„Sónar 2014“: Po visko apie viską
Pora dienų po savaitgalio „Sónar“ jau praėjo, šeši lapai muzikinių įspūdžių nugulė, tad epizodą uždarau ir žemiškesniais pasvarstymais apie šio festivalio privalumus bei trūkumus (šių nelabai daug). Taip, mano tikslas yra sutikti ten daugiau lietuvių, o jūs kaip pagalvojot?
Muzikiniai postai yra čia:
Trumpa išvada – man dieninė dalis patiko daug labiau už naktinę. Ir iš patogumo, ir iš įdomumo pusės. Naktinėje pagrindiniu laiku dominavo dideli vardai, o tie, kuriuos tikrai tikrai svajotum pamatyti, buvo nukišti į rytmetį. Normalus žmogus, išdalyvavęs visą dieną, iki ketvirtos laukti tikrai nebeturi jėgų, čia net nediskutuotina. Juo labiau kad didžiojoje nakties salėje vykę pasirodymai buvo dar ir abejotinos vertės.
Dėl to džiugu, kad tos gerosios dienos, kupinos atradimų ar senų svajonių įgyvendinimų – net trys. Kitąkart vykdama gerai pasvarstyčiau, ar pirkti bilietą ir naktims, jei vėl neatvežtu kokios simpatijos (pernai „Pet Shop Boys“, šiemet „Chic“). Gal geriau tada jau aplankyti kokią neoficialią OFF savaitės pramogą (o ta savaitė vis auga, nes vis daugiau žmonių nori būtent šį savaitgalį pasitrinti Barselonoje).
Kita veikla? Dieną jos tiek, kad įmanoma praleisti visus iki vieno koncertus. Tai vadinasi „Sónar +D“ – galima vadinti festivalio dalimi, galima ir atskira kūrybiškumo, technologijų ir komunikacijos sintezės konferencija. Man asmeniškai atrodo neįtikėtina į „Sónar“ važiuoti ne dėl muzikos, bet akredituotų – ta prasme, nebūtinai žurnalistų, bet ir įsigijusių profesionalo kortelę ir dalyvavusių konferencijoje, diskusijose, appsų ir prietaisų turgelyje – buvo keli tūkstančiai. Mezgė verslo ryšius, keitėsi kontaktais ir panašiai – kaip bet kokioje panašioje konferencijoje. Ši tradicija gyvuoja nuo pat pirmojo „Sónar“ – tiesa, tuomet tai vadinosi įrašų ir leidėjų muge.
Tiems, kuriems šiek tiek pabodo koncertai, yra dar ir kinas. Daugiausiai dokumentinis, daugiausiai apie muziką. „Elektro Moskva“, „Our Vinyl Weighs A Ton“ ir kiti.„ Vėlgi reikalas, pristatomas ne pirmus ir ne antrus metus. Įsiamžinau „Sónar Cinema“ programą prisiminimui, nes tikrai yra kuo pasidomėti ateičiai. Štai ji, kartu su visu „Sónar +D“ planu.
Naktį pramogų gerokai mažiau dėl to, matyt, kad visi tiesiog nori šokti. Futbolo (ta prasme, pasaulio čempionato) nė kvapo. Yra tik mašinėlių paviljonas, kuriuo džiaugiausi jau pernai. Na, arba maistas. Apie jį plačiau čia pat.
Ariel Martini foto
www.sonar.es
Ariel Martini foto
Eilės. Buvo į tas erdves, kuriose žmonių kiekis ribotas. Į patį festivalį, galima sakyti, simbolinės, nes srautas buvo nuolatinis, o ir darbuotojai sukasi greitai. Pabrėžiu – darbuotojai. Savanorių šiame festivalyje paprasčiausiai nėra.
Barai ir maisto kioskai. Situacija čia labai paprasta. Alus – tik vienos rūšies, pagrindinio rėmėjo “Estrella”, ir gana brangus (dvigubai ar net trigubai brangiau nei kitur Barselonoje). Beje, žurnalistams ir kitiems akredituotiems profesionalams specialiuose baruose – dvigubai pigesnis. Stipresnių yra, kaina adekvatesnė, nei alaus. Ir viskas.
Ai, dar nelabai draugiškai karštam orui brangus vanduo – 2 eurai. Tas pats karštas oras leidžia pro pirštus žiūrėti į gana siaurą maisto pasiūlą – dienos metu gali rinktis vos iš trijų variantų, tai yra, picos, hamburgerio arba wok’o dėžutės. Naktį jau yra ir hot dogų, ir blynų, bet kioskų tikrai mažiau, nei bet kuriame lietuviškame festivalyje. O žmonių bent penkiskart daugiau (kalbant apie vieną iš penkių festivalio dalių). Ne valgyt susirinko.
www.sonar.es
www.sonar.es
Kuponai! Haha. Ir ne vieno nominalo, kas būtų visai patogu, bet keturių. Čia tikrai keista. Vieni vandeniui, kiti alui, ir taip toliau. Ir visur po dvi eiles. Nelabai smagu jose stovėti, bet, kita vertus, gal nuo per didelio suvartojimo apsaugo.
Dar įdomus dalykas – į festivalį negalima įsinešti savo gėrimų (visiškai normalu) ir maisto (keistoka), bet prie pat įėjimo stovi narkotikų patikros punktas. Taip, gali pasitikrinti, ką čia pat įsigijai, o ranka rašyti skelbimai praneša, kokios spalvos substancijoms geriau neeikvoti eurų, nes veikliųjų medžiagų jose nerasta. Iniciatyva, žinoma, gera, tik mums iš kito geografiškai ir kultūriškai Europos galo atrodo tikrai drąsoka.
Tvarka. Keista, bet praktiškai visi mano aplankyti pasirodymai prasidėjo būtent tada kada buvo nurodyta. Jei 18:25, tai 18:25! Plojimai tai suvaldžiusiems.
Garsas. Kai kur gyvos elektronikos subtilumai paskęsdavo per didelėse erdvėse (na, bet juk negali festivalio organizuoti mažame klube ir tikėtis, jog atsipirks), nors akustiškai buvo padarytas maksimumas – kalbu apie užuolaidas ir panašiai. Ausų neskaudėjo nė karto, net ir pastovėjus prie kolonėlių. Net „Despacio“ erdvėje, kur soundsystemas buvo nežmoniškas, bet specialiai sukurtas ir todėl tobulas. Tik va Dâm-Funk teisėtai pyko per savo pasirodymą, nes jis reikiamu garsu prasidėjo tik iš trečio karto.
Nakvynė. Kempingo miesto festivalyje nėra, tad reikia rinktis iš to, ką siūlo Barselona. Nuo draugiškų pažįstamų su didesniu nei vieno miegamojo butu iki hostelių, viešbučių ir AirBnb. Tik patarčiau pasiskaičiuoti atstumus iki planuojamų lankyti festivalio ar OFF savaitės vietų, kad netektų trijų valandų kasdien praleisti keliaujant.
Transportas. Iš dienos į naktį veža festivalio autobusai (kurie, kaip supratau, iš tiesų yra miesto autobusai, paskolinti savivaldybės, ir dėl to jų tiek daug, ir eilės su protu). Kaina – du pem į vieną pusę, po visko parveža į miesto centrą.
Despacio. Ariel Martini foto.
www.sonar.es
Despacio. Ariel Martini foto.
Oras. Jis yra viena svarbių priežasčių, kodėl čia taip gerai ir reiveriams, ir artistams. Barselonoje apsiniaukusių dienų keliasdešimt per metus, bet jos dažniausiai žiemą. Birželį gi karšta, karšta, karšta. Dėl to iš pradžių stebino tai, kad didžioji dalis dieninės programos erdvių – uždaros, o vėliau tie vėdinami pavėsiai visai patiko. Beje, lijo ir čia. Paskutinę naktį, per paskutinius DJ setus, su žaibais ir kitom finalinėm fanfarom. Boys Noize ir Tiga bei perkaitę jų fanai tik džiaugėsi.
Žmonės. Jie įvairūs. Ir įvairaus jaunumo. Nuo metukų iki gilios pensijos. Visada bernvakariuose ir mergvakariuose esantys britai ir britės, žinantys, ko ieško, skandinavai, į knygutes įspūdžius konspektuojantys japonai ir dėl mylimos grupės iš kito pasaulio galo atsibeldę australai. Ir lietuviai, kurių sutikau kokius 4, nors buvo dar keli. Rusų, beje, tikrai nemažai, tiek akredituotų, tiek bilietuotų. Ir beveik visiems „Sónar“ sutampa su vasaros atostogomis, tai kaip čia nesišypsosi apskritą parą?
Saugumas. Policiją mačiau tik kartą, keli pareigūnai kažką nusivijo vienoje iš salių, bet, kaip tokiai didelei miniai, viskas atrodė pakakamai ramiai. Skaičiau vėliau feisbuke, kad kažkam supjaustė kuprines ir pavogė daiktus, bet daug daugiau tikimybės, kad taip įvyks metro stotyje, o ne festivalyje. Ir šiaip čia jau labiau asmeniniai daiktų saugojimo įgūdžiai, o ne organizatorių kaltė. Nors per daug nuodugniai niekas prie įėjimo tikrai neapieško ir peilių, matyt, neatima.
www.sonar.es
www.sonar.es
Kainos. Viską, lėktuvus, metro, gyvenimą ir panašiai (alko beveik negėriau, tad čia nemažai susitaupė), sudėjus per keturias dienas išleidau maždaug tiek, kiek pakaktų savaitei poilsio tolimame kurorte, kuriame viskas įskaičiuota. Daugoka. Ne visi pateisintų, suprantu. Bet kurortai niekur nedings. Jei tiksliau apie patį festivalį, tai prieš pat jį kelialapis kainavo 195 eurus. Atrodo žiauriai daug, bet, kaip minėjau, į visas 5 dalis galima pirkti atskirus bilietus, taip pat galima padalinti 195 iš 150 (atlikėjų skaičiaus).
Jo, iš šalies pažvelgus viskas neatrodo taip tobulai, kaip antrą nakties klausant mylimo atlikėjo po palmėmis. Bet iš esmės tokio dydžio festivalis ir negali veikti taip nepriekaištingai, kaip chemijos laboratorija. Jei nori augti iki šimtatūkstantinių skaičių, turi atitinkamai platinti programą, kažką priimti, kažko galbūt atsisakyti. Ir šimtas tūkstančių tikrai niekada nebus vienodai patenkinti, nes tai jau būtų diktatūra ir smegenų plovimas. Bet „Sónar“ tas balansas tarp gebėjimo iškasti kažką absoliučiai neregėto ir vertingo ir tarp labai akivaizdaus atlikėjo turo stotelės Barselonoje suorganizavimo yra pakankamai geras. Toks geras, kad norisi grįžti ir vėl nustebti. Nes geresnio dar neradau.
Beje, pirmieji 500 bilietų į 2015-ųjų festivalį (birželio 18-20 dienomis) už žemiausią įmanomą 115 eurų kainą išpirkti dar sekmadienį.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS