„Catz ‘N Dogz“: „Žmonės galvodavo, kad esame olandai“
Kaip viename sakinyje sutalpinti lietuvių vokalistę Eglę Sirvydytę ir Matthew Herbert, Maurice Fulton bei Jamie Jones? Paskambinkit lenkams „Catz ‘N Dogz“, jie žino atsakymą. Pernai išleidęs trečiąjį albumą „Basic Colour Theory“ house duetas iš Ščecino miesto šiemet pristatė ir remiksuotą jo versiją, o joje ir susitiko visi aukščiau minėti personažai.
Mano festivalyje „Audioriver“ kadaise atrastas bene sėkmingiausias šokinis Lenkijos eksportas, jau prieš dvejus metus pasirodęs „Essential Mix“ garbės lentoje, „Catz ‘N Dogz“ penktadienį, balandžio 15-ąją uždarinės „Jäger Blow-Out“ sezoną klube „Opium“ (užsuks čia tarp Tel Avivo ir Londono bei Dubajaus ir Šefildo), o prieš tai Grzegorz Demiańczuk ir Wojciech Tarańczuk metė monetą, kuriam gi teks atsakyti į mano klausimus. Kalba Grzegorz!
Kaip „Basic Colour Theory“ buvo sutiktas pasaulyje, gal viename regione populiaresni vieni kūriniai, kitur – kiti? Ką įdomiausio atrado kritikai, ar patys kaip atlikėjai tikite jų recenzijų galia?
Albumui pasisekė tikrai gerai, džiaugiamės tuo, kad jį grojo viso pasaulio radijo stotys, o tai ir buvo vienas pagridinių „Basic Colour Theory“ tikslų. Daugelis klausiusių mums sakė, kad patiko visuma, ne atskiri kūriniai, o to irgi siekėme. Klubuose grojame remiksus ar editus, originalios versijos labiau skirtos namams ar kelionėms. Manau, populariausias albumo kūrinys yra „Get It Right“. Jo vaizdo klipas, kurį sukūrė puikūs žmonės, neseniai nominuotas „Berlin Music Video Awards“.
Atsiliepimais likome patenkinti, daugelis žurnalistų pastebėjo mūsų įkvėpimo šaltimus, gyrė produkcijos kokybę. Labai dauug ruošėmės įrašams, stengėmės, kad mūsų įgūdžiai gerokai patobulėtų. O geriausias įvertinimas turbūt yra tai, kad DJ MAG išrinko „Basic Colour Theory“ metų albumu.
Kartais paskaitau apžvalgų skiltis, man atrodo, kad daugelis kritikų yra profesionalai, jais gali pasitikėti. Visgi yra ir tokių, kurie nežino, apie ką rašo – tik seka madomis ir tuo, ką parašė kiti blogai.
Įrašyti trečią albumą sunkiau ar lengviau, nei prieš tai buvusius? Ar metėte sau iššūkį pralenkti pirmuosius, ar buvo paprasčiau, nes žinojote, ką ir kaip daryti?
Po antrojo albumo darėme pertrauką ir leidome tik singlus bei remiksus. Kai pagaliau sugalvojome, kad metas trečiam, pirmą pusmetį tiesiog klausėm labai daug muzikos iš 7, 8, 9, 10 dešimtmečių. Žiūrėjom dokumentiką apie džiazo ir bliuzo muzikantus, kitas scenas, reivą, disco. Labai įsikvėpėm! Tuo pačiu pasitobulinom studiją, prisipirkom geležies – na, padarėm viską, apie ką svajojom pradėję įrašinėti muziką. Tuomet prisikvietėm daug svečių į studiją, paruošėme didelį semplų ir vokalų banką. Tada viską kokius 3 ar 4 kartus pakeitėm.
Tikslas buvo įrašyti albumą su istorija. Trečias albumas – rimtas iššūkis, jį įveikėme pasitelkę visą dešimties metų patirtį.
Ar remiksų albumas, kuris pasirodė visai neseniai, buvo suplanuotas kaip bendros idėjos dalis?
Kaip jau sakiau, albumas – labiau dainos, kurių galima klausytis automobilyje, per atostogas ar radijo bangomis. Neklubinės. Patys prisidarėme daug klubams skirtų editų, ir jautėme, kad medžiaga remiksams tinkama, tad pasikvietėm kolegų ir manom, kad rezultatas pavyko puikus.
Beje, kaip pradėjote dirbti su Egle Sirvydyte?
Internetu, ir patirtis – labai gera. Mums patogu dirbti ir studijoje, ir internete. Eglės balsas unikalus, labai gražus, džiaugiamės turėję tokią galimybę, ir „Good Touch“ tapo vienu mėgstamiausių mūsų pačių kūrinių albume. Jo teksto autorė – Eglė.
Tarp kviestinių vokalistų – ir Green Velvet, „Peter Bjorn & John“. Kolektyvas daro įspūdį. Kaip pavyko tokį suburti?
Iš tiesų ieškodami unikalių vokalistų atlikome daug tyrimų. Green Velvet pažinojome asmeniškai, yra tekę keletą kartų su juo groti ir jau seniai žinojome, kad kažkada kažkas tikrai bus. Su „Peter Bjorn & John“ kontaktą užmezgėme per savo vadybą, čia leidome sau daugiau paeksperimentuoti. Darbas su vokalistais įkvepia, tuo pačiu praplečia technines žinias. Patys labai daug išmokome.
Jūsų leidykla „Pets Recordings“ – ne tik spalvinga, bet ir produktyvi. Kuris užsiimate naujų talentų paieška? Ar kasdieniuose darbuose padeda didesnė komanda? Ir kaip gi pavyksta pritraukti tokius vardus, kaip KiNK ar Eats Everything?
Tai – mūsų kūdikis, iki praėjusių metų viską nuo A&R iki vinilų spaudimo ir ištraukų dėjimo į internet darydavome patys. Na, bet visko buvo jau kiek per daug. 10 grojimų per mėnesį, albumo įrašai... Dabar dirbame su leidyklos vadybininke Marta – jos energija įkvepia!
A&R vis dar užsiimame visi drauge. Kalbamės apie tai, dalinamės nauja patinkančia muzika. Kartais leidykla kaip projektas užknisa, bet 99% laiko tai geriausias dalykas pasaulyje, nes taip atrandi naujus kūrinius ir gali pirmas juos pagroti. O Eats Everything ir KiNK yra mūsų draugai, manau, jie vertina, kiek pastangų įdedame į leidinių reklamą ir kokybę.
Daugelis lietuvių pamėgę Lenkijos festivalius – manau, būtent legendiniame „Audioriver“ ne tik aš, bet ir daugelis kitų pirmąkart ir jus išvydom. Ar pameni pirmąjį vizitą į šį festivalį? Kiek kartų yra tekę jame groti?
Aha, prisimenu tuos lietuvių autobusus Plocke! Mes atvykom jau į pirmąjį, 2004-aisiais, tuomet jis vadinosi „Astigmatic“. Tai apskritai buvo pirmasis mūsų festivalis, viskas žiauriai patiko! Daug, labai daug kartų ten grojome, tai gera vieta išgirsti mėgstamus atlikėjus ir susitikti draugus.
O jei jūsų neribotų pinigai, kokį festivalį surengtumėt?
Patys su draugais darome festivalį „Wooded“ Vroclave. Bandome siekti idealo, bet visi žino, kaip tai sunku.
Manau, bandyčiau daryti kažką panašaus į vokiečių „Fusion“, kuriame nėra reklamų, svarbi ne tik muzika, bet visa magiška festivalio aplinka, kurioje gali patirti itin daug.
Koks svarbiausias iki šiol tavo pasirodymas?
Manau, pirmasis už pulto – kai supratau, kad visai galiu miksuoti.
O didžiausia didžėjinė klaida?
Išjungtas grotuvas. 10 000 žmonių miniai stebint.
Papasakok dar apie Ščeciną. Kuo gražus jūsų gimtasis miestas?
Jame apie pusę milijono gyventojų, nėra labai didelis, bet žalias. Geriausia ten vykti gegužę, pasivaikščioti prie upės, po gamtą. Turim nuostabią 2014-aisiais pastatytą filharmoniją, kurioje labai gera akustika. Pernai ji išrinkta gražiausiu Europos pastatu ir įvertinta Mies van der Rohe apdovanojimu.
Ar jums svarbiau būti įvertintiems namie, ar svetur? Kaip dažnai grojate Lenkijoje?
Visuomet labai daug dėmesio skyrėme Lenkijos scenai. Pradinė mūsų leidyklos misija buvo populiarinti Lenkijos atlikėjus. Net kai niekam nebuvo įdomi muzika, kurią grojome, vis tiek palaikėme vietinę sceną. Tai labai svarbu.
Dabar dažniausiai grojame užsienyje, bet Lenkijoje, kaip minėjau, rengiame festivalį, taip pat kasmet suorganizuojam savo renginį industrinėje aplinkoje, su albumu apkeliavome visą šalį. Kartais pagrojame Lenkijos klubuose, festivaliuose. Visada smagu grįžti, pasimatome su draugais, atrandame naujų kūrybingų asmenybių. Stengiamės dirbti su vietos menininkais, Lenkijoje gimė mūsų albumo viršelis, vaizdo klipas.
Pastaraisiais metais anksčiau labai vakarietiškoje šokių muzikos scenoje gausėja „tarptautinių“ atlikėjų iš Rumunijos, Lenkijos, Bulgarijos, Lietuvos, Estijos – ką apie tai manai? Ar teko kylant karjeros laiptais susidurti su stereotipais apie Rytų Europą?
Manau, potencialo mūsų regione labai daug – tik laiko klausimas, kada visi tie talentai susprogdins dar likusias sienas. 2005-aisiais, kai ėmėme groti svetur, buvome vieni pirmųjų iš Lenkijos. Žmonės galvodavo, kad esame olandai, nes Holland ir Poland išties panašiai skamba. Dabar viskas pasikeitė, jau seniai esame ES nariai, o ir futbolo čempionatas Lenkijoje prisidėjo prie to, kad šalis nebeatrodo tokia egzotiška.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS