Golden Parazyth ir elektroninis rokenrolas
Debiutuojančioje mano blogo skiltyje „Susėsta“ – pirmasis interviu. Iššauktas naujo Golden Parazyth singlo „Shelter“ fakto, bet iš tiesų, kaip man įprasta, apie daug daugiau dalykų ir nuotykių.
Juk Giedrius scenoje jau penkeri metai, ir, nors yra tas pats draugiškas vaikinas, nė iš tolo neprimena kadaise Kauno „Jachtklube“ pritrenkusio savo nuoširdumu dainorėlio. Du albumai, grupė, koncertai, prabėgimai scenos priekyje sumušti delnais su gerbėjais – čia jau ne reivas, čia, brangieji, rokenrolas.
Su ponu muzikantu susėdome skirtingose interneto pusėse, aš – Vilniuje su čiajaus stikline, jis – Kaune su kakavos puodeliu. Galėjome palaukti ir gyvo susitikimo sostinėje – kaip tik šiandien Golden Parazyth gros muzikinės laboratorijos „Propaganda“ (apie ją įdomiai pasakoja Ore.lt) atidaryme, renginyje „Kings of Rave“, bet pabijojau, kad savaitgalinė nakties euforija mintis gali ir išblaškyti. Žiūriu, ką man siunčia Giedrius, ir klausiu.
Kas šie vaikinai nuotraukoje? Dešinėje įžvelgiu K@, o kairėje? Pats atrodai kažkoks jaunesnis.
Simas, smuikininkas. O man plaukai nukrito, tai ir atjaunėjau.
Tai Golden Parazyth dabar jau trys žmonės? Metas rašyti tavo pseudonimą kabutėse, kaip tikrą pavadinimą?
Taip, tai esam mes. Vienas gyvis. Rašyti galima ir kabutėse... Vienas vis dar pagroju, bet retai. Kamerinėje aplinkoje. Nuo šiol tokių kartų bus dar mažiau, nes visuomet būsime dviese arba trise.
O kurgi „Monkey’s Band“?
Nebėra. Buvome penkiese, likome trise. Kiti du pasuko kitais keliais. Matyt, taip turėjo būti, ir bus dar geriau.
Turbūt tavo kūrybą palietė tie pasirodymai penkiese, sintezė scenoje?
Taip, neabejoju. Penki – jau nemaža grupė. Tai leido suvokti ir pajausti šalia esantį muzikantą, todėl dabar trise scenoje jaučiamės labai stiprūs.
Scenoje – taip, bet pačią muziką? Ar rašai kūrinius galvodamas, kad be tavęs juos atliks dar du žmonės, ar tokie dalykai kūrybiniame procese nesvarbūs?
Nesvarbūs. Kūryba – tąsus procesas, visi jame turi savo vietą. Kartais kuriame visi drauge, kartais kažką parašau aš, o kolegos prilimpa prie kūrinio kaip kokios siurbėlės.
O kaip tu kuri? Kaip gimė tokie darbai, kaip šlagerių karalius „Lapė“ ar naujasis „Izabelle“ iš būsimo singlo?
Tokie lyriški ir nostalgiški kūriniai gimsta iš emocijos. Pajutai, sėdai, parašei ir visi patenkinti. Tai atsitinka retai, bet atsitinka ir tampa miela bei malonu.
Būna, kad kūrinį pabaigti ar netgi pradėti reikia prisiversti? Kaip iš tokio neveiksnumo vaduojiesi?
Jei nėra nuotaikos darbui, savęs neverčiu. Nebent tai kažkoks mechaninis procesas. Bet šiaip stengiuosi nejausdamas įkvėpimo nedirbti, geriau tokiu atveju pažiūrėti filmą ar išeiti pasivaikščioti ir leisti mintims susidėlioti.
Tai gerai gyveni!
Man irgi taip atrodo. Esu laimingas.
Aš laiminga, kai žiūriu į „Shelter“ viršelį. Jis toks gražus, gerąja prasme nerūpestingai vakarietiškas. Galėtų būti kokių „Groove Armada“. Kas piešė?
Turiu tokį draugą Dominyką Lipą. Jis turi savo braižą, nors yra dar jaunas. Tai ir pakalbinau papaišyti. Leidau improvizuoti ir būti laisvam. Manau, taip ir reikia dirbti su menininkais. Paklausė dainelių – nupaišė viršelių...
O pats singlas – kam jis? Juk Lietuvoje albumus ne vagonais perka, kaip sugalvojai dar ir papildomą ėjimą?
Tiesiog norisi pažymėti kūrinių išleidimą į dienos šviesą. Manau, bus atspausta ne daugiau nei 1000 kopijų. O jas tiesiog dalinsim pristatymų metu.
Padalinsit, paviliosit, o kiek laiko reikės laukti singlo anonsuojamo trečiojo albumo?
Manau, tik rudens pabaigoje. Gal lapkritį, kai nukris lapai, o su jais ir albumas. Bet neslėpsiu jo kūrinių iki paskutiniosios ir vasaros koncertuose dalį jo tikrai bus galima išgirsti. Gyvai muzika skamba vienaip, albume gi visai kitaip. Net galvojame kurti atskiras aranžuotes gyviems pasirodymams.
Jei, sakykim, „Apartment of Steel“ buvo obuolys, „All The Truth About Blue Monkeys“ – apelsinas, iki ko prinoko trečioji kūrybos stadija? Bus daug garso daug šviesų, ar senas geras Giedariukas, ar..?
Na, manau, per penkerius metus scenoje įgavau patirties ir sugebėsiu nustebinti. Albumas bus energingas, bet bus ir indie electronica skambesio. Bus back vokalų. Ir šiaip noriu jį muzikine prasme išpildyti taip, kad pačiam klausyti būtų malonu.
Kai prieš porą metų Djscene.lt kalbėjomės antro albumo proga, jau klausiau apie tuos etapus. Neseniai vėl klausiau „Apartment of Steel“ – jis žiauriai mielas, kaip beglobis kačiukas, kurio negali nemylėt, na, bet skamba šiandien tikrai naiviai. Ar tau irgi panašiai?
Be abejo! Jaunuolis prigroja taratuškių, lenda į draugo rūsį viską įrašyt, Mantas iš „Partyzanų“ uždeda antspaudą su kokybės ženklu ir visi klauso, nes nauja, nematyta, įdomu. Man pačiam jis skamba paprastai, bet tai – praeitis ir be jos nebūtų dabarties, ir manęs tokio, koks esu šiandien.
Matyt, ir daugelio tavo klausytojų. Beje, ar pritartum dar vienai keistai mano minčiai, kad esi vienintelė roko žvaigždė mūsų reivo pasaulėlyje?
Nežinau, jei taip kažkas sako, tai visada malonu. Jei prie mano pseudonimo atsiranda tas rokas... Kažkas yra mane lyginęs ir su „Frankie Goes to Hollywood“. Malonu.
Man taip pasirodė per tavo koncertą „Spartakiadoje“, nors mačiau jo gal tris minutes. Kaip tu drąsiai bendravai su publika ir taip toliau – tai visai nebūdinga mūsiškei elektronikos scenoje. Kaip manai, kodėl tokių kaip tu nėra daug?
Va va, čia toks Aliukų svetingumo pritaikymas elektroninei scenai. Nežinau! Reikia būti drąsiam, rėkti į mikrofoną. Tiesa, dažnas nusidainuoja, bet aš tik per pustonį, tad ir esu toks.
Matau ir girdžiu – ateina nauja karta, duosianti įvairaus roko, ir tai mane džiugina.
Kas jie tokie? Prašom pavardes ir adresus.
Cha cha cha! Na, tiesiog... Anksčiau prieš koncertus „Havanoje“ ar kitur per kitų grupių soundcheck’us būdavo neįdomu, o dabar jau yra ko paklausyti. Manau, lietuvaičiai įgauna vis daugiau sveiko europietiško drąsumo ir pilkus lininius drovumo drabužėlius lipdami į sceną palieka namuose. Todėl taip ir džiūgauju.
Vistik pasidalink vardais, kurie tau, kaip senbuviui, teikia viltį. Blogų neminėk, tik gerus.
„Proper Heat“... Ei, dabar sunku prisiminti. Kalbu visuotinai – jaučiu drąsą.
Kalbi apie europietišką drąsumą. Andrzejui Suru.lt tuo tarpu minėjai, kad ir pats ketini jo iš arčiau paragauti. Kokiais keliais ketini patekti? Festivaliai, o gal emigrantų lankymas?
Dirk Leyers viešėdamas Lietuvoje manimi susižavėjo, kviečia atvažiuoti į Berlyną ir pavaryt kažką bendro. Taip pat domisi tokie prancūzai, nori, kad balandį atvažiuočiau į Paryžių. Viskas po truputį, palengva augau, informacija apie mane sklido. Manau, atėjo laikas praplėsti akiratį.
Taip, į Angliją būtinai reiks. Taip pat rašiau į „Exit“ festivalį Serbijoje, ruošiuosi pasisiūlyti ir į „Audioriver“.
Tau tobulėjant kaip atlikėjui greičiausiai keičiasi ir tavo publika. Ji solidėja ar, atvirkščiai, jaunėja?
Pasigirti galiu tuo, kad mano publika visada buvo nuo 12 iki 50 metų. Net ne visai jaunos mamos žarsto komplimentus. Matyt, čia turi įtakos vyriškas mano balsas, che che che.
O ar yra buvę situacijų, kai nuoširdžiai nusistebėjai išgirdęs savo muziką ar komplimentus jai? Kaip pavyzdį galiu papasakoti, kad esu striptizo klube stebėjusi šokėjos pasirodymą pagal „I‘ll Be Gone“. Manau, tai tam tikras populiarumo rodiklis.
Kažkada Kauno Jachtklube išklausiau trijų marozų, kurie išgirdo „Lapę“ ir sakė „Va čia tai muzika“. Visiems tos muzikos reikia, nieko nemalonaus. Juk kitu atveju tas marozas man, barzdylai, gal galvą trankytų. O dabar Šiauliuose prieina ir sako: „Ė, tu čiūvas ir varai, ne tik kad muzikikę loopini, bet dar ir dainuoji, respektas“. Ir kiša „Čepkelių“ butelį.
Neatsisakai?
Nemėgstu, nuo šito rūgštys kylą.
O renginių organizatoriams siunti savo vaišių reikalavimus iš anksto?
Tik techninę pusę ir prašymą, kad pastatytų šešis buteliukus negazuoto mineralinio. Tai visas raideris, nesu įrašęs nieko su laipsniais. Nors, neslėpsiu, turiu įprotį „Starkos“ įkalti.
Kokia linksmiausia ever tavo koncerto pabaiga?
Klaipėdoje buvo smagu, kai „Švyturio menų doke“ po koncerto mane ir K@ apsupo gal dešimt studenčių. Ir bendravo tol, kol mums su Aurimu smegenys ištiško.
Grupsės! I told ya it‘s rock‘n‘roll. A, į temą – klausimas apie anglų kalbą. Ar tau ja lengviau eiliuojasi, ar angliškai drąsiau dainuojasi – kodėl šia kalba kuri tekstus? Man, pavyzdžiui, asmeniškai atrodo, kad angliškai lengviau nesąmonę leptelt, kaip pati ką tik padariau.
Tiesa, lengviau. Bet ne pačiame tekste ieškau esmės. Man patinka situacijos. Kartais padrikos, pasikartojančios, kupinos užuominų vokalinės frazės sukelia žmonėms neišpasakytų emocijų. Mane tai žavi, tai kūrybai prideda autentikos. O kalbant apie rimavimą angliškai... Jei ir gimsta lietuviška daina, tai kartą per metus. Turiu tokių gal tik penkias.
Bet kodėl? Gyveni Lietuvoje, bendrauji su lietuviais, iš kur anglų kalba? Kodėl ne rusų?
Dievinau „Radiohead“. Sumaišyk Yorke‘o kalbos manierą su vėžliukais ninzėm, kurie kalba slengu, ir gausi manąją anglų kalbą. Niekada jos nesimokiau, tik universitete metus, nes iškart patekau į penktą lygį. Rusiškai suprantu taip kaip lietuviškai, ir skaitau, ir rašau, bet tai ne mano muzikos kalba.
OK, įtikinai. Kada jau manysi Lietuvoje viską pasiekęs?
Kai sėdėsiu Paryžiuje ir „Panoramą“ stebėsiu per LTV interneto grotuvą. Šiaip nežinau, gal niekada. Sunkus klausimas, nes šitoje šalyje visko siekdamas gali tapti Mikutavičiumi.
O Mikutavičius – blogai?
Ne, bet juo būti nenoriu.
Jei reikėtų save pastatyti pasaulinėje elektronikos dainių eilėje, tarp ko tu stovėtum? Aišku, vienodų nėra, bet vis tiek?
Nežinau, gal šalia kokio Jimmy Edgar? Sudėtinga, nes norėčiau kažkada būti priskiriamas prie tokių vardų, kaip „Talking Heads“...
Kieno koverį pavarytum festivalio scenoje? Būtent jų?
Taip, galėtume. „Once In A Lifetime“!
Festivaliai jau čia pat. Ar ateinanti vasara bus geresnė už 2010-ųjų? Kas tau vasarą svarbiausia?
Bet kuriuo atveju geresnė. Daina, kitaip ir būti negali. Mes gyvi, turim pasaulį po kojom... O svarbiausia man vakarais atsirandantis šiltos drėgmės kvapas ir tie paukščiai lakštingalos vardu. Mmmmm.
O kas svarbiausia būnant scenoje?
Pasitikėti savimi ir prisipažinti sau, kad turiu būti drąsus, nes žmonės atėjo manęs paklausyti. Sakau sau: „Dovanok jiems viską, ką turi geriausio, užpildyk erdvę savo garsu, paliesk kiekvieną, žinok, kad darai tą iš širdies ir tikėk, kad jie tai pajaus“.
Knygoje apie Lietuvos roko kultūrą perskaičiau Morrisono mintį: „Menininkas turi būti kempinė, kuri pati save išgręžia“. Pritari?
Visiškai sutinku. Arba, kaip sako draugo giminė, aš menininkas, o menininkui arba furšetą kelti, arba laidotuves. Viduriuko nėra.
Tada paskutinis klausimas. Ar yra ta muzikinė kultūra Lietuvoje?
Buvo, yra ir bus. Ačiū.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS