„Tesla Boy“ vadas Antonas teletiltu Maskva-Vilnius
Visai neseniai „Love In Slow Motion“ gimtadienį atšventė su Sankt Peterburgo gyventojais „D-Pulse“. Lietuvoje svečiavosi pusė projekto narių, ir tam tikra prasme tai buvo įžanga į tai, ką pristato žemiau esantis pokalbis. Gegužės 13-ąją Vilniuje koncertą trinktels maskviečių trio „Tesla Boy“.
Ne, stilistiškai gilus „D-Pulse“ disco ir išraiškingas Teslos berniukų electro-synth-newwave-pop nėra labai jau panašūs. O ir pabendravus su abiejų projektų atstovais („D-Pulse“ kalbinome laidoje „Mix Subas“) jaučiasi esminiai asmenybių skirtumai, tiek sanktpeterburgiečius, tiek būsimus „Lofto“ svečius, darantys savaip įdomiais.
Anton Sevidov – tikrai geras, atviras, savim pasitikintis bei saikingai besižavintis, kalbus ir iškalbingas pašnekovas (beje, tai pirmas mano interviu rusiškai). Matyt, šių jo savybių dėka apie „Tesla Boy“ jau yra prirašyta tiek rusiškoje, tiek angliškoje spaudoje; ruošdamasi skambučiui peržiūrėjau ir vaizdo interviu – akivaizdu, kad jis sutvertas scenai, o kitus dirbtiniais verčiantys blizgučiai jam savotiškai tinka.
Tiesa, projekto įkūrėjas ir vokalistas tikrai nemažai veikia ir už scenos ribų – kitų atlikėjų prodiusavimas ar muzika teatrui juk yra savanoriškas darbas šešėlyje. Dabar net labiau noriu pamatyti šį sintezatorių kolekcionierių už DJ pulto, nei scenoje – bet čia tik mano iškreiptos fantazijos! Jungiam Maskvą ir pažindinamės su Antonu artimiau.
Kas naujo Maskvoje?
Viskas puiku. Kaip pas jus?
Irgi gerai. Pagaliau pavasaris!
Vadinasi, jūsų nuotaikos turėtų būti pozityvesnės – pas mus pavasaris kol kas atnešė tik sniegą ir šaltį. Jei apie asmenines naujoves... Prirašiau naujų dainų, dabar jas tobulinu. O šiaip kasdien vis kažkas naujo.
Pasitikslinsiu vieną faktą – Maskvoje ir gimei?
Ne, gimiau Minske – mano mama iš ten. Bet nuo pat mažumės gyvenu Maskvoje.
Ir gyvensi? Neplanuoji geografinių pasikeitimų?
Tiesą sakant, tokių minčių yra. Maskvoje pastaruoju metu labai sunku nuolat būti. Be to, emigracija globalia prasme lyg ir nebeegzistuoja. Griuvus Sovietų sąjungai, taip, žmonėms persikelti į kitą šalį buvo kažkas tokio. O dabar pasaulyje žmonės nuomojasi butus vienur ar kitur, skiriasi tik kaina, na, rusams dar vizas reikia pasigaminti. Jums tokių problemų nekyla. Laisvės daugiau turite. Bet, bendrai kalbant, aplinką keisti verta ir visai nesunkiai galima. Todėl apie tai ir galvoju, tik dar neišsirinkau, kur norėčiau pagyventi. Būsimą „Tesla Boy“ albumą norėčiau įrašinėti Niujorke. Čia kol kas tokia idėja. Todėl tai gali būti vienas iš variantų.
Jūsų leidykla „Mullet Records“ – Anglijoje. Kodėl dirbate su tais žmonėmis, ar neieškojote galimybių muziką leisti Rusijoje?
Mums norėjosi ir buvo svarbu, kad muziką išgirstų kuo daugiau žmonių. Anksčiau turėjau projektą rusų kalba ir nuolat susidurdavau su viena ir ta pačia problema. Daugybė pažįstamų iš užsienio rašydavo, kad labai kieta, bet reikėtų sukurti bent vieną anglišką dainą – mat visiems patinka pati muzika, bet niekas nesupranta žodžių. Tie norai galų gale virto įkvėpimu. Man pačiam nebuvo didelio pasikeitimo – augau su angliška muzika, angliškais tekstais. Anglų kalba juk ne tik Jungtinės Karalystės ir JAV kalba, ja bendrauja žmonės įvairiausiuose pasaulio kraštuose. Tad „Tesla Boy“ nuo pat pradžių buvo įkurtas kaip tarptautinis projektas, nepririštas prie konkrečios šalies.
Man pačiam globalaus pasaulio idėja labai patinka. Jis vis labiau užpildomas informacija, bet tuo pačiu mažėja, žmonėms lengviau bendrauti. Labai smagu, kad dabar tiesiog paprasčiau išpildyti savo idėjas, ir viena tų idėjų yra muzika. Va, kaip gražiai pasakiau.
Tikrai! „Tesla Boy“ visgi yra rusiška grupė ta prasme, kad visi jos nariai – rusų tautybės. Ar nebuvo minčių grupės rėmuose padirbėti su muzikantais iš kitų šalių? O gal jau esate tai darę?
Žinai, tiesą sakant, jau buvo. Ypač jei skaičiuotume remiksus, kuriuos mes darome kitiems, o kiti – mums. Ir tai nuostabu, tai dar vienas globalizacijos pliusas. Tiesa, vyksta ir dar įdomesnių dalykų, ir jie vyksta per atstumą, niekada nemačius vieniems kitų. Štai dabar įrašiau kūrinį su grupe „Cadillac“ – tai australų didžėjai ir prodiuseriai. Būsimo EP įrašuose ne kaip prodiuseris, bet kaip kviestinis vokalistas, sukūriau dainai melodiją, su kolega parašėme tekstą, o australai kūrė pačią muziką. Viskas internetu. Taip pat neseniai Helsinkyje dvi dainas įrašinėjome su suomių atlikėju. Tokiais būdais, žodžiu, jau dirbame, mums tai įdomu.
Dar būtų įdomu padirbėti su kitu prodiuseriu. Norėtųsi pabūti tiesiog muzikanto rolėje, nes iki šiol šį darbą „Tesla Boy“ atlieku aš pats. Viename interviu „Depeche Mode“ narys Martin Gore pasakojo, kad grupės albumams samdo prodiuserius tam, kad pabūtų mokiniais. Vaikais. Susiranda savotišką mokytoją, kuris galėtų prižiūrėti, gainioti, organizuoti darbą. Tokių prodiuserių šiandien Rusijoje nėra, todėl, kaip jau minėjau, galvojame apie albumo įrašus Niujorke.
Žinau, kad esi kūręs muziką ir teatrui. Kokie tai spektakliai?
Gal esi girdėjusi tokią kultinę mūsų rašytoją Liudmilą Petruševskają? Ne? Na, jos knygos išverstos į daugelį kalbų, keletas net pakliuvo į JAV topus. Žodžiu, pažįstu ją, nes esu jos sūnaus Fiodoro Pavlovo draugas. O šis – menininkas. Dailininkas, režisierius, rašytojas – tiesiog „artistas“. Prieš keletą metų Fiodoras statė spektaklį pagal mamos pjesę – „Bifem“, ten muzika šiek tiek prisidėjau ir aš.
Kiek vėliau jo spektakliui pagal Daniilo Charmso tekstus „Jelizaveta Bam“ jau kūriau visą garso takelį, išskyrus tik vieną kūrinį. Tai – gana futuristiškas spektaklis apie mergaitę, gyvenančią Sovietų sąjungoje. Kostiumus jam kūrė žymus rusų menininkas Andrejus Bartenevas. Kadangi su Fedia esame draugai, jis pasiūlė užsiimti muzika, ir man tai buvo žiauriai įdomu. Patirtis tikrai gera.
Turiu svajonę parašyti muziką filmui, manau, tai nutiks vėliau. Juk filmo garso takelis – tai lyg simfonija. Reikia mesti visus kitus darbus ir visiškai atsiduoti kinui. Labai įdomu ir įtraukia, bet mano amžius dar leidžia šį projektą nustumti vėlesniems laikams, che che.
Ar muzika, kurią rašai kitiems projektams, kitiems žmonėms, kiek nors primena tai, ką girdime, kai „Tesla Boy“ stovi scenoje?
Žinai, turbūt mažai kas bendra. Visai nepanašu skambesio prasme. Technikos – iš dalies. Kartais užsiimu garso produkcija rusų roko žvaigždėms – tiesa, vis rečiau, nes daugiau laiko skiriu grupės reikalams.
Prodiusavimas, beje, irgi įdomi tema. Svarbu per daug nepripildyti kompozicijų savo mintimis, o stengtis atskleisti tavo prodiusuojamų atlikėjų idėjas. Aš taip stengiuosi dirbti ir neprisirišu prie stilių. Žinoma, jei jau pridedu ranką, tai požiūrio, skonio antspaudas tikrai liks. Jei žiūrėti skonio prasme, na, jei žinai, kad su tam tikru kūriniu susijęs ir aš, tada tampa aišku, iš kur ten dygsta kojos ir panašiai.
Dar pakalbėkime apie Rusiją ir globalizmą. Ar tau, kaip „Tesla Boy“ šefui, svarbus ne tik pripažinimas pasaulyje, bet ir savo šalyje? Kaip su tom namų sienom? Ar visgi nepaisai, ką mano vietiniai?
Sunkus klausimas. Čia ne tiek svarbu, rusai, ar ne rusai. Pasakysiu taip. Kai bendravau su „Sneaker Pimps“ įkūrėju ir „IAMX“ projekto autoriumi Chris Corner, jis, beje, londonietis, gyvenantis Berlyne, pasakojo, kad muzikantams Anglijoje labai svarbu, kad juos ištiktų sėkmė Londone. Nes jei sekasi Londone, pasiseks ir Anglijoje. O jei pasiseks Anglijoje, pasiseks ir Europoje. Tokia iki šiol veikianti matrica. Yra netgi stereotipinė formulė – tam, kad taptum populiarus, reikia trijų sėkmingų singlų. Bent jau dviejų. O Rusijoje ji neveikia. Jei Maskvoje esi populiarus, į vakarus nuo Bresto (Baltarusija) tave vargiai kažkas žinos.
Taigi man tas populiarumas namuose svarbus, bet tik komforto prasme. Maskvoje žmonių, mėgstančių mūsų muziką, tikrai daug. Kituose miestuose irgi – va, Kijeve visada smagu apsilankyti, mylim vieni kitus. Sankt Peterburge irgi.
Žinoma, bet kuriam muzikantui smagu, kai jį priima, kai jo veikla žmonėms reikalinga ir jie tai vertina, kai kuriems netgi tampa labai svarbu. Bet globaline prasme, norint, kad apie grupę žinotų visame pasaulyje, sėkmė Maskvoje nieko nereiškia.
Vilniuje po „Tesla Boy“ koncerto eisi į kavinę „Briusly“ ir grosi ten DJ setą. Papasakok ir apie šią savo asmenybės pusę.
Įdomu man visa tai. Didžėjauju jau gana seniai. Kai Maskvoje įsikūrė pirmasis elektroninę muziką transliavęs radijas, dar buvau paauglys, ji mane tikrai nustebino – tai visiškai skyrėsi nuo to, ko klausė, pavyzdžiui, mano tėvas. O jis klausydavosi amerikietiškos 8-ojo dešimtmečio muzikos, džiazo, soul. Elektroninė šokių muzika dar tik radosi, tai buvo šviežia ir mane iškart papirko. Dabar jau sunku atskirti, kas elektronika, kas – ne.
DJ setai gražūs tuo, kad tam tikra prasme atlikėjui duoda daugiau laisvės, nei koncertas. Koncerte ribos gana aiškiai apibrėžtos – išeini į sceną, turi atlikti dainas. Aišku, atlikimas skiriasi priklausomai nuo vietos, nuotaikos ir kt., bet parametrai lieka tie patys. O didžėjaudamas renkiesi muziką visiškai laisvai. Groju viską nuo space disco, funk iki deep house, electro, mash-up'ų, edit'ų. Gal net Madonną ar Jacksono albumą „Thriller“.
Jei groju kokiame nors bare, tai ir leisiu „barinę“ muziką – senesnius kūrinius, edit'us, disco. Labiau dainas. Lyg šiupininė išeina – kad ir Iggy Pop su Madonna. Na, o jei kalbame apie didesnę šokių aikštelę, renkuosi žostkesnę, sunkesnę šokių muziką. Čia svarbu išlaikyti vientisesnį stilių. Viskas priklauso nuo publikos, nuotaiką galų gale padiktuoja ji.
Beje, būna atvejų, kai man ėmus didžėjauti žmonės tikisi „Tesla Boy“. Tada groju mūsų kūrinius ir remiksus! Na, jei žmonėms reikia būtent to, ir tai juos veža, kodėl gi ne? Kartais ir mikrofoną pasiimu bei DJ seto metu uždainuoju.
Žinok, man jau labai reikia bėgti! Gal dar pakalbėsim Vilniuje?
Kodėl gi ne, che che. Šiaip tikrai laukiam viešnagės! Esu buvęs Rygoje, Taline, bet Vilniuje dar neteko. Turiu net giminių Pernu, Estijoje. Tad ir Vilniui pats metas.
Labai gerai. Gegužė turbūt geriausias metas mus aplankyti.
---
Primenu, kad „Tesla Boy“ koncertas menų fabrike „Loftas“ – gegužės 13-ąją, penktadienį. Tą pačią naktį Antonas didžėjaus „Briusly“. Bilietai čia. Pabaigai dar kartą pažiūrėkim, kaip jie elektrifikuoja publiką koncertuose.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS