Magda. Kryžkelėje tarp klubo ir meno
Prieš aštuonerius metus su Magda kalbėjomės Berlyne, „M_Nus“ šeimynos organizuoto „Contakt“ turo, nubloškusio savo užmojais ir padiktavusio toną daugeliui stotelėje. Tuomet ji ruošėsi jau tuoj būtinai pabaigti debiutinį albumą (pavyko – „From the Fallen Page“ išleistas 2010-aisiais) ir sakė, kad jei vaikystėje su šeima nebūtų persikrausčiusi į JAV, greičiausiai gimtojoje Lenkijoje dirbtų ne didžėja, o bibliotekininke, ir turėtų keturis vaikus.
2017-aisiais tempas nemažėja, pomėgiai nesikeičia ir nestovi vietoje. Teorija apie bibliotekininkystę Lenkijoje tebeatrodo lyg tolimas miražas. Beje, aną interviu (ir kitus su kitais „M_nusiniais“) galite paskaityti čia.
Su „M_Nus“ kolegomis, mums čia Lietuvoje ne taip ir prastai pažįstamais Marc Houle ir Troy Pierce, Magda Berlyne įkūrė leidyklą „Items & Things“, kurioje gerai pasijautė ir dar geriau suskambo tokie vardai, kaip Danny Benedettini, Jimmy Edgar, Rework ar Tomas More – be abejo, ir patys įkūrėjai.
Be visų muzikinių reikalų, atlikėja dar išleido ir… nuosavą tekilos rūšį, o tai, sakyčiau, yra visų pirma be proto patogu.
Dabar jos akiratyje – PERM, bet plačiau apie tai – pačiame interviu. Įžangą baigiu ir nurodau, kad artimiausiu metu Magdą galima susitikti Lietuvoje – beje, pirmą kartą. Balandžio 7-oji, „Opium“, paskutinis „Jäger Blow-Out“ potvynis šį sezoną. Čia! Visi renginio taškai sudėti čia.
Leandro Quintero
Ar niekuomet negalvojai apie memuarus? Manau, būtų smagi knyga, pilna gerų istorijų, kurių niekada taip ir nepapasakojai žurnalistams.
Visai neseniai apie tai, kokių nuotykių esame patyrę ir kaip labai jie tiktų knygai, kalbėjau su bičiuliu. Neretai jaučiuosi kaip keistame filme ir, tikra tiesa, kalbant su žurnalistais tenka tuos nuotykius cenzūruoti.
Kaip iš arti stebėjusi ne vieną elektroninės šokių muzikos evoliucijos etapą, manau, pritarsi man, kad klubų kultūra iš paslaptingos, bet saugios zonos virsta tiesiog dar vienu populiariu laisvalaikio praleidimo būdu. Vakarėliai reklamuojami įprastiniuose žiniasklaidos kanaluose, jų fotogalerijos publikuojamos, kol žmonės dar šoka, didžėjai perka pasekėjus arba maldauja už juos balsuoti rinkimuose – ką apie visa tai manai? Kur tas teisingas balansas tarp per daug komercinio ir per giliai pogrindinio?
Ši situacija mane liūdina, bet ji – labai tikra, tad turime kažkaip rasti iš jos išeitį. Vertinu sąžiningumą ir organišką požiūrį į muziką. Vadyba ir rinkodara tapo tokiais svarbiais koziriais, kad tikrieji muzikos privalumai nustumti į antrąjį planą – pirmame tuo tarpu karaliauja socialinių tinklų cirkas ir už pinigus nusipirkti rinkodaros pasiekimai.
Kai buvau paauglė, ir populiarios radijo stotys bei televizijos rasdavo eterio laiko pogrindinei muzikai. Dabar grojaraščius diktuoja tai, kiek like’ų kūriniai pasiekia pakeliui į eterį. Manau, toks požiūris žudo subkultūras.
Svarbu semtis įkvėpimo ir žinių iš praeities – tam, kad tos žavingos keistenybės, kurios ir stumia muziką į priekį, nebūtų pamirštos.
Asmeniškai aš, kaip didžėja, pamažu traukiuosi iš komerciškesnių renginių tokiose vietose, kaip Ibiza, ir sąmoningai ieškau mažesnių klubų, renginių, kur galiu iš tiesų eksperimentuoti su garsais, kurie man patinka. Tada aš laiminga. Apskritai galiu pastebėti, kad dėl visų tų nesąmonių, kurias išvardinai, underground scena tik sustiprėjo. Renginių organizatoriai ir lankytojai nori kokybės ir žmogiškumo.
Ar tavo vis-dar-naujas projektas PERM – renginiai ir įrašų kompanija – taip pat yra savotiškas atsakymas į tai, kas vyksta?
Absoliučiai taip. Tai – bendras garso ir vaizdo kūrėjų darbas, kurio vaisiai – eksperimentinės ir šokių muzikos scenų vienis. Perdėto viešinimo tam, kad išsiparduotume, mums nereikia. Netgi esame prieš tai nusistatę.
PERM pristatomas kaip kryžkelė tarp klubų kultūros ir meno. Bet ar klubų kultūra pati nėra menas?
Žinoma, yra. Viskas gali būti menas, tai priklauso nuo požiūrio taško.
PERM renginiai – tai platforma multimedijų artistams, kurie vizualines idėjas išreiškia per įvairias instaliacijas, įvairiose aplinkose.
Įrašų kompanija startuos kiek vėliau šiemet – ji pristatys menines kolaboracijas, gimsias PERM renginių metu, bet ne tik. Man asmeniškai daug reiškia tai, kad gimsta tokio pobūdžio bendruomenė. Tai įkvepia.
Kalbėjai apie tai, kad šiandien mieliau renkiesi mažesnius klubinius renginius. O kaip festivaliai? Ar turi laiko juos patirti nuo-iki, ar tik atskrendi, pagroji ir skubi ilsėtis?
Mėgstu rizikuoti mėgstančius, labiau pogrindinius festivalius. Pavyzdžiui, „Outline“ Maskvoje toks buvo, kol neubuvo uždarytas. Jo organizatoriai dirbo su kalnais įvairių atlikėjų ir iš viso to sukūrė kai ką tikrai unikalaus.
Taigi jei festivalis įkvepia, aišku, stengiuosi jame pabūti ilgiau ir išgirsti įdomių atlikėjų, taip pat įsijausti į nuotaiką, pašokti. Jei tik leidžia tvarkaraštis.
Prieš porą metų bendradarbiavai kuriant VERSUS DJ kontrolerį. Ar planuoji panašius projektus ir ateityje? Ką jie tau duoda?
Darbas su „Faderfox“ ir „Nyma“ buvo labai smagi ir tuo pačiu metu įdomi patirtis – kartu patikrinome daug ribų.
O dabar kaip tik su atlikėju TB Arthur turime naują projektą „Blotter“ – ruošiame gyvą pasirodymą, kuriam naudojama ką tik sukurta programinė įranga ir senas gear’as bei moduliniai sintezatoriai. Dėl to, ką man tai duoda – nauji dalykai ir tai, kad tenka išlipti iš komforto zonos, tiesiog jaudina. Argi ne toks yra eksperimentavimo tikslas?
Matyt. Visgi, kalbant apie DJ kultūrą, argumentas dėl to, kad geram didžėjui pakanka dviejų kanalų mikšerio ir dviejų patefonų, yra stiprus. Ar inovacijos per daug nesupaprastina proceso?
Didžėjui šiandien ir „iPhone“ gali pakakti, bet tikrai ne tame esmė. Technologijos turi padėti kelti iššūkius sau. Man tai svarbiau studijoje ir gyvuose pasirodymuose, o ne už DJ pulto.
Mečiau „Traktor“, grįžau prie CD ir vinilų – supratau, kad miksą konstruoti man labiau patinka iš paprastų elementų. Galiu apsieiti be kalno papildomų garsų, loopsų ar efektų – kūriniai pakankamai turtingi ir be to.
Kiek „senos“ muzikos telpa tavo setuose ir kas anksčiau išleistus kūrinius išskiria iš naujausiųjų jūros?
Man atrodo, muzikos mados banguoja maždaug dešimtmečiais. Pavyzdžiui, dabar vis užsuku į savo 2006-ų ir 2007-ų folderius – nemažai kūrinių juose puikiai tinka su tuo, kas scenoje vyksta šiandien.
Setuose visada balansuoju tarp naujo ir seno. Mėgstu sau mesti iššūkius tam, kad groti būtų smagu ir po 20-ies metų už pulto. Seniau išleisti kūriniai, turintys vienam ar kitam periodui būdingą kampą, puikiai atlieka savo darbą.
Kokią didžėjaus vertės dalį sudaro jo įvaizdis internete?
Žaidimą, pavadintą socialiniais tinklais, šiandien turi žaisti visi. Aš linkusi į privatumą, tad dalinuosi tuo, kas man atrodo svarbu, bet stengiuosi nepersidalinti. Gali būti, kad esu dėl to nukentėjusi, bet internete noriu būti ir esu natūrali. Man keista, kai žmonės perka like’us ir panašiai. Ir tikrai liūdna, kad didžėjaus vertė nuo to žaidimo internete tiek daug priklauso. Pažįstu nerealių talentų, kurių įgūdžiai ir įrašų kolekcijos – neįtikėtini, bet jie negauna tiek dėmesio, kiek turėtų, vien dėl to, kad patys nėra socialiniuose tinkluose aktyvūs. Toks gyvenimas, ką?
Kalbant apie dalinimąsi… Vis dažniau apie tai, kaip elektroninės šokių muzikos scenoje vertinamos ir pozicionuojamos moterys, kalba vyrai. Kaip manai, kur to šaknys ir kodėl dabar?
Na, kad tikrai jau darosi juokinga, pažiūrėjus, pavyzdžiui, į pastarąjį „Resident Advisor“ topą – ten tik kokios penkios moterys. Kamon. Lyg kokia atvirkštinė evoliucija. Gaila, bet ši scena tikrai gali būti mizoginiška, tad kol visi apie tai garsiai nediskutuos, niekas tikrai nepasikeis.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS