Santi Touch: „Nesitikėjau ir nesitikiu, kad čia kažkas ką nors gali kalbėti gera. Gaila, bet žmonės nepalaiko vienas kito. Net tie, kurie bendrauja tarpusavyje, sugeba veikti už nugaros“
Santi Touch vardas lietuviškoje house scenoje pasigirdo prieš septynerius metus. Tuomet jį pastebėjo „RyRalio“, o 2011-uosius kaunietis pasitinka jau kaip įsibėgėjusios leidyklos „EleFlight“ savininkas. Darbai rūksta, leidiniai skamba, vakarėliai sostinėje, o ir tolimesnėse vietose – pavyzdžiui, Osle – sukasi – daug visko mums turi papasakoti Santi Touch. Ypač apie šiandieną, ne tokią ir saulėtą, Lietuvoje. Kadangi iki šiol jokio platesnio šio veikėjo pristatymo Djscene.lt nebuvo, pradedam nuo pat pradžių. O fone klausom leidyklos rinkinio „Departure Series Vol. 1“.
Kaip susipažinai su „RyRalio“?
Grojau vienoje Kauno kavinėje, į ją užėjo Lauris Lee, susidomėjo ir užkalbino. Apie dvejus su puse metų dirbau su jais, gavau daug patirties, jų pagalba susipažinau su daug žmonių – užsieniečių ir lietuvių.
Tuo metu pradėjai ir kurti, tiesa?
Taip. Į „Reelgroove“ nusiunčiau pirmąjį savo kūrinį. Atrašė man visa tai kuravęs britas Greg Dorban. Kūrinys jam patiko, tuomet kaip tik startavo „Reelgroove“ leidykla, pasiūlė joje išleisti mano plokštelę. Buvo šokas, kažkoks nesuvokiamas dylas! 2004-ais metais „RyRalio“ buvo vienintelis leiblas, išleidęs lietuvišką plokštelę.
Išsileidau tą plokštelę, bendradarbiavau su leidykla toliau. Tada sakė „Seamless Records“, Dave Storm leidykla „Cabrio“. Mano muzika buvo soulful house, vėliau viskas krypo į deep, tech house.
Su „RyRalio“ mano keliai išsiskyrė apie 2007-uosius. Buvo priežasčių, dėl kurių kartu dirbti nebegalėjom. Taigi pradėjau dirbti vienas. Ėmiau daugiau domėtis promoterio darbu, vežti atlikėjus į Lietuvą. Sekė vakarėlių serijos su užsieniečiais. Ne pačiuose geriausiuose klubuose, tiesa - „Posh“, „Šachmatinė“...
Organizavau tuos vakarėlius, bet visada norėjosi kažko daugiau, todėl bandžiau eiti į „Pacha“, kalbėti su Ignu. Bet atėjau tokiu metu, kai jis iš ten jau išeidinėjo. Po to gavau pasiūlymą ateiti į klubą kaip promoteris ir DJ. Sėkmingai pusantrų metų jame pradirbau, gaila, kad vardas iš Lietuvos dingo. Prieš maždaug metus pradėjau brandinti savo įrašų kompanijos idėją.
Visą laiką buvau vienas, bet pagalbininko reikėjo, kaip tik susipažinau su Reverse, kuris buvo irgi įnikęs į artimą man skambesį. Pasidalinau su juo leidyklos idėja. Jis sutiko prisidėti.
2010-ųjų birželį viskas ir įvyko. Gaila, kad nė vienas lietuvis, išskyrus „LeaveLate“ įkūrėją Aout6, nesureagavo į mano prašymus užvesti ant kelio ir panašiai. Jis man, tik abstrakčiai suvokusiam, kaip tą skaitmeninę leidyklą įkurti, paprastai paaiškino situaciją. Jis, tiesa, dirba su „Junodownload“, aš iškart norėjau į „Beatport“.
Aišku, skeptikų, sakiusių, kad mano leiblas mirs po mėnesio ir „Beatport“ nėra tikslo palaikyti kompanijų su neaiškia ateitimi, buvo pakankamai. Kaip bebūtų keista, bet „Beatport“ mūsų įrašų šiuo metu parduoda daugiausiai iš visų parduotuvių, iki dabar – apie 3500 vienetų.
Tai daug ar mažai šiandieninėje situacijoje?
Fantastika! Aš tikrai šokinėju iš laimės tokius skaičius matydamas. Juk bendrauju su „Freerange“, „Buzzin‘ Fly“ ir kitais. Žinoma, jų pardavimai didesni, bet bendrą situaciją galima suvokti. Beje, Lietuvoje nupirktas lygiai vienas relyzas. Pats pirmasis. Nežinau, kas tas pirkėjas, bet mielai paspausčiau jam ranką.
Ohoho. Kaip manai, kodėl taip yra? Gal tai susiję su tuo, kad nelabai daug apie „EleFlight“ Lietuvoje skelbiate?
Na, Lietuva apskritai esu nusivylęs. Nesitikėjau ir nesitikiu, kad čia kažkas ką nors gali kalbėti gera. Gaila, bet žmonės nepalaiko vienas kito. Net tie, kurie bendrauja tarpusavyje, sugeba veikti už nugaros.
Bet house mėgėjų, atrodo, pas mus tikrai pakanka. Ar jie sąmoningai nepalaiko? Gal tik nežino, kad tavo leidykla egzistuoja?
Lietuviai neperka muzikos, nes jie nepripratę. Nemanau, kad mūsų šalyje apskritai populiaru pirkti internetu. Žmonėms sudėtinga priprasti. Kam mokėti pinigus, kai tai nemokamai gali gauti? Tiesa, „EleFlight“ įrašų piratinių versijų kol kas nėra. Gal dėl
to, kad nesame pakankamai žinomi.
Gal atsiradimas „Linkomanijoje“ būtų savotiškas įvertinimas?
Nežinau, ar vadinčiau tai įvertinimu. Bet manau, kad greitu metu atsirasim. Greičiausiai iš pradžių Rusijoje, tada – ir pas mus. Rusai sugeba tavo muziką pardavinėti ar už dyką dalinti dar tuomet, kai ji tėra kūrimo stadijoje!
Prisimenu, kažkada „Techstylism“ netleiblo „Knobs“ nemokamus kūrinius Rusijoje pardavinėjo!
Va, va! Apie tai ir kalbu. Yra tekę už užsieniečius kolegas rašyti laiškus rusams, kad išimtų anų kūrinius iš savo puslapių.
Esi savo muzikos išleidęs ir kolegų leidyklose. Ar paties kompanijoje bus vietos kitiems lietuvių atlikėjams?
Taip, tikrai. Dažnai girdžiu, kad lietuviai vis nori išsileisti, bet neturi kur. Todėl ZIP FM eteryje dar gruodį paskelbiau, kad laukiame prodiuserių pasiūlymų. Tiesa, kol kas nesulaukiau jokių kandidatų.
Muziką mes išleidžiame operatyviai. Aišku, planų į priekį turime, bet jei atsirastų koks kokybiškas lietuvis, tikrai rastume jam laiko ir vietos. Tautiečiams skirčiau pirmenybę. Net prieš tokį atlikėją, kaip Jimpster. Nes įdomu atrasti tokius vardus, kurių dar niekas nežino. Išleidi tu, o tada pradeda graibstyti ir kitos kompanijos. Pavyzdžiui, mūsų išleistas Christian „Chris Minus“ Nielsen, kuriuo dabar domisi ir „Defected“, ir kiti dideli vardai. Smagu padėti būti pastebėtiems, žengti pirmą žingsnį. Tai ir įvertinimas mums, kaip leidyklai. Man pačiam to reikėjo karjeros pradžioje.
Beje, labai noriu išleisti „EleFlight“ plokštelę. Tikiuosi, greitu metu pavyks.
Kol kas to neleido finansinės, techninės ar dar kokios priežastys?
Žinoma, finansinės. Šiais laikais pasidaryti plokštelę yra tas pats, kas į balą įmesti pinigus. Grąžos iš to laukti neverta. Jos nesitikiu ir iš leidyklos, nors ji yra, visai nebloga. Jei viskas taip ir toliau klostysis, galbūt iš to bus galima gyventi. Užsieniečiai kokybišką muziką vis dar vertina.
Kaip manai, ko reikėtų, kad „EleFlight“ išsileisti norėtų tavo jau minėtas Jimpster?
Tiesą sakant, dabar planuose remiksas iš Jimpster. O jį domina, aišku, piniginė reikalo dalis. Prašymų jis gauna daug, nesu jo prioritetų sąraše.
Bet pats stengiuosi megzti artimus ryšius su kolegomis iš užsienio, bendrauti kuo daugiau. Pavyzdžiui, nemažai leiblų yra kreipęsi pagalbos dėl to, jog kažkada minėjau, kad moku rusiškai. Taip mezgami ir stiprinami santykiai. Taip pat bendrauju su Ben Watt, Shur-I-Kan, Lovebirds ir kitais.
Ar įsivaizduoji, kad iš to kada gyvensi?
Taip, toks mano gyvenimo tikslas. Visą gyvenimą stengiuosi daryti tai, kas patinka. Yra darbas, kuris neša pinigus, ir pareigos, kurios suteikia socialines garantijas. Lietuvoje kitaip neįmanoma. Bet išėjęs iš biuro tampu tikruoju Santi Touch, kuriančiu muziką, vystančiu leidyklą ir siekiančio savo tikslo.
Iki šių metų tavo biuras buvo „Olialia Club“. Prieš tai – „Pacha“. Kodėl Lietuvoje šio vardo nebėra?
Per maža šalis ir per didelis klubas. Lietuvoje renginiai su dideliais vardais yra problematiški, nes tokių atlikėjų kainos yra neįkandamos. Uždirbti iš to labai sunku. Nekalbu apie masinius renginius arenose – tokius galima kartą į pusmetį organizuoti. Bet „Pacha“ juk turėjo veikti kiekvieną savaitgalį, o ne kartą per mėnesį. Visi rėkdavo, kad reikia gerų atlikėjų, bet...
Esu skaitęs ir tame pačiame Djscene.lt forume, kad „Pacha“ nesiūlo gerų vardų. Bet, pavyzdžiui, kai atvažiavo „Tiefschwarz“, jie grojo gal tik trim šimtams žmonių. Jei duodi kažką prašantiems ir jie neateina, tai kaip gyvuoti? Visi nori į sąrašus, niekas neperka muzikos, tik kažko reikalauja. Tai susiję ne tik su ėjimu į klubus, apskritai dauguma lietuvių prisidėti prie kultūros neturi jokio noro. Yra tik nepasitenkinimas ir prašymai, kurių be jų pačių pagalbos neįmanoma įgyvendinti. Atsivežam atlikėją, žmonės neateina, tuomet pats atlikėjas galvoja, kad niekas čia jo nelaukia. Koks malonumas groti tuščiai salei, kai kitoje visi šoka pagal r&b?
Bet „EleFlight“ vakarėliai būna sėkmingi?
Taip, na, visų pirma, jie vyksta daug mažesnėse erdvėse. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau palaikančių mano muziką tautiečių, kuriems patinka, kurie šoka. Neturi būti prisiekęs house gerbėjas, bet jei suvoki, kad šokti smagu ne tik pagal „mainstreaminį“ popsą, tau tik pačiam geriau.
Planuoji ir toliau juos organizuoti kas mėnesį? Nebijai, kad per dažnai – irgi negerai, nes žmonėms pabosta?
Priklauso nuo to, kas siūloma kiekvieną mėnesį. Turiu ilgą sąrašą žmonių, kuriuos noriu atsivežti į Lietuvą, gana skirtingų. Jei tiek žmonės, tiek klubai norės, bus.
Koks Vilniuje dabar turi būti atidarytas klubas, kad išgyventų ilgiau nei sezoną?
Dabar sostinėje trūksta tokio „Gravity“, koks buvo prieš dešimt metų. Neįsivaizduoju, kas bus su „G Stars“, bet paskutiniai „Gravity“ renginiai buvo kažkoks kosmosas. Jokio vientiso stiliaus, nieko. O kai buvo „Gravity“ banga, buvau dar paauglys. Šešiolikos šiaip ne taip ten patekau ir iki šiol Lietuvoje nesu matęs geresnio klubo. Kaip žmonės tūsindavosi, kokie vardai atvažiuodavo...
Tiesa, nemanau, kad šiandien būtų taip pat. Nes laikai ir žmonės pasikeitė. 2006-ieji buvo pikas, tuomet viskas griuvo velniop. Dauguma potencialių žmonių, kurie turėjo tikslų, idėjų, išvažiavo.
O kodėl pats neišvažiuoji?
Minčių buvo, bet sulaikė asmeniniai dalykai. Turiu merginą, gyvenam kartu, kvepia vestuvėmis. Sudėtinga būtų viską perkelti svetur. Bet savo ateities Lietuvoje nematau. Dabar „EleFlight“ startas pavyko, kol kas nuotaika gera, kol kas manau, kad bandyti verta. Bet tolimesniuose planuose vis vien vis dažniau matau save užsienyje.
Bet gal „EleFlight“ būtų lengviau startavęs užsienyje?
Nemanau, kad tai turi reikšmės. Svarbiausia buvo turėti gerų kontaktų, jų man netrūko, tai ir padėjo. Džiaugiuosi, kad užsienyje turiu tikrų draugų, kuriais pasitikiu, be jų „EleFlight“ ir nebūtų. Be to, labai palaiko tėvai – tiek morališkai, nes jie supranta mano muziką, tiek finansiškai.
Beje, „EleFlight“ pavadinimas neatsitiktinis. Man daug kas sakė, kad noriu neįmanomų dalykų, tai ir sukūriau tokį „skraidantį dramblį“ – dalyką, kuris neegzistuoja.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS