Domina tropikai
Neabejotinai nerimo ir minčių apie įdomumą bei nusibodimą į gyvenimą man įnešė artėjanti sukaktis. 27-ri – ne juokas. Kažkada paauglystėje perskaičiusi apie „Club 27“ galvoje šį amžių įprasminau kaip labai pavojingą ir reikšmingą. Kaip viskas bus, sužinosiu netrukus. Maždaug po metų, jei liksiu gyva.
Su trenksmu pradėjusi 2011-uosius į praėjusį savaitgalį pažiūrėjau kiek atsainiau. Tiesą pasakius, nebuvo labai įdomu. Taip, patiko atsirinkinėti muziką „Boomkat“ ir filtruoti ją tik pagal man suprantamus skambesio parametrus, patiko ištisas dvi valandas „Mix Subo“ sutartinėje „Opium“ (tiksliau, „Briusly“) ją groti ir netgi už tai gauti gėlių, raštelį bei saldainį. Patiko prieš tai sutemas pasitikti su seniai nematyta ir negirdėta buvusia kambarioke ir kolege. Ir Pako rūsyje po to paklausyti bei iš jo laužytų ritmų kolegos, įsitvėrusio butelį, pakikenti. Ir tarp dviejų neapsisprendžiančių, „Satta“ ar „ŠMC“, pastovėti. Bet iš esmės vakaras buvo nuobodokas. Nenorėjau jokių aukščiau išvardintų variantų, nors, tiesa, aplink sklido gandai, kad Quazar „Sattoje“ puikiai tvarkosi su mikrofonu, o „ŠMC“ išvis viskas iki septynių ryto. Ir gerai.
Daug įdomiau buvo dar trečiadienį pasibelsti į „Havana Social Club“, kurio restorane nuo sausio pradžios savaitės vidurio proga siaučia tropikai. Vytis nenuilsdamas smagina sau gyvenimą išrasdamas ar Lietuvoje adaptuodamas naujus stilius, ir net jei nė vienas jų netaps naujuoju techno, duotuoju momentu šviežius dalykus pažinti ir jų dalimi būti tikrai smagu. Be to, tropiniai šikną sukantys ritmai, kai už lango įnirtingai drybso sniego pluta, veikia panašiai kaip soliariumas. Ir odos vėžio nesukelia. Šį trečiadienį programoje – antrųjų „Ritmo kovų“ (dar vienas pozityviai naujas dalykas, kurio prisiekusi gerbėja esu), vykusių beveik tropiniame „Satta Outside“, nugalėtojas Misha. Įdomu, kaip vasarą interpretuos šitas bytmeikeris, o metų jam vis dar 16. Pavydas!
Penktadieniai kol kas mano 2011-ųjų kalendoriuje – laisvi nuo diskotekų. Štai anąkart ėjau į tikrai labai dėmesio vertą spektaklį „Publika“, kuriame patiko viskas ir netrukdė niekas, ir netgi mano skeptiškai sutiktas faktas, kad vaidins Gytis Ivanauskas, galiausiai išvirto tobulu reginiu. Sausio 28-ąją nieko tokio rimto nesu numačiusi, bet esmė tame, kad labiau už viską noriu sausio 29-ąją nubusti vaiskia galva. Aš galiu!
Sausio 30-ąją greičiausiai nepavyks. Nes vėlią šeštadienio naktį planuoju išbandyti magnetinį lifto raktą. Nestandartinis Lietuvos ribose sprendimas – į pramogų vietą (tai ne klubas) neįeisi neturėdamas tave identifikuojančios kortelės, na, arba draugo su ja šalia. Girdėjau skeptikus kalbant, kad taip tik sumažini galimų vartotojų ratą, bet išankstinė požiūrio kontrolė juk geras dalykas. Ar geriau, kai yra 200, iš kurių 100 reikalauja nebūtų ir tavo vietai nepriimtinų dalykų, ar kai susirenka 130, bet panašiai į gyvenimą žiūrinčių? Bendraminčiai – scenos variklis. Prašalaičiai, žinoma, maitina ją finansiškai, bet šiuo atveju turbūt ne tiek daug, kad negalėtum sau leisti jų nukreipti į blankesnės prasmės gyvenime ieškantį barą. Ir apskritai, kiek galima daryti taip, kaip visi?
Pabaigai – Ore.lt vakar aprašytas Com Truise, retrotropinis vaikinas. Ir jo klausant ką tik pasirodė saulė!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS