TV bokštas ir kiti sentimentai
Lyg ir turiningas, bet labiau keistas, nei geras buvo ką tik pasibaigęs savaitgalis. Kad namie nesėdėta, tai faktas – spėjau ir pakilti į 165 metrų aukštį, ir nukeliaut keliasdešimt metų atgal.
Penktadienis, lapkričio 21 d.
Festivalis „Post Cosmos“ mano dėmesį patraukė dar pernai, tada neturėjau galimybės apsilankyt klube „Tamsta“. Nuo šio prasidėjo ir 2014-ųjų programa, išsitęsusi per du penktadienius. Praėjusį, kaip žinia, leidau su „Venetian Snares“, tad beliko lapkričio 21-oji. Taip susižavėjau pamačiusi renginio lokaciją – televizijos bokšto restoraną „Paukščių takas“, kad labai savanaudiškai pirmiausia nusipirkau bilietą sau, o tik tada pasidalinau bloge. Ir teisingai padariau, nes, kaip pasakojo „Post Cosmos“ atstovė, buvo planuota apie 150 žmonių publika, bet TV bokštą prižiūrinti įmonė visgi nusprendė, kad 80 yra didžiausias saugus skaičius.
Pakeliui į post-kosmosą
Pakeliui į post-kosmosą
Taip, 80 yra tikrai nedaug, ir, turint omenyje, kad restorano interjeras sukasi aplink bokšto ašį, o scena ikurdinta buvo konkrečioje skritulio dalyje, pati erdvė lyg ir nebuvo maksimaliai išnaudota. Na, bent jau visi turėjo galimybę viską matyti, kas turbūt būtų buvę neįmanoma susirinkus 150-čiai. Publika, beje, susirinko ištikima tokio tipo renginiams, nors, aišku, buvo keletas tokių, kurie eina visur (akmuo į savo daržą) ir papirktų ne tik muzika, bet ir vieta.
Etnoelektroakustikos projektą „Driezhas“ žinau ir gerbiu seniai, tiesa, man artimesnė buvo solinė projekto versija (čia vienas gražiausiu jo kūrinių „Pirmas keltas“), o prisijungus vokalistei Ievai Astromskaitei viskas tapo kažkaip per akivaizdu ir per ekspresyvu. Žinoma, niekur nedingo garsinės Kristijono Lučinsko klajonės, piešiamos netikėtu instrumentų spektru. Beje, būtent jo balso tembras yra fantastiškas. Nors atlikėjas tik pasisveikino ir atsisveikino, norėčiau, kad jis tai kokio nors technologinio stebuklo pagalba darytų kasdien, vietoj žadintuvo ir prieš miegą. Arba sektų radijo pasakas.
Po pertraukėlės prisistatęs nuolat kintantis ir neapibrėžtas NULIS:S:S:S:S irgi paliko dvejopą įspūdį. Elektroninė jėga buvo stipri ir veikė į teisingus taškus, panašiai ir kaip svogūnas besilupusio aprangos sluoksnius vokalisto balsas, bet tekstai buvo tokie pirmapradžiai, kad kėlė daugiau šypseną, nei šiurpą. Bendrai žiūrint, kažkas tarp MC Mesijaus ir Mariaus Stavario.
Ir viskas, vienuoliktą jau teko apleisti svetingas restorano „Paukščių takas“ patalpas. Kaip tik baigiantis vakarui nuslūgo pirmas sniegas, taigi pasimatė ir Vilniaus žiburiai, na, ir galutinai susidėliojo visi bendri programos ir lokacijos pliusai. Nekasdienis patyrimas.
Šeštadienis, lapkričio 22 d.
Kaip žinia, vienas naujesnių įrašų nuolat besimainančiame Vilniaus barų žemėlapyje yra „Paviljonas“, savo pirmąjį pavadinimą atgavęs po „Baffo“, „Milk Bar“, „Plan B“, „Passion“ viražų. Nežinau tiksliai, kada statinys iškilo, bet dabartiniai jo valdytojai yra publikavę tokių nuotraukų su prierašu „taip aš atrodžiau 70’ais“.
Gėlių paviljonas
Žodžiu, vieta, jos istorija, nedaug pasikeitęs eksterjeras ir interjeras (tiesa, nežinau, ar tos stiklinės vitrinos labai draugiškos kaimymams) – visa tai diktuoja atitinkamos muzikos poreikį. Netechno ir nerepo. Koncertai, jamsessionai, kažkas sena, kažkas nauja. O šeštadienį vyko „Soviet Grooves“. Kas tai yra, norėčiau iliustruoti aną šeštadienį Vilniuje besilankiusio stipraus turntabilisto DJ Mr. And-7 miksu. Nes labai įdomus.
Pagrindiniai lietuviškojo projekto iniciatoriai yra Genn Bo ir Souldatov, mėgstantys ir daug kitos įvairios muzikos, nagrinėjantys tropinius ir dub pasaulius ir jų požemius, prodiusuojantys, radijo laidas vedantys ir ką tik ne. Į kompaniją jie dar pasikvietė tokius anų dešimtmečių žinovus, kaip Weedska.
Kadangi politinė aplinka šiandien yra nerami, bangos siekia ir kultūrinius skersgatvius. Aš labai džiaugiuosi, kad Olego G. koncertų Lietuvoje nebebus. Ir apie likimo ironiją per Naujuosius kažkaip nemąstau. Visgi niekaip negaliu perjungti savo proto ir priversti atitinkamą smegenų dalį pradėti nekęsti tam tikros, specifinės muzikos (čia tinka ir atitinkamos knygos, ir filmai, ir animacija), kuri sukurta „anais laikais“.
„Nereikia ignoruoti, pakaktų neromantizuoti“, – šeštadienį man sakė už mane protingesnis ir įžvalgesnis draugas, pažymėjęs, kad pagal nacistinius maršus šokti gi neinam, ir tokių renginių vyksmas reiškia, kad Latvių gatvė patenkinta. Tiesa, pagal maršus nešokam. Bet ir čia ne kariniai maršai. Čia estradinės melodijos. Galų gale, nukopijuotos iš tuometinių vakarų.
Va, dar vienas DJ Mr. And-7 miksas. Šįkart seveninčai. Atsisukit 14-os minutės vidurį.
Žinoma, negalėjau nepastebėti, kad į „Soviet Grooves“ susirinko nemažai rusakalbių vilniečių (net ir programoje – bet ne tik rusakalbiai). Tai, matyt, natūralu. Bet tuos veidus aš matau ir amerikietiškos, britiškos, japoniškos muzikos renginiuose. Net lietuviškos. Manau, labiau baimintis reikėtų dėl Latvių gatvės šaltinių įtakos tokiems rusakalbiams, kurių nei paviljonai, nei grūvai savo kanalais nepasiekia.
„Mano vaikai tokios muzikos tai tikrai neklausys, nenoriu, kad jie tapatintųsi su ta kultūra“, – anam draugui iš dalies pritarė kita, beje, ne lietuviškos kilmės mano artimoji, kuriai šeštadienį lyg ir patiko, bet klausimų irgi kilo. Mano greičiausiai irgi neklausys, nebent paskaitys mano blogo archyvus. Ir ką?
Trumpai tariant, nenorėčiau, kad Souldatov, Genn Bo ir jų kolegų iniciatyva dingtų. Netikiu, kad tokią, ne mažiau buitinę, nei kultūrinę, istoriją išmanyti yra pavojinga. Tuo labiau, kad šis palikimas ir renginiai, kuriuose jis skamba, tėra nedidelis procentas viso informacinio triukšmo, kuris kasdien pasiekia ausis. Todėl gal net per daug vietos sugaišau šiai temai. Patys šokiai buvo... šokiški! Su piruetais. Šventiški.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS