia to, kad pagrindinis jos tikslas yra populiarinti estų atlikėjus. Dėl to visuose showcase’uose tarptautiniai – lietuvių, suomių, britų – vardai buvo tik priedai. Už tai, beje, estus reikėtų tik pagirti. Ypač šiemet, kai Talinas yra Europos kultūros sostinė, jie dar labiau stengiasi atkreipti dėmesį į save, kaip kūrybingą tautą.
Negali kaimynams nepavydėti jų Prezidento. Toomas Hendrikas Ilvesas yra didelis muzikos gerbėjas, ir ne šiaip gerbėjas, o indie roko ir „Arcade fire“ mylėtojas. Mūsų netiesioginė pažintis prasidėjo ketvirtadienį, pirmąją konferencijos dieną, teatre „Von Krall“. Ramūnas Zilnys iš „Lietuvos ryto“ man parodė tokį kampe sėdintį dėdę ir paklausė, ar žinau, kas jis. Pagalvojau, gal koks rimtas rėmėjas, nes jį saugojo dideli vyrukai. Pasirodo, tai ir buvo Estijos Prezidentas. Ramūnas dar papasakojo, kad jis norėjo siųsti oficialų valstybinį prašymą „Arcade Fire“, kad šie atvažiuotų pas juos pakoncertuoti. Na, bet patarėjai perkalbėjo. Kitą dieną, penktadienį, Prezidentas dar pasakė tikrai nuoširdžią kalbą ir padarė tikrai didelį įspūdį. Su drauge buvusiais lietuviais net juokavom, į kokį renginį galėtų ateiti Dalia Grybauskaitė...
Gal labiau reikėtų diskutuoti ne apie tai, kur ateitų Grybauskaitė, bet kas turėtų būti prezidentas, kad ateitų..?
Gal. Na, čia tokia labiau anekdotinė konferencijos dalis. Šiaip muzikine prasme išvyka man nebuvo siurprizas. Dar dirbdamas MTV žinojau estišką skonį ir tai, kur jie produktyviausi. Estai visuomet buvo aktyviausi indie scenoje, Lietuva nei prieš trejetą metų, nei dabar neturi nė trečdalio to, ką turi jie. Žodžiu, susitikau vietinius – buvusius kolegas iš MTV – ir paprašiau nuvesti ten, kur iš tikrųjų būtų įdomu. Taip atsidūriau Talino dailės akademijoje. Didžiausią įspūdį paliko pora post roko atlikėjų, tai buvo multiinstrumentalistai, viską pedalais dėję į loopsus, kūrę nesibaigiančią muzikinę tekstūrą... Lietuvoje tokių kūrėjų nežinau. Gal tiesiog reikėtų labiau pasidomėti?
Prastesnį įspūdį paliko estiškos elektronikos pristatymas. Pavyzdžiui, viename renginių pagrindinės žvaigždės buvo „Rulers of the Deep“. Nežinau... grojo labai nuobodžią 2005-aisiais atsiduodančią muziką. Turėjo būti gyvai, bet buvo DJ setas. Tačiau tai buvo showcase’o problema. Kitą dieną susitikau „Red Bull Music Academy“ prieš porą metų mums pristačiusį Madis Nestor – vietinį muzikos nerduką. Su juo viešbučio kavinėje išgėrėm kavos, ir per pusvalandį jis man į išorinį hardą prikrovė tiek geros estiškos elektronikos, kad vėl atgavau viltį. Visą kelią namo klausiau house, dubstep ir kitokios elektronikos ir supratau, kad ne viskas, ką pristato renginiuose, yra įdomiausia. Visa mano praėjusios savaitės (kovo 28 d.) laida skirta būtent šiems atradimams.
Kaip sugalvojai važiuoti į konferenciją?
Tai ir buvo netikėčiausia viso to dalis. Tiesiog gavau laišką, kviečiantį sudalyvauti. Net perklausiau, ar jie nori pranešimo, diskusijos, ar dar kažko. Organizatoriai tiesiog pareiškė, kad nori mane matyti kaip lietuviškos industrijos atstovą. Man tiko.
Ką iš to, ką pamatei, būtų galima pritaikyti Lietuvoje?
Tokie renginiai iš tiesų reikalingi. Būtent šaliai, kuri į juos kviečia. Tai puikus šansas parodyti save, suvesti industrijos žmones... Visas gėris čia vyksta prie kavos ar bokalo. Pakalbi, pasidalini, įsikvepi, planuoji ateitį. Tai labai svarbu. Todėl labai tikiuosi, kad „Baltijos elektronika“ galės užaugti iki Baltijos šalių lygio. Nes elektronikos scena pas mus stipriausia – reikia išnaudoti tą turimą kritinę masę, paskatinti rėmėjus skirti pinigų, nes tai – puiki galimybė parodyti save. Pristatymai keliuose klubuose ir taip toliau.
Ką muzikos savaitė duoda Talinui kaip miestui?
Šeštadienį, pagrindinę naktį vyko virš dešimt konferencijai skirtų įvykių. Visas centras buvo užkimštas žmonėmis. Konferencijos svečių buvo apie 1000, bet visame kame dalyvavo ir Talino gyventojai. Galėjai per vieną ar dvi naktis pamatyti beveik visus aktyvius estų muzikos veikėjus! Nebūtinai išgirsti – tiesiog susitikti, pasikalbėti. Gerai praleisti laiką.
Ar rastum Talino ir Vilniaus panašumų?
Pabuvus taip trumpai sunku pasakyti. Šiai dienai vietų Taline tikrai daugiau. Juk vietos, tiksliau, jų trūkumas – Vilniaus pagrindinė problema. Praradom „seną gerą gravą“ ir nebeliko optimalios vietos kiek didesniems, įdomesniems šokių muzikos renginiams. Taline tokių tikrai yra, jos atviros tokiai muzikai, kuri įdomi man. Užsienio svečių taip pat būna. Nuo Dorian Concept iki Moodymann.
Kokie sostinių skirtumai?
Didžiausi – tautiniame charakteryje. Koks pilnas bebūtų vakarėlis Estijoje, vis tiek Lietuvoje daugiau iškeltų rankų. Mes aktyviau reaguojame, ir tiek. Taline gali susirinkti pilna salė, bet tik tiek. Ramiai visi būna. Primena Belgiją...
Estai ramūs kaip belgai?
Haha, taip. Estai – naujieji belgai.
Vėl ir vėl grįžtu į Vilnių, prie dabartinės „Opium“ situacijos. Pirmasis „naujas“ mėnuo jau baigėsi, buvo tavo ir Saulty renginiai, „Mondayjazz“ gimtadienis. Kas buvo tokios klubo koncepcijos be vieno programų vadovo inciatorius, ką konkrečiau ši idėja reiškia, kaip sekasi?
Viskas paprasta. Prasidėjo istorija nuo to, kad išsimiegojęs po naujametinių vakarėlių susitikau su Manfredu ir Saulty. Pasakiau jiems paprastą dalyką – nėra kur daryti renginių. Viena iš problemų – nėra pačių vietų, sienų. Antra – žmonės, kuriems tos sienos vienaip ar kitaip priklauso. Dar pernai šią idėją užmezgiau – gera klubinė naktis platesne to žodžio prasme. Ne tik „Silence“, ne tik „Mondayjazz“... Žmonės ateina kažkur penktadienį ir randa kažką visada tos pačios kokybės, su geru garsu ir geromis šviesomis. Patys rūpinamės komunikacija ir kitais dalykais. Promoterio duona. Ši bendra tapusi mintis sutapo su Rolando išėjimu į „Gorky“, tad pasidalinom planais su „Opium“ savininkais. Viskas tiko ir patiko.
Beje, šimtu procentų pasiteisino idėjos dalis klubine naktimi paskirti penktadienį, o šeštadienį paversti ramesniu kokteilių vakaru. Vilnius mažas miestas, pajamos žmonių irgi nedidelės, tad vieno gero pasiūlymo per savaigalį tikrai pakanka. Viskas kol kas sekasi neblogai, bandom padėti vieni kitiems. Pajėgos yra bendros.
Prie tavęs, Saulty ir Manfredo prisijungė ir „Mondayjazz“. Kaip visa komanda susiformavo – kas ką rinkosi?
Visų pirma kalbėjau su Manfredu ir Algiu kaip senais draugais. Tiesiog paklausiau, ar jie jaučiais taip pat, kaip aš. Buvome trise, o mėnuo turi bent keturis savaitgalius, taigi Manfredas „Mondayjazz“ ir pasiūlė. Mums visiems patinka, ką jie daro, be to, patys jautėsi panašiai – nebuvo vietos, kurią pavadintų namais, kur galėtų jaustis šeimininkais. Taip ir prisijungė.
Jei neklystu, idėjos dalis buvo „negroti kitur Vilniuje“. Ar tai galioja?
Su mažom išimtim. Kitomis dienomis ar labai skirtinguose renginiuose – kodėl gi ne? Nemanau, kad „Satta“ ir „Opium“ yra tiesioginiai konkurentai – turinys skirtingas, kaip ir auditorija. Neskaitant balandžio 1-osios house diskotekos, kuri būna kartą metuose, che che.
O šiaip stengiamės reaguoti adekvačiai. Juk Manfredas – vienas dažniausiai bookinamų didžėjų. Toks savotiškas anekdotas scenoje sklando apie tai, kad Mamania ir Manfredas turi po tris grojimus per naktį. Visi suprantam, kad tų pasiūlymų visada bus, ir jie bus labai skirtingi. Ir repo, ir roko vakarėliai – negi „Šok Rok“ konkuruoja su house renginiu?
Pats Vilniuje dar ruošiesi groti kur nors kitur?
Nelabai. Tik jaučiu skolą ir nepatogiai jaučiuosi prieš Billy Krystal & Kill My Disco, jau senokai mane kviečiantiems į „ŠMC kavinę“. Kad nepagalvotų, jog esu bjaurus bičas, artimiausiu metu pagrosiu.
Kaip manai, ar didžėjus gali groti per daug? Kada tai tampa akivaizdu?
Nežinau! Kai didžėjaus vardą regi kas antrame pakvietime į renginį, kai jis nedingsta iš tavo ekrano, tai gal ir per daug. Bet juk visoje paslaugų sferoje taip. Jei Mamania ir Manfredas turi prekę, kuri reikalinga visiems kiekvieną savaitgalį, ir tai tęsiasi jau ne pirmus metus, tai... Jie turi gerą prekę! Bet tai labiau išimtys, patvirtinančios taisyklę. Didžiajai didžėjų daliai galioja taisyklė, ypač tokioje mažoje rinkoje, kaip Vilnius, kad nusigroti negalima. Rezultatai akivaizdūs –dabar turime 200 didžėjų, grojančių 20-yje Vilniaus kavinių už dyką.
Kodėl taip atsitiko? Kodėl visi pradėjo groti nemokamai kavinėse?
Nebuvo vienos priežasties. Mano supratimu, tai buvo uždaro rato efektas. Pasibeldus vadinamajai finansinei krizei klubų atstovai to išsigando ir atleido vadžias. Pradėjo mušti kainas nebandydami ieškoti kitokių išeičių. Gal reikėjo daugiau investuoti į programą ir tikėtis didesnio atsiperkamumo, bent retkarčiais, kombinuojant su pigesniais vakarėliais? Didžėjai atitinkamai neparodė charakterio ir tikėjimo savimi bei su tokiomis sąlygomis sutiko. Pradėjo groti visur ir visada – bandyti užsidirbti tą patį, ką anksčiau gaudavo grodami kartą per savaitę. Tai darydami triskart per savaitę penkiose vietose.
O kur ne Vilniuje tau įdomiausia groti? Kur publika žingeidžiausia tavo muzikai? Važinėji, palyginus su kolegomis, visai nemažai.
Sunku pasakyti. Būna pavienių labai gerų vakarėlių. Malonus siurprizas ištiko „Silence“ gimtadienyje „Kiwi“. Klaipėdoje iki to laiko lyg ir būdavo neblogai, bet neišsiveždavome „oho“ įspūdžio. O dabar atsitiko mažytis stebuklas! Dar ir dabar kartais įsijungiu pažiūrėti vaizdo medžiagą – varėm kaip roko grupė, ne kaip elektronikos atlikėjai. Rodžiau, beje, video ir kolegoms Estijoje, klaususiems, kaip mums Lietuvoje sekas. Estai sakė, kad pas juos tokių renginių nebūna.
O ką tau žada ateinanti vasara?
Tvarkaraštis dar pildosi. Metų pradžioje žiūrint į pavasarį buvo daug aiškiau. Dabar daug interesantų – ir festivalinių, ir klubinių – bet datos dar tik dėliojasi. O leidybine prasme vasara laukia tikrai gera. Gegužę dėl vėluojančio Andre Lodemann remikso pagaliau išeis „Changed“ plokštelė, tuo pačiu – ir „Plastic People“ vinile. Todėl tikiuosi, kad vasarą mano ir Mario muzika skambės daug kur.
Beje, gera naujiena – „Innervisions“ bootlegų leidykla „Philomena“, iki šiol leidusi savo atlikėjų edit’us, ruošiasi išleisti mūsų „Little Dragon“ remiksus. Tai bus dar viena ar net dvi plokštelės geroje aplinkoje. 2011-ieji – plokštelių metai, labai dėl to džiaugiamės, pagaliau turėsim daugiau čiupinėjamos savo muzikos. Turiu net mažą svajonę metų pabaigoje sugroti valandinį setą vien iš savo plokštelių.
Minėjai interesantus – ar į užsienį kviečiančių gausėja?
Taip, taip, dažniau užsienyje. Ir vietinių rinkų atstovai, ir tolimesnių. Pavyzdžiui, Baltarusijoje metų pradžioje tikrai teigiamai nustebom – susirinko pilnas klubas, jautėmės kaip roko žvaigždės, dabar jau kalbina tenykščio festivalio organizatoriai. Domisi ir Latvija, kurią tik dabar atrandam kaip rinką, mezgam vis daugiau ryšių. Gali būti, kad pradėsim ten ir savo muziką platinti. Tikiuosi, po konferencijos ir Estijoje bus proga pagaliau pagroti.
Kaip Nida – ar šiemet vėl gręsia mėnesiniai bajeriai?
Taip, bajerių bus. Tiesa, žinodamas, kad vasara tikrai nebus rami, „Beach baro“ savininkus perspėjau, kad pats organizuoti nieko negalėsiu, bet mielai pagrosime. Jau porą bookingų ten turime – drauge su Mario ir Jazzu.
O tautiniai festivaliai?
Vis norim pagroti „Satta Outside“, bet niekas nekviečia. „Sūpynėse“ irgi mielai sudalyvaučiau, techno setą susukčiau, bet čia turbūt tie lietuviški paniatkių klausimai.
Albumas išleistas, plokštelės eina, gigai užsienyje eina. Kas toliau?
Yra tų svajonių ir planų, bet, matai, aš labiau darytojas negu kalbėtojas. Labiausiai gyvenime mėgstu pirma padaryt ir tada tuo pasigirt. Todėl geriau kalbėkim apie tai, kas patvirtinta. Kai bus dar vienas parašas ant sutarties ar dar kokia patvirtinta nauja inciatyva, tikrai papasakosiu.
Na, yra noras pagaliau dirbti su agentu. Iki šiol tą ūkį prižiūrėdavau pats, bet nebe viską galiu suspėti. Todėl kalbamės su užsienio agentūra, yra konkrečių žmonių, kurie tuo domisi. Reikia viską, kas suplanuota, išleisti, ir kad tai būtų sėkmingi leidiniai – tai padės lipti į kalną. Dedam daug vilčių į „Changed“ vinilą – patys buvom maloniai nustebinti kūrinio sėkme. Klipo sėkmė jau beveik prilygsta „I’ll Be Gone“ fenomenui.
Praėjusių metų pradžioje gana triukšmingai išlydėjom tave į Briuselį. Bet tu kaip Lietuvoje, taip Lietuvoje. Ar Europos sostinėje nepasirodė taip patogu, kaip planuota?
Briuselyje lankausi bent kartą per mėnesį, dažnai ir daugiau. O įvyko viskas labai natūraliai. Nors miestą pažinojau neblogai, bet kai atvažiavau būti kasdien, supratau, kad Briuselis – ne mano vieta, nenorėčiau ten gyventi ir vykdyti savo veiklą. Nedėkingas ten miestas. Ne be reikalo atlikėjai iš jo bėga į Berlyną, Hamburgą ar dar kitur. Šiuo metu – legendos apie praeitį byloja ką kita – Belgijos sostinė nėra elektroninės muzikos, jaunimo, linksmybių miestas.
Tai viena priežastis. Taip pat daug veiklos atsirado Lietuvoje. Iki išvykimo aplinkybės lėmė ką kita. Užsidarė MTV, dar pora dalykų baigėsi, pajaučiau vakuumą ir nusprendžiau, kad saitai su Lietuva neberiša. Pabandžiau viena koja pabūti kitur, bet muzikiniai reikalai vis pakviečia Vilniun.
Neatmeti galimybės visgi galutinai išsikraustyti? Tarkim, padaugėjus vakarėlių užsienyje skaičiui?
Kodėl gi ne? Lietuvoje esu gyvenęs Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje. Niekada neturėjau bėdų persikraustydamas – net daiktų turiu tiek, kad telpa į vieną automobilį. Jei išmestum 12 dėžių plokštelių, lieka du lagaminai. O „Ryanair“ išmokė gyventi su 15 kg. Tokios galimybės neatmetu.
Juk keliauti iš Lietuvos tikrai nepatogu – kai kurių kvietimų į užsienį net ir labai norint nepatvirtina, nes lėktuvo bilietai man ir Mario atsieina gerokai per brangiai. Tai žinau ir iš promoterio pusės – didžiąją biudžeto dalį sudaro ne atlikėjo honoraras, o kelionės išlaidos. Siaubas!
„Facebook“ klausei, ar būtų norinčių išgirsti Moodymann Lietuvoje. Tai buvo retorinis klausimas, juokas?
Ne, ne juokas. Būdamas Estijoje išgirdau, kad birželį jis turėtų apsilankyti ten. Todėl iškart pagalvojau apie galimybę tuo pačiu atgabenti jį ir čia. Nors, tiesą sakant, visada abejojau tokių vardų poreikiu Lietuvoje. Vis dar svajoju atvežti ir Theo Parrish, ir Moodymann, bet jų honorarai dėl statuso labai dideli, bet tai ne John Digweed, pas kurį suplūstų ir tie, ir tie. Todėl „Facebook“ tebuvo eksperimentas – norėjau pažiūrėti, kokio dydžio bus hype. Ir tai buvo vienas populiaresnių mano postų!
Visgi birželį Moodymann dar nevešiu. Tegu žmonių noras auga. Jis vis dažniau būna Europoje, groja vis labiau atsipalaidavęs, net užuolaidų nebeprašo, kad pasirodymo metu nematytų, kaip balti žmonės šoka pagal jo juodą juodą muziką. Tad tikiuosi, progą atrasim kiek vėliau.
Kalbant apie „Facebook“ turiu dar tokį utopinį šiai dienai klausimą. Ar organizuotum renginį jo reklamai naudodamas tik senovines priemones? Be interneto, be radijo, be nieko. Tik skrajutes ir „word of mouth“.
Padaryčiau „Best kept secret“! Prisimeni tokią seriją su Dixon ir kitais? Che che. Paprasta. Užsirašai sau ant nugaros, pasiimi krūvą skrajučių ir vaikštai po kitus vakarėlius.
Rizikuotum dideliu biudžetu?
Čia teorinė diskusija! Meilų rašyt negalima? Na, pasirašyčiau visgi. Suveiktų gal dar geriau. Kai žmonės pripranta prie naujų būdų ir gauna žinutę kitaip... Be to, galų gale, vis tiek kažkas parašytų tam pačiam „Facebook“. Skrajutę nufotografuotų, event’ą sukurtų. Nuo to nebepabėgsi. Bet įmanoma. Juk tai, kad kažko nėra „Facebook“, nereiškia, kad to nėra visai. Svarbiausia – įdomus turinys. Būtų įdomu padaryti eksperimentą, tik, aišku, rizikuoti nesinori. Galim susitart, ką manai?
Pasitarsim. Mūsų pokalbis trunka jau beveik valandą, gal pagailėkim skaitytojų. Paskutinį klausimą palieku atvirą. Pasakyk, ką tikrai nori pasakyti. Išsikalbėk.
Nuo ko pradėt?.. Visada norėjau pasakyti, kad krizė gyvena tik žmonių galvose. O iš tiesų mūsų elektroninės šokių muzikos scena šiandien išgyvena pačius geriausius laikus! Vienas geriausių sveikos scenos bruožų – įvairovė. Lietuvoje ir ypač Vilniuje yra visko. Beats, dubstep, drum’n’bass, techno, house, disco, big room, kuriantys, atliekantys... Turim visko ir vyksta viskas.
Žmonėms ir ypač vakarėlių lankytojams reikėtų į visa tai pasižiūrėti pozityviau. Pajusti vertę ir susimokėti 10/15/20, o jei programa stipresnė, ir 30 Lt. Įvertinti tai, kad vakarėlis geras ne dėl to, kad jis vyksta „Berghain“, o dėl to, kad tu jį padarei geru. Ir geru jį daro ne tik didžėjus ar promoteris. Populiaru vertinti, koks artistas kur ką sufeilino. Bet jei aš pradėčiau rašyti balus publikai... Objektyviai, be pykčio. Labai retai galėčiau net stiprų aštuonetą parašyt. Nes žmonės nebežino, ko norėt, ir nebevertina to, ką turi. Dažniau pakeliautų, palygintų su tuo, kas vyksta kitur – Briuselyje ar Rygoje, kur scenos šiandien nėra – ir suprastų, kokioje aukso kasykloje gyvename.
Everything’s amazing and nobodys’s happy. Siūlau visiems apsikabinti, pasibučiuoti ir šokti iki devynių ryto. Turim visas galimybes pranešti apie save pasauliui visu smarkumu. Tik nepaleiskim. Viskas bus gerai! Daugiau meilės, sisters and brothers!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS