Nidos dainos #2
Savaitė Nidoje sprogo kaip ledų porcija karštą dieną. Karščio, tiesa, bent kol kas trūksta, nors čia ir taip daugiau saulėtų dienų, nei žemyne. Viena mano bičiulė, pavyzdžiui, visuomet rankinėje nešiojasi pliažo rankšluostį, ir, vos debesys dingsta, skuodžia degintis. Pati dar nebuvau.
Savaitė Nidoje sprogo kaip ledų porcija karštą dieną. Karščio, tiesa, bent kol kas trūksta, nors čia ir taip daugiau saulėtų dienų, nei žemyne. Viena mano bičiulė, pavyzdžiui, visuomet rankinėje nešiojasi pliažo rankšluostį, ir, vos debesys dingsta, skuodžia degintis. Pati dar nebuvau.
Nelabai yra kada, iš tiesų, nes laiko perprasti iš esmės nesudėtingą, bet tuo pačiu atidžios priežiūros reikalaujančią „Neringa FM“ radijo sistemą reikia. Ir į mikrofoną teisingai (ir garsiai...) šnekėti, ir grojaraščius suvaldyti, kad netinkamu metu kokio šlagerio neišmestų (nors iš esmės šios radijo stoties pleilistas beveik neturi priekaištų), ir reklamas sukelti (ir įkalbėti...) reikia. Žinoma, viskas kurorto ritmu, bet jokios čia atostogos, aš jums pasakysiu.
Iš tiesų neįtikėtinai gera užmigti ir atsibusti su muzika. Niekada dar jos tiek daug neklausiau – tyla stoja tik tada, kai keliauju iš Nidos meno kolonijos į centrą ar prie jūros. Arba sėdžiu Parnidžio kopoje, kuri už kelių šimtų metrų nuo kolonijos, ir žiūriu į vieną plūduriuojantį tašką mariose. Sunkiai save įsivaizdavau taip leidžiančią šeštadienio popietę, jei kas būtų prieš pusmetį paprognozavęs, būčiau tik garsiai nusijuokusi. O dabar atrodo, kad tuoj eilėraščius pradėsiu rašyti.
Šokių, aišku, Nidoje yra. Atvažiavus naujai partijai didžėjų ir atėjus savaitgalio lietums penktadienį jie grojo vieno baro prie centrinio paplūdimio virtuvėje, ir geriausiu nauju duetu šiemet drąsiai nominuoju Billy Kristal X Tadą Quazar. Neįtikėtina dermė iš pirmo – na, gerai, antro, nes prisipažino suvilioję vienas kitą „Vasaros terasoje“, kur „12 inčų po žeme“ šefuoja kas antrą ketvirtadienį. Baigė Billy Kristal va taip, ir labai norėjau, kad tai būtų tik pradžia. Bet buvo likusios vos kelios valandos iki naujos orų prognozės įkėlimo į radijo grojaraštį.
Diskoteką pratęsėm tiesiog studijoje jau šeštadienio vakarą – įgyvendinau savo seną svajonę elementariu pavadinimu „Bedroom Sessions“, nes nieko negali būti patogiau, kaip miegamasis ir radijo pultas viename. Tai, ką pasikeisdami suvirino LSAR, Samuel Tange ir Billy Kristal, jau suarchyvuota, o kita miegamojo sesija jau irgi pakeliui.
Ta pati bičiulė, kuri su rankšluosčiu, sugalvojo man naują rubriką – „Dainos dugnas“. Neva apie mano nidietišku „Marsu“ primintą „Faksą“, jei ten šokčiau ar net gročiau. Kol kas nei to, nei to, neplanuoju, bet ir lokale gali nutikti įdomių dalykų. Pavyzdžiu, šeštadienį sužinojau, kad baro DJ rezidentas yra legendinės TV laidos „Tangomanija“ vedėjas Darius. Man jis visada buvo gražesnis už Marijoną. Taigi įsiamžinau. O gal pasikviest į radiją?
Nuo šiandien vakarus planuoju leisti kine – Thomo Manno festivalio rėmuose vyks penki seansai, ir nebyliojo kino su Giedriumi Naku prie pianino, ir kiek naujesnių, bet į temą „Sąžinės proveržiai“ tinkančių filmų.
Linkėjimai. Bet Vilniaus dar visai nepasiilgau.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS