Traukinio išbaidytas džiazas, arba Liudas Mockūnas „Rūdninkų knygyne“
Kažkada buvau suraizgiusi tokią poetišką mintį apie išėjimą ne tam, kad pamestum galvą, o tam, kad rastum kažką nauja. Kuo ilgiau sėdi vienoje vietoje, tuo retesni abu atvejai, todėl kiekvienas naujas patyrimas man, Vilniuje tuoj pradėsiančiai penkioliktus metus, atrodo dar netikėtesnis.
Ir net naujos lokacijos nereikia. „Rūdninkų knygynas“, jei neklystu, kitąmet turėtų minėti veiklos penkiolikmetį. Neįsivaizduoju, kam galėjo kilti idėja tokioje kamerinėje erdvėje rengti tokio dydžio dalykus. Jei esat buvę ten knygų, CD ar vinilų, suprantat, apie ką aš. Keli pirkėjai viduje ir jau pikas.
Pala, kokie dalykai? Koncertai. Soliniai, grupiniai ar net visai anšlaginiai – viename plakate spėjau suskaičiuoti dešimt džiazo muzikantų. Klausytojų čia telpa vos dukart, gal, labai susidraugavus, triskart tiek. Ir būtent todėl pora valandų intymioje akistatoje su muzika „Rūdninkų knygyne“ yra absoliuti prabanga.
Pridedu, kad antradienį knygyne lankėsi Liudas Mockūnas, ir prabanga staiga pasidengia papildomu vertės sluoksniu. Visais įmanomais Lietuvos džiazo keliais praėjęs, pas istorines asmenybes mokęsis ir pats mokantis, mūsų scenai užsienyje beatodairiškai atstovaujantis, su bendraminčiais leidyklą „NoBusiness Records“ įkūręs pūtikas man yra vienareikšmiškai įdomiausias žanro veikėjas šalyje. Labai ryškiai prisimenu pirmą susidūrimą su juo – tiesiog labai nenorėjau veikti to, ką privalėjau, tad susiradau feisbuke pirmą pasitaikiusį renginį, sėdau į automobilį ir nuvažiavau į XI20, arba „Supuvusią skylę“. Jei trumpai, po visko norėjau verkti, ir dar mažiau – daryti tai, ką privalėjau.
Tarptautinės džiazo dienos išvakarės (ar iš-išvakarės) visgi buvo pirmasis kartas, kuomet L. Mockūną mačiau solo (prisipažino, kad tokių būna du ar trys kartai per metus). Iš anksto apibendrinant sakyčiau, kad vakaras tik patvirtino mano įtarimus, sukauptus ankstesnių koncertų metu.
Pirmoji vakaro dalis buvo tik Liudas, įvairūs pučiamieji ir labai dinamiška, apskaičiuotai pasiklystanti ir vėl susiimanti laisvė. Ir vanduo. Jau, regis, pergyvenus visą jausmų gyvenimą, išjautus skausmą ir jį bemat nuplovusią euforiją, bei atsikvėpus (į realybę pavasarį visuomet taikliai grąžina pro atvirus automobilių langus sklindančios populiariosios melodijos) atsimušėme į daug sunkesnį emocijų kamuolį, kurį rideno jau dviese. Liudui į kompaniją sėdo akordeonistas Arnas Mikalkėnas. Ir kai atrodė, kad į mažą, mažą, knygomis ir vinilais paramstytą „Rūdninkų knygyno“ erdvę nebetilps nė vienas mikronas garso, Arnas prisiminė, kad jam reikia spėti į Kauno traukinį. Gal ir gruboka, bet visgi laiku, dar iki pirmojo žaibo.
Iš tiesų visai nesvarbu, ar kalendorius rodo „Kaunas Jazz“, ar kokią tarptautinę dieną. Rūdninkų g-vėje dažną vakarą gali sutikti žmonių, besivėsinančių vandeniu ir bandančių suregzti smalltalk’ą. Kažkaip keistai tikiuosi netapti per dažnu svečiu – na, kad liktų tų netikėtumų.
P.S. Be abejo, koncertas vyks ir balandžio 30-ąją. Juozas Milašius, gitara, džiazas.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS