Økapi: „Nebegaliu tiesiog klausytis muzikos – visuomet ausimis ieškau, ką čia nuvogus“ (Interviu)
Elfų, stebuklų ir pozityvo festivalis „Yaga“ į savo mišką liepos pabaigos savaitgaliui šiemet sukvietė tikrai nekasdienišką atlikėjų kompaniją. Jau buvau užsiminusi apie amžinuosius surferius „Messer Chups“, o dabar susipažinau su smagiai įdomiu man iki šiol negirdėtu italų turntabilistu ir semplų didmeistriu – Økapi.
Kaip žinia, semplų srities specialistų kūrybiškumo į žanrų rėmus lengvai nesutalpinsi. Techno, psy, 8bit, klezmer, net polka ir vaikiškos dainelės – Filippo Paollini ima visko po truputį, ir išverda kažką visiškai nauja. Nei žirafą, nei zebrą, kaip sufleruoja Filippo pseudonimas (apie jį pasiaiškinome apačioje). Gimsta net istoriniai personažai – neegzistuojantis iraniečių kilmės kirgizų kompozitorius (ir apie jį). Nes viskas yra žaidimas, net ir muzika. Daugiausiai apie ją ir kalbėjomės, ji, kaip visuomet, laukia, kol paspausi PLAY.
Kad jau esi garsus savo technika, einu iškart prie reikalo. Kai „susipažinai“ su patefonais, iš pradžių tik miksuodavai ar jau tuomet susidomėjai turntabilismu?
Pradėjau nuo improvizacijų su džiazo ir eksperimentinės muzikos atlikėjais. Visuomet žavėjausi garso koliažų kūrėjais (Christian Marclay, People Like Us) ar tokiais ikonoklastais, kaip japonų meistras Yoshihide Ōtomo.
Kas tavo didžiausi įkvėpėjai?
Jie tikrai toli nuo to skambesio, kurį pristatau šiandien. Ilgus metus sekiau naujos radikalios muzikos sceną – nuo ypač „išdirbtos“ modernios klasikos iki progresyviojo roko (Henry Cow, Gong ir t.t.), free jazz ir industrial. Kaip matai, mano klausoma muzika tikrai įvairi, ir visada tokia buvo. O šokių muzikos ėmiau klausytis labai vėlai...
Kodėl „Okapi“? Mėgsti laukinę gamtą? Kuo tavo muzika panaši į okapiją, išties keistą gyvūną?
Taip vadinuosi nuo 1994-ųjų, ir, prisiekiu, nebeatsimenu, kodėl. Okapijos gyvena Centrinėje Afrikoje ir, galima sakyti, garsėja tuo, kad atrodo kaip keleto kitų gyvūnų lipdinys. Man tai visai patinka!
Grojai duete, tuomet – trio. Kodėl draugystės iširo, ar ateityje planuoji likti solo atlikėju?
Taip, su elektroakustikos atlikėju Mauruzio Martuscello buvome sukūrę duetą „Metaxu“, mes ir dar vienas vaikinas, bosistas Massimo Pupillo, buvome „Dogon“. Iš pradžių buvo toks į modernią klasiką orientuotas izoliuotas minimalizmas, o trio, pridėjus bosinę gitarą ir elektroniką, buvo tikras jazzcore.
Šiaip tikrai neliepiu sau negroti su kitais asmenimis, bet pastaruoju metu manau, kad dirbti vienam lengviau. Ir kuriant, ir pasirodymuose. Ypač kai dienos metu dirbi „normalų“ darbą, kaip aš.
Skaitydama apie tave iš pradžių labai susidomėjau legenda apie kirgizų kompozitorių Aldo Kapi, tik nustebau, kad jo vardas toks nekirgiziškas... O tuomet, sužinojusi, kad tai – išmanyta istorija, labai juokiausi. Visgi kam reikėjo nueiti taip toli, kad pristatydamas iš semplų sukurtą albumą „Love Him“ dar kurtum legendą apie tų semplų autorių ir net surašytum viską į „Wikipedia“? Suprantu, tai žaidimas, bet pakankamai daug jėgų reikalaujantis.
Aldo tikrai gimė juokais. Iš esmės norėjau atlikti eksperimentą – patikrinti, ar lengvai į „Wikipedia“ galima patalpinti jokio pagrindo neturinčią informaciją, ir ar už tai kas nors būna. Taigi nusprendžiau sukurti personažą ir net sujungti jo biografijos faktus su iš tiesų egzistuojančių asmenų gyvenimų detalėmis. Užtrukau tris mėnesius, pavyko sukurpti tikrai neeilinę, klausimų nekeliančią biografiją. „Wikipedia“ įrašo nepanakino gerus dvejus metus. Šiandien Aldo Kapi laikau tiesiog savo alter ego.
Tai iš kur tie albume panaudoti semplai, jei ne iš Kirgizijos?
Šaltinių begalybė! Tiesą sakant, visi jie surašyti albumo viršelyje. Dažnai stengiuosi į vieną vietą surinkti labai skirtingų pasaulių, tolimų vienas kitam, garsus. Tai – iššūkis.
Prieš išleisdamas kažką visuomet „nuplagijuotiems“ atlikėjams parašau laiškus – žinoma, jei jie dar gyvi.
Beje, anksčiau ar vėliau labai norėčiau sukurti ką nors iš blogiausių savo turimų įrašų – įdomu, ar pavyktų kažkas tikrai gražaus.
Kaip renki semplus – perki įdomius įrašus, ieškai internete..?
Pastebėjau, kad jau nebegaliu tiesiog klausytis muzikos – visuomet ausimis ieškau, ką čia nuvogus. Taigi semplinimas – kasdienybė. Beveik visuomet naudoju originalų šaltinį – na, wav formatas man patogiausias darbui, tad vis dar perku kompaktus. Aišku, tenka ir mp3 pakarpyti, taip pat nevengiu ir „purvinų“ šaltinių – pokalbių ar triukšmo įrašų, senų keistų plokštelių...
Negi visada smegenys dirba ieškodamos muzikinių deimantų? Ko klausai, kai jos ilsisi?
Na, tikrai visada! Gerai, sakykim, kad nenustoja dirbti, kol nesurandu kažko nauja. Net jei tai radijas. Pastaruoju metu, beje, įdomių garsų šniukštinėju amerikiečių radijo stotyje WFMU.
Ar dar kam, be muzikos, tavo gyvenime vietos yra?
Dievinu kiną. Jau daug metų kiekvieną vakarą žiūriu filmus. Antroje vietoje turbūt kelionės. Todėl, patikėk, tikrai esu laimingas, kad galiu keliauti grodamas!
Tavo diskografijoje yra ir kūrinys, kurį įrašei leidyklai „Tribute to John Peel“. Ar buvai didelis jo radijo laidų gerbėjas? Kuo tau ypatinga ši asmenybė?
Sunku šį išskirtinį žmogų patalpinti viename konkrečiame kontekste. Jis buvo didžėjus, muzikantas, gal pranešėjas, o gal talentų ieškotojas? Manau, John Peel tiesiog labai stipriai mylėjo muziką ir buvo nuoširdus šio nuostabaus meno entuziastas. Man jis suteikė tikrai daug progų atrasti ir sužinoti.
Beje, dar neišsiaiškinau, kur tiksliai Italijoje gyveni. Kokia ten muzikinė aplinka?
Gyvenu Romoje, rytinėje miesto pusėje ten šiuo metu bręsta išmanus pogrindžio judėjimas, iš dalies keleto protingai valdomų klubų dėka. Tad, palyginus su prieš keletą metų buvusia situacija, kai kuriais vakarais jaučiamės net lepinami pasiūlos. Nors aš asmeniškai, jei būnu Romoje, į miestą einu retai. Ne dėl to, kad būčiau snobas, labiau tinginys. Matyt, dėl to nesu labai gerai informuotas apie paskutines sostinės madas, todėl apie jas plačiau negaliu papasakoti.
„Yaga“ – tikrai stebuklingas renginys. Buvau tik kartą, bet įsimylėjau iki ausų. Ar dažnai tokio tipo festivaliuose groji? Kaip atrodo ir skamba tavo šou?
Sąlyginai neseniai pradėjau groti psy festivaliuose. Turiu pasakyti, kad man, kaip atlikėjui, tai nuostabi patirtis! Anksčiau buvau įpratęs prie vienos nakties viešbutyje, poros nemokamų gėrimų ir rankos paspaudimo, bet prisilietimai prie lokalaus konteksto būdavo labai reti. Grojimas buvo darbas.
Trance bendruomenėje viskas kitaip, labai smarkiai kitaip. Organizatoriai – ypač atidūs ir svetingi žmonės. Dabar visuomet prašau, kad galėčiau groti dieną, kai publika ypač imli ir miela. Žodžiu, nekantrauju apsilankyti „Yaga“!
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS