(Ne)muzikinė ekskursija į Taliną
Žmonės prognozuoja, dangus juokiasi – iš pradžių planuota vienos dienos išvyka į Taliną galiausiai virto ištisomis keturių dienų atostogomis, o pirminis tikslas – „Jamiroquai“ koncertas – kiek nublanko prieš bendrą Estijos sostinės įvaizdį ir įspūdį. Žodžiu, savaitgalis buvo nepadoriai ilgas, karštas ir net kiek muzikinis. Nors, kaip jau minėjau, muzika iš pirmojo plano nukeliavo kažkur po kelionės dulkėmis.
Koncertas visgi buvo svarbiausias, o ir brangiausias, kelionės etapas – be Jay Kay sumanymo užsukti į Baltijos pajūrį nebūtų ir keliasdešimt lietuvių žygiui į Taliną susirengę. Tiesa, dėl skaičių nesu tikra – „Saku“ arena nebuvo artipilnė, gal kokie keli tūkstantėliai estų, tarp jų lietuvių, bent jau pažįstamų, regėjau ne vieną ir ne du. Būriais, mikroautobusais! Ir išties galima pagirti visus iki vieno sutiktus, kad nesėdėjo rankų sudėję pustuštėse tribūnose ar nerymojo sukryžiavę jų ant krūtinės – šoko, dainavo, plojo, švilpė ir kitaip įrodinėjo, kad lietuviai – tai Baltijos Balkanai. Nes Estija – tikra Šiaurė… Nors, spėju, laimingi po koncerto visi buvo po lygiai.
Aš, na, aš iš esmės irgi buvau patenkinta. Išgirdau gyvai visus man reikalingus ir gyvenime kažką daugiau nei eilinės natos reiškiančius hitus, juk to į tokius „senų gerų“ koncertus ir važiuojama, ar ne? Pirmieji pora koncerto, prasidėjusio kiek prieš devintą (lauke, aišku, dar švietė saulė – baltosios naktys jau beveik čia...), kūrinių pristatė naują „Jamiroquai“ kūrybos fazę, kuri mano ausų pasiekusi nėra. Bet trečiu bandymu jau šovė „Cosmic Girl“, „You Give Me Something“, „Little L“, „Space Cowboy“, „Love Foolosophy“, „Deeper Underground“... Pritrūko gal tik „Seven Days In Sunny June“, turint omenyje, kad juk buvo birželio 8-oji. Vis dar saulėta.
Visgi, žinokit, legendinio šlapiojo koncerto Veronoje DVD man už vakarą Taline patiko labiau. Stovint skardinėje iki begalybės arenoje mūsiškė „Siemens“ atrodė lyg filharmonija; atrodo, garso režisieriai bei akustikos specialistai atostogavo ar tokių visai nėra. O ir pats Jay Kay, pavargęs nuo greitų automobilių ir skrybėlių, buvo kažkoks nedraugiškas. Žinoma, sveikinosi, gyrė Estiją ir visa kita, bet mandagumo frazės, neparemtos jokia garsine išraiška, neįtikino. Senieji kūriniai, beje, neskambėjo „kaip albumuose“, ir tai buvo didelis pliusas – aranžuotės prikeltos, papurtytos, papuoštos XXI a. madomis. Muzikantai irgi aukščiausios klasės. Bet viskas kažkaip skendo skardiniame abejingume. Net ir projekcijos. Piramidės, kurių fone stūkso deganti planeta? Šiaip planetos? Jay Kay automobilių parko mankšta? Gal nesupratau britiško humoro, che che che. Niekada netikėjau, kad taip pasakysiu, bet vasarį Vilniuje regėtas Kylie Minogue šou paliko daug didesnį įspūdį, nei tiek mylėtos, sapnuotos, dainuotos ir dar tikrai galvoje ne vieną šimtą kartų suskambėsiančios „Jamiroquai“ dainos. Turbūt tuo šou nuo koncerto ir skiriasi.
Iš inercijos „Love Foolosophy“ dainavau ir po koncerto braidydama prakaituotose Talino gatvėse – juk vis tiek kažkaip faina, kad pagaliau pamatėm, išgirdom, aplankėm. Ketvirtadienį ir penktadienį gi koncerto likučius iš galvos išpurtė Estijos sostinės privalumai – jūra, paplūdimys, barai ir kino teatrai ant viešbučių stogų, indiški restoranai, hipsterių nusėsti plytų fabrikai ir kiti smagūs dienos dalykai. Talinas šiemet – Europos kultūros sostinė, ir, žinoma, dažnai tai reiškia tik logotipo prisegimą prie bet kokio vykstančio renginio, bet pamatyti ir nuveikti šioje eurozonos dalyje tikrai yra ką.
Netūnoti Vilniaus biuruose net dvi dienas leidom sau todėl, kad penktadienio vakarą laukė dar viena kelionės vinių. Senamiesčio klube „Hollywood“ (atrodo taip, kaip skamba) – net du didelėmis raidėmis be jokių prierašų (tai pabrėžiu ne be reikalo) skrajutėje parašyti vardai, Hudson Mohawke ir James Blake. Vieną myliu jau seniai, kitas galutinai palaužė visai dar ką tik, bet gana stipriai. Kaip atsisakysi tokios galimybės? O apsilankyti įdomu ne tik dėl programos, bet ir antropologiškai – estų vakarėliai, kas gi tai? Bilietas – 8 eurai, planuose – pora tūkstančių žmonių klube, einam visi! Kai kurie dėl vieno vakaro net specialiai iš Vilniaus važiuoja.
Taip jau nutinka užsienyje klubinėjant, kad, nors ir nenorėdamas, vis tiek esi šiek tiek turistas ta prasme, kad ne itin giliai pažįsti vietines naktinio gyvenimo taisykles, kelius ir žemėlapius. Todėl, patikrinę porą seniau gerų, dabar – kažkokių barų, į „Hollywood“ nužingsniavom apie pusę dvyliktos. Lietuvišku laiku – per anksti, taip pat, pasirodo, ir estišku. Nieko – užteko laiko apžiūrėti kažkur tarp „Havana Social CLub“ ir „Pramogų banko“ paskendusias klubo interjero subtilybes, surasti, kurgi ta antroji – iš tiesų kino, o ne šokių – salė, susipažinti su lineup‘u... Laiko apmąstymams buvo pora valandų – Vidžio „Tallin Music Week“ metu atrastas Ajukaja turėjo pradėti 1:45, Hudson Mohawke – 02:30, James Blake gi tik 03:15. Bet estams, atrodo, vėlus metas visiškai netrukdė (gal kol nesutemsta, jie nemiega?), ir iš vakarėlio visi skirstytis pradėjo tik apie ketvirtą.
Tikrasis „Hollywood“ – gana erdvus, su antro aukšto terasa, iš kurios patogų šokių aikštelę stebėti, klubas. Kaip suprantu, tarp tikrųjų reiverių visai nepopuliarus, bet, matyt, dėl savo dydžio ir galimybės į vakarėlį integruoti tame pačiame pastate esančią kino salę „Draugystė“, pasirinktas serijos „Club 2011” organizatorių. Serija, žinoma, glaudžiai susisaisčiusi su kultūros sostinės titulu, todėl ir gali sau leisti į vieną skrajutę įpiešti net du headlinerius. Dar pridėkim, kad sales puošė atitinkamai „Beefeater“ bei „Fresita“ (gazuotos braškės) iškabos, o Hudson Mohawke grojo už „Red Bull Music Academy“ pulto, ir suskaičiuosime, kad finansinės problemos renginio tikrai neištiko. Nes žmonių jei ne du, tai kokie pusantro tūkstančio tikrai sutilpo. Buvo ankšta ir labai tvanku! Vasara ir masiniai vakarėliai po stogu nedera. Tokiuose būdamas dar labiau vertini senas geras Vilniaus terasas. Beje, ir iš Lietuvos pasiekė žinia, kad ketvirtadienio „Supadevynios“ ŠMC buvo nepadoriai kaitrios. Bet šokti tai tikrai netrukdo – šast prakaitą nuo plaukų į vieną pusę, šast į kitą...
Taigi, nors šokti planavome pradėti tik apie antrą, ir ramiai sau sėdinėjome kino salėje stebėdami estų didžėjaus nugarą (taip, didžėjus kėdžių eilių priešakyje grojo atsisukęs į ekraną, žinoma, veikiantį visu pajėgumu), vienas iš bendražygių nuėjo pasidomėti į „Hollywood“ ir netrukus atsiuntė rėksmingą žinutę apie „gerą live“. Jį gi virė estas DJ Critikal, dabar jau net Berlyne išsileidęs kaip „Bert on Beats“. Kaip čia švelniau pasakius? Gal pacituosiu neseniai laidoje „Mix Subas“ viešėjusį Ophex, minėjusį, kad sunku jo pristatomą muziką dėlioti į stalčiukus, ir visa tai yra vienas didelis tropical bass. Och, kiek to boso buvo. Ugnies dar pridėjo nei nuoga, nei apsirengusi, gal net liemenėlei „ne“ tarusi vokalistė Anbuley. Tiesa, vokalo daugiau buvo sempluoto, bet ji tiesiog reikiamose vietose paragindavo nesėdėti. Niekas nė nebandė – nors ir ramokai, estiška šokių aikštelė visai padoriai vaidino tropikus. Visiškai patiko, netikėtas atradimas!
Barzdotasis Ajukaja, o iš tiesų senosios kartos estų didžėjus ir šalies kultūros kėlėjas Raul Saaremets visgi ne gyvą programą pristatė, o intelektualaus house ir visko, kas iš to išeina, setą, tad atsidaviau tropikams iki pabaigos, kuri iškart virto į Hudson Mohawke pasisveikinimo beatsus. Purvinieji pietūs, vidurdienio saulė, vidurnakčio muštynės tarpuvartėje, kraujas ir alus, uch, stipru, nevienoda, aistringa ir labai bosinga. Eilinį kartą prisiminiau, kaip nevykusiai praėjusiais metais „Satta Outside“ jo pasirodymą tiesiog pravaikščiojau netoliese. Klaidą jaučiuosi ištaisiusi jei ne šimtu, tai kokiais septyniasdešimčia procentų!
Dalį tų procentų teko paaukoti tam, kad galutinai imčiau juoktis iš savęs. Tokia žinovė, tokia ekspertė, o ėmiau ir užkibau ant rinkodarinio kabliuko! Į kino salę aukštaūgis James Blake atsinešė ne mikrofoną, o ausines ir CD dėklą. Aha. Elektrinis-techninis bass ir dubstep, kurį jis vyniojo sausakimšam ploteliui tarp kėdžių ir ekrano (gėlėtos ilgaplaukės merginos spiegė „James! “ ir fotografavo, lyg kokį Robertą Pattinsoną), bet, ei, jei trumpai, kaip didžėjus jis manęs nelabai domina. Aišku, jei skrajutėje mažomis raidėmis tai būtų buvę pažymėta – nes dabar ir gyvai kulkas šaudęs Hudson Mohawke, ir kompaktinis James Blake pavaizduoti vienodai – vis tiek būtume Taline likę ir į vakarėlį atėję, bet kažkaip... Na, ne apgauta pasijaučiau, bet!
Grįžus pas Hudson Mohawke pasidžiaugti teko nebe tiek ir ilgai. Apie ketvirtą po visos ritmų ir semplų tirados nuskambėjo, ne, ne Toto „Africa“, bet ne mažiau senas ir geras „Teardrops“.
Tada dar užsukom į kiną tam, kad išgirstume, kaip James Blake visus šeria „Destiny‘s Child“ megahitu „Bills Bills Bills“ ir jau ėjom pasitikti taip ir nenusileidusios estiškos saulės. Kartu su prieš porą valandų pasitempusia, pasipudravusia, baltas kelnes išsilyginusia ar „Ray-Ban“ rėmelius nusiblizginusia (žmonės susirinko nuo-iki – vieni holivudiniai, kiti dėl muzikos), o dabar jau pilka ir pavargusia minia.
Toks tad įdomus estiško klublendo paragavimas. Beliko išsimiegoti, sukarti keletą šimtų kilometrų ir lyg niekur nieko užeiti į „Briusly“. Namuose gerai, o iki „Sūpynių“ jau reikia skaičiuoti ne dienas, o valandas. Ten ir susitinkam penktadienį vidurnaktį – vyksime tik po „Mix Subo“, kuriame svečiuosis ir Claus Voigtmann, ir Jay Haze. Kai sekas, tai sekas!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS