Innsyter, prieš kurį galėtų groti „Esplendor Geométrico“ (interviu)
Pavasarį mano kalbintas „Digital Tsunami“ reikalų vedėjų duetas Ernestas Sadau ir Roman Sputnik pokalbio pabaigoje užsiminė apie susiėjimą vasarą, „nieko įdomaus mano požiūriu Lietuvoje vasarą nevyksta“ (Ernesto citata). Vasara jau tikrai pabaigon, ir, aplankius keletą įvairiomis prasmėmis įdomių, didesnių ar mažesnių veiksmų Lietuvoje bei už jos ribų, prie jūros ar be jokio vandens telkinio, su headlineriais ar labai vietiniais, vietos desertui tikrai yra.
Ateinantį, Žolinių savaitgalį (simboliška – abu jį savo laiku privatizavę festivaliai jau mirė) kamerinio kalibro renginys (ne festivalis, labiau stovykla ar net ferma) tikrai įvyks. „Digital Tsunami“ vietos viešai neskelbia, nepainiosiu idėjų ir aš , bet tikiu, kad ji patogi abiejų didmiesčių gyventojams, o paprašius organizatoriai tikrai viską padiktuos.
Tarp keliolikos DJ – nuo pačių vedėjų ir S13 iki „Secret Thirteen“ atstovų ir, pavyzdžiui, iš Berlyno užlėksiančios įsidėmėtinos radistės Muk – bus ir viso 6 live’ai. Solidu, kaip tokios apimties renginiui. Vietinius ir Danijos atstovus palikęs nugaroje į pirmąją lineup’o vietą išsiveržė brazilas Seixlack, arba Innsyter, į kurio vardą dėmesys krypsta kad ir dėl skliausteliuose įrašyto „L.A. Club Resource“. Metų pradžioje atlikėjas čia išleido albumą „Poison Life“, ir tai dar ne viskas.
Delroy Edwards pašefuotas brazilas kuria lėtai ir nečiustija – manau, panašiai taip ir pašienaus kažkur Lietuvoje kažkurioje ateinančio savaitgalio plotmėje. Berlyne gyvenantis Fernando man papasakojo ir apie Braziliją, ir apie savo ryšius su metalo scena. Ir išdavė, kaip susipažinti su Delroy (labai paprasta).
Muzika tavo paauglystėje. Esu girdėjusi, kad buvai metalistas? Ar dabar paklausai trasho?
Mano aplinka buvo rokinė. Ne tik metalas, punkrock, sunkusis rokas, man taip pat patiko hiphopas, džiazas, kiti stiliai. Grupėse grodavau būgnais. 10-ajame dešimtmetyje buvau pamėgęs visokius Aphex Twin ir Squarepusher. Bet apskritai elektronika man buvo tolima, dažniausiai paauglystėje klasiau roko pas draugus namuose. Daugiau nebuvo kas veikti, mano mieste veikė tik viena muzikos parduotuvė, ten pirkdavau visus pankroko įrašus. Dar turėjau vyresnių draugų, kurie daug muzikos parodė – koncertų pas mus vykdavo mažai, interneto dar nebuvo, tad išgirdus kažką naujo būdavo daug džiaugsmo.
House ir techno pradėjau klausyti daug vėliau, jau būdamas „senas“. Metalo ir dabar paklausau, o pankroko pastaruoju metu net dažniau, nei elektronikos.
Kaip įvyko tas perėjimas nuo roko iki šokių muzikos?
Norėjau kurti vienas, kad nereikėtų kitų žmonių pagalbos. Bendradarbiauti kuriant muziką kartais būna sunku. Žodžiu, kai atsitokėjau, jau gaminau kažkokį techno. Kitaip tariant, pasidaviau srovei. Gal kažkada vėl subursiu grupę, kas žino?
Ar daug laiko skiri savireklamai? Kaip sieki tarptautinio pripažinimo?
Man tai labai sudėtinga, nes mėgstu tiesiog kurti muziką. Net nematau saves kaip atlikėjo. Bet, kad jau atvažiavau į Europą ir ėmiau čia vis dažniau groti… Na, esu pasimetęs.
Kūryba ir reklama – labai skirting dalykai. Aš apskritai tinginys, žinau, kad reikia padirbėti, norint gauti gigų ir išlaikyti žmonių dėmesį. Bet viskas, ką darau šia linkme, yra kūryba ir DJ miksai. Nemažai padeda leidyklos, su kuriomis dirbu.
Nemažai daliai žmonių šokių muzika yra tik fonas užsimirštant ir atitrūkstant nuo kasdienybės. Kas ji yra tau?
Ji – viso ko mišinys. Pažįstu žmonių, kuriems ji tik fonas, ir juos visiškai suprantu, nes garso takelis juk tikrai geras. Bet man tai – kur kas daugiau. Elektroninė muzika pakeitė mano gyvenimą ir tai, kaip klausau muzikos, tad tikiu, kad ji gali pakeisti ir kitų gyvenimus.
Lietuvoje grosi tokiame savotiškame festivalyje. Bet gal tau labiau patinka klubai?
Europoje esu grojęs tik klubuose ir visokiuose reivuose apleistose vietose, festivaliuose dar neteko. Bet Brazilijoje labiau patikdavo festivaliuose – juose jausdavausi laisvesnis groti ne tik 4x4 reikalus. Klubuose groti lėčiau sudėtinga, ypač po didžėjaus, variusio 130 bpm techno. Ketvirtą ryto daugeliui reikia dešros – nesakau, kad man tai labai rūpi, bet vis tiek jaučiu grodamas, supranti?
Kai kurie daugiau pasiekę elektroninės muzikos atlikėjai atitinkamai kelia ir savo reikalavimų karteles – pavyzdžiui, keliauja tik su tour manager’iu. Ar manai, kad paseksi jų pėdomis, kortoms gerai pakritus?
Groju paprastą muziką, mano raideris taip pat labai paprastas, vadybininko neturiu. Nematau saves besielgiančio kitaip, bet, ei, negali gi numatyti ateities. Kaip atlikėjas keliauju dar tik keletą mėnesių, pakalbėkim po kelerių metų, haha. Visgi suprantu, kad nuolat būti kelyje – nuobodu ir vargina.
Tavo svajonių gigas. Kas groja prieš tave, kas – po?
Bandau laimę. „Esplendor Geométrico“ prieš, Jamal Moss – po.
Kas tau yra elektroninės muzikos live’as? Ar ruošiesi kaskart iš naujo, ar tiesiog treniruojiesi pagal tau gerai pažįstamą tvarką?
Man visai nesvarbu, kaip groja kiti ir ką naudoja – esmė tai, ką girdžiu.
Pats sau stengiuosi nenusibosti. Prieš kiekvieną gigą pasiruošiu naujų patternų – juos naudoju kaip gidą. Dar pasižymiu kai ką ant popieriaus lapo. Bet galiausiai daug improvizuoju ir idėjas keičiu paskutinę minutę. Taigi mano pasirodymai – ir pasiruošimas, ir improvizacija.
O kaip DJ setai? Ar turi specialų folderį, kuriame kaupi kūrinius ateičiai, ar kaskart gavęs užsakymą pradedi galvoti iš naujo?
Taip, folder turiu, ten renku man patinkančią muziką. Nesu didžėjus, tad, kol ten susikaupia keletas dainų, gali praeiti nemažai laiko. Kai kas nors pasiūlo įrašyti miksą, kūrinius iš to folderio sudėlioju taip, kaip man atrodo protinga. Gal todėl mėgstamiausias nuosavas miksas man visada yra naujausias, nes jame yra muzika, kurios tuo metu klausau.
Kaip patekai į „LA Club Resource“ sąrašus? Ar esi suplanavęs naujų įrašų toli į priekį?
Tiesiog nusiunčiau jiems keletą kūrinių per „Soundcloud“. Gyvenant Brazilijoje kitų kelių nėra, esi toli nuo scenos, tad tiesiog siuntinėji muziką leidykloms.
Pastaruosius trejus metus kuriu kasdien, tad muzikos turiu daug. Ateities neplanuoju – tiesiog noriu toliau kurti ir leisti muziką.
Ar po pažinties su Delroy Edwards paspartėjo tavo, kaip atlikėjo karjera?
Tikrai taip. Išsileidęs pas jį užmezgiau labai daug naujų kontaktų. Žmonėms Delroy labai patinka, tad jie kreipia dėmėsį į tai, ką jis groja ar išleidžia
Pagalvojęs apie šiuolaikinę Brazilijos muziką dažnas turbūt paminėtų favelų baile funk. Ar priešiniesi šiam stereotipui, ar tiesiog nekreipi dėmesio?
Nesu prieš jį, man net visai patinka, jie padaro gerų gabalų, haha. Bet, aišku, yra ir kita braziliškos muzikos pusė, kuri kitiems nelabai pažįstama. Labai daug vaikinų ir merginų kuria techno, bass, repą…
Gal pavardink Brazilijos, ar labiau San Paulo, atlikėjų, kuriuos verta patikrinti?
M. Takara, Thingamajicks, Carlos Issa, G. Paim, Dj Guerrinha. Geros leidyklos – „Meia-Vida“, „Subsubtropics Records“, „40% Foda/Maneirissimo“.
Dar apie tavo gimtinę. Kaip – kad ir buvęs – San Paulo rezidentas, pavydi Rio, kad pas juos vyksta olimpinės žaidynės, ar kaip tik džiaugiesi, kad ne pas jus?
Oi, visai nepavydžiu! Beje, esu ne iš San Paulo, tiesiog ten pragyvenau pastaruosius 15 metų. Gimiau Uberaba mieste Minas Gerais valstijoje.
Apskritai manau, kad žaidynės neturėjo vykti nei Rio, nei kitur Brazilijoje. Turime didesnių problemų, kurias reikėtų išspręsti prieš imantis tokio masto renginio, bet tai jau kita istorija.
Berlyną pasirinkai dėl muzikinių priežasčių, ar dėl kokių kitų? Nebuvo sunku adaptuotis?
Žinoma, čia galiu groti daug daugiau – tai akivaizdi priežastis. Bet ir šiaip buvau pavargęs nuo chaotiško San Paulo ritmo, kuriuo ilgokai gyvenau. Keletą kūrinių išleidau Europoje, tad atvykau čia pagroti. Grįžus su žmona ėmėme svarstyti apie bent laikiną persikėlimą į Berlyną. Ji turi Vokietijos pasą, tad aš gavau vizą.
Vis dar adaptuojuosi – čia visai kitaip, nei San Paule. Berlynas labai įvairus, tapti vietiniu dėl to nesunku. Brazilijoje daug laiko praleisdavau namuose, o dabar nuolat kažkur einu, atrandu naujas vietas – pavyzdžiui, parkus. Čia itin daug gražių vietų leisti laisvalaikį. Nesiskundžiu, turiu naujų draugų, daugelis jų – iš muzikos pasaulio. Aišku, pasiilgstu Brazilijos – kai kurių draugų, šeimos, savo šuns.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS