Giles Smith: „Labiausiai „secretsundaze“ įkvėpė Ibiza“
Jau trylika metų sekmadienio negandas vaikantys gilūs ir ne tik Londono šokiai „secretsundaze“ atkeliauja į Vilnių. Tiesa, nei sekmadienį, nei dieną – iki visai rimto verslo išaugusios idėjos puoselėtojai Giles Smith ir James Priestley, į kompaniją pasikvietę tautietį Youandewan, šeštadienį atidarys naują „Studio 9“ rudens sezoną.
Aną savaitę pasukau Kroatijoje, „Unknown Festival“ poilsį su darbu derinusiam Giles Smith ir, tarp kitų mane dominusių klausimų, išsiaiškinau ir tai, ar įmanoma sekmadieninę Londono nuotaiką atkurti bet kur kitur pasaulyje. Tai, kad Ibizos nuotaiką galima atkurti Londone, atrodo, yra jau istorinis faktas.
Fonui – mano mėgstamas Giles Smith įrašas gerai iniciatyvai „Little White Earbuds“.
Kaip tu, kaip Kroatija?
Aš gerai, lengvai įkaušęs – ką tik grįžau iš boat party, kur grojom kartu su James, ir ruošiuosi į festivalio naktinę dalį. Ryt vėl grosim, tik jau pačiam festivaly.
Vakarėliai laivuose visada jėga – tiesa, mūsiškis truko tik tris valandas. Mes su James turėjom pusantros, o paprastai drauge negrojam. Tiesą sakant, esam gana skirtingi šiuo atžvilgiu. Bet dabar norėjom pasilinksmint, nebuvo kada įsivažiuoti ir panašiai, visi norėjo šokti čia ir dabar.
Ar „Unknown Festival“ publika, kaip ir kituose renginiuose Kroatijoje, britiška?
Taip, tai daugiausia britai. Aš Kroatijoje lankausi devynerius metus, nuo pirmojo „Garden“ festivalio. Esu grojęs ir „StopMakingSense“. Visuose dominuoja britai, nes ir organizuoja šiuos festivalius britai. Kiek žinau, yra ir italų pristatomų renginių, ten, žinoma, daugiau jų kraštiečių. Atvažiuoja ir amerikiečių, vokiečių, bet dažniausiai sutinku britus. Gal nuobodoka, bet ką padarysi!
Kaip manai, ar britai Adrijos pakrantę pamėgo dėl tik klimato sąlygų ir palankios ekonomikos?
Neabejoju. Gražu čia, o ir vertę gauni atitinkamą. Tiesą sakant, kartais užtenka kelių žmonių, kad įkvėptų tolesnę veiksmų eigą. „Garden Festival“ organizatoriai atsikraustė į Kroatiją atsitiktinai. Beje, ar žinai, kad pagrindinis šio festivalio žmogus Nickas buvo UB40 būgnininkas? Žodžiu, jie atvažiavo, rado klubą, jiems patiko, o visa kita – jau istorija.
Metas pakalbėt apie jus. Kaip susipažinot su James?
Mokykloje! Lankiau elitinę berniukų gimnaziją Kembridže. James atvyko kiek vėliau, į vidurinę, mums buvo gal 13 ar 14. Jis buvo metais jaunesnis. Mokykla buvo griežta, akademinė. James tikrai išsiskyrė savo išvaizda – visi buvom tvarkingi ir paprasti, o jis nešiojo ilgų plaukų šukuosena, Dr. Martens batus, languotas kelnes, klausė indie muzikos. Ėmėm bendrauti. Buvo kokie 1992-ieji, šokių muzika buvo subkultūra, ėjom kartu į reivus. Mūsų regione – East Anglia – jų vykdavo tikrai daug. Puikūs laikai buvo.
Kaip pamatėt nišą sekmadienio vakarėliams Londone? Ar jau buvo sėkmingų pavyzdžių iki „secretsundaze“?
Iš tiesų iki dabar kartais dėl to, kaip viskas iš tiesų buvo, pasiginčijam. „secretsundaze“ istorija yra laimingas atsitiktinumas. Aš, James ir dar pora draugų tiesiog norėjom daryti renginius – dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių juos nori rengti daugelis. Groti muziką, kuri mums patinka, dalintis su draugais, pritraukti naujos publikos. Ir viskas.
Ieškojom idealios savo muzikai erdvės – visose Londono pusėse, visuose rajonuose. Viena pirmųjų mūsų aplankytų vietų buvo „93 Feet East“ Brick Lane gatvėje. Jie turėjo trečią nenaudojamą salę su terasa pačiam užnugary. Ten labai gerai pasijautėm! Klubas, deja, nesutiko duoti tos patalpos penktadienį ar šeštadienį – nebent imtume visas tris sales. O pirmam renginiui trijų erdvių tikrai neplanavom... Tad teko ieškoti toliau.
Po kelių savaičių, neradę nieko geriau, grįžom į „93 Feet East“. Atėjo mintis – o gal sekmadienį? Klubo savininkai pakraipė galvas, bet sutiko – šiaip ar taip, sekmadieniais jie neveikdavo, tad neturėjo ką prarasti. Taip netikėtai viskas ir susidėliojo, nors James tvirtina, kad būtent sekmadienio šokiams idėjų buvo ir iki tol. Galbūt.
Supratom, kad ilgos nakties sekmadienį nepavešime, nes daugelis pirmadieniais dirba, tad apsistojom ties dieninio renginio planu. Be to, kaip ir sakiau, patalpa turėjo terasą, tad viskas tapo vasaros popiečių tradicija.
2008. secretsundaze nuotrauka.
2008. secretsundaze nuotrauka.
Dar yra antra tavo klausimo dalis apie kitus sekmadienio renginius Londone. Žinojau apie „Full Circle“ – acid house sekmadienius, kuriuos organizavo Phil Perry iš „Junior Boys Own“. Legendiniai. Grodavo visi nuo Andrew Weatherall ir Carl Cox iki amerikiečių DJ, renginiai vykdavo Londono pakrašty. Man dalyvauti neteko. Užsukdavau į „Lazy Dog“ – ramesnes deep house popietes. Tiesa, tai buvo uždari renginiai su stogu.
Visgi labiausiai „secretsundaze“ įkvėpė ne Londono pavyzdžiai, o Ibiza. Važiuodavau ten dešimto dešimtmečio antroj pusėj, kai viskas buvo gerokai kitaip, nei šiandien, eidavau į „Space“, sekmadienių dienos terasoje... Man buvo šešiolika, ir tai tikrai įkvėpė.
Šokiai sekmadienio dieną – tikrai smagu. Bet turbūt ne visiems. Ar „secretsundaze“ yra turėję kaimynų bei garso problemų?
Taip, tai buvo problema pirmojoje mūsų vietoje Brick Lane. Iš „93 Feet East“ mus išmetė. Pirmieji vakarėliai rinkdavo apie 100 žmonių, sezonui įsibėgėjus – gal 200. Po to darėm pertrauką, ir sugrįžus vasarai bei mums publika staiga užaugo iki 800 šokėjų – visi laukė, kalbėjo ir taip skleidė gandą. Situacija tapo menkiau kontroliuojama! Investavom į nuosavą garsą – mūsų draugų rankomis sukonstruotą ir labai galingą. Tie draugai tikrai mėgdavo atsukti maksimumą. Prašydavom sumažinti, bet...
Žodžiu, vos prasidėjus antrajam sezonui sulaukėm skambučio ir žinios, kad metas baigti. Aplink Brick Lane gyveno musulmonų bendruomenė, jiems vakarėliai tikrai nepatiko. Taigi pirmuosius namus praradom būtent dėl garso. Naujoje vietoje irgi turėjom problemų.
Sunku tūsintis atviram ore. Dėl to vis kėlėmės iš centro. Dabar esame Grinviče, žmonėms tenka pakeliauti, bet patirtis to verta.
Iš pradžių buvot draugų ir jų draugų renginys, o kaip „secretsundaze“ tapo kokybės ženklu, įdomiu ir turistams?
Ši vasara mums buvo jau 13-a. Pirmieji metai buvo visiškai šeimyniniai, antraisiais išpopuliarėjom, bet vis dar savam rate – tada apskritai buvo auksiniai Londono metai.
Vėliau sulaukėm žiniasklaidos pripažinimo – „Time Out“ išrinko mus metų klubu ar kažkuo panašaus, „Mixmag“ irgi paminėjo, taip pat kiti. Pavyko išleisti sėkmingą pirmąją CD kompiliaciją. Taigi trečiaisiais metais tapom jau visai žinomi.
Ricardo irgi užskaito. Mixmag.net nuotrauka
Ricardo irgi užskaito. Mixmag.net nuotrauka
Ar publika bręsta kartu su tavimi ir James, ar visgi jaunėja?
Išlaikome balansą. Anksčiau pažinodavau beveik visus, dabar, žinoma, mažiau. Mes neinam jaunyn. Kai kurie draugai turi vaikų ar rimtus darbus, tad neberanda laiko tūsintis. Visgi senų šokėjų branduolys išliko, jie susirenka į svarbiausius renginius. O jaunimas irgi svarbu.
Kada prasidėjo „secretsundaze“ eksportas?
Pirmo karto neprisimenu. Šiaip ir aš, ir James grodavome užsienyje atskirai, gal dėl to ir neužfiksavau, kada pirmąkart išvažiavom po „secretsundaze“ vėliava. Gal prieš kokį dešimtmetį, kai vardas ūgtelėjo? Taip pat daug daugiau kvietimų į užsienį sulaukėm įsibėgėję leisti savo kompiliacijas.
Keliauja, nesiskundžia
Keliauja, nesiskundžia
Kokias sąlygas keliate „secretsundaze“ surengti norintiems promoteriams?
Deja, neįmanoma eksportuoti žmonių, nuotaikos ir pojūčių, kurie vyksta konkrečiu laiku konkrečioje vietoje. Tai pavyksta dalinai, reikia bent jau atviros vietos ir sekmadienio. Tiesa, jau kalbėjom apie garso problemas – jos kyla visur. Be to, kai kuriose šalyse sekmadienis tiesiog kultūriškai netinka.
Adaptuojamės, ieškom kompromisų, tad „secretsundaze“ kartais vyksta ir po stogu, ir penktadieniais, ir šeštadieniais. O tai irgi smagu, nes grojame įvairiau, išbandome muziką kitoje aplinkoje. Jei bandytume išlaikyti visus originalius sudedamuosius elementus, turbūt labai daug kvietimų tektų atsisakyti.
Kas tavo asmeninės elektroninės muzikos legendos? Prodiuseriai ir didžėjai.
Didžėjinės klausimo dalies gal neatsakysiu. Prodiuseriai... Man labai patinka Ron Trent ir Larry Heard, jie man padarė daug įtakos. Nesenstantis skambesys. Pala, pasiknisiu savo įrašų krepšy.
(užstrigo rankena)
Girdi mane?
(čeža viršeliai)
Omar S labai mėgstu kaip prodiuserį. Kas čia dar... Vienas mėgstamiausių šiais laikais yra DJ Qu. Dar mėgstu techno – na, kam gi gali nepatikti Shed, jis unikalus prodiuseris.
(Visai nespėjom pakalbėti apie „secretsundaze“ leidyklą, bet štai šeštadienį atvykstančio Yoandewan reikalas!)
Yra ir „The Secret Agency“. Atlikėjų sąrašas joje įspūdingas! Kam patikite juo rūpintis?
Mes su James agentūrą įkūrėm ir pakvietėm dirbti pirmąjį agentą Ben Start, jis labiausiai patyręs iš komandos. Turėjom daug DJ draugų, nes jau seniai organizavom renginius, tad vos atidarę „The Secret Agency“ sulaukėm pageidavimų prisijungti. Tad patys su James ir suformavom pirmąjį atlikėjų sąrašą, kuriame buvo gal 15 vardų. Chez Damier, Delano Smith, Patrice Scott ir kiti, kurie mums patiko ir kuriems patikom mes.
Abu nedirbame su bookingais, nes patys esam atlikėjai ir rūpintis reikia mumis. Bet praleidžiam daug laiko tvarkydami agentūros reikalus, prižiūrėdami muzikinę kryptį ir panašiai. Laisvės atsivesti atlikėjus turi ir agentai, be abejo.
Beje, kas paišo jūsų vizualus? Žiauriai geri.
Samuel Muir. Jis jau seniai su mumis, eidavo į „secretsundaze“, taip ir susipažinom bei ėmėm dirbti kartu. Nors jis turi ir daug rimtesnių klientų.
Skaičiau, kad su „Resident Advisor“ komanda labdaros tikslais minsite dviračius iš Londono į „Amsterdam Dance Event“. Rimtai esi pasiryžęs tai įvykdyti?
Tai aišku, haha. Priežasčių tam padaryti daug. Mane vakarienės metu pakvietė vienas iš „Resident Advisor“ šefų Nick, tuomet buvau gana išgėręs, tai sutikau. Pusiau juokais, bet ryte supratau, kad tai visiškai rimta.
O šiaip visuomet smagu išbandyti naujus dalykus, tik, žinoma, šįkart susidūriau ir su atsakomybe. Net neturėjau dviračio – teko nusipirkt. Aprangą irgi. Reikia treniruotis, nes maratonas jau po 5 savaičių. Planavome ruoštis keturis mėnesius, bet aš dviratį įsigijau tik likus trims. Tada labai daug keliavau ir vis nepavykdavo pradėti, nes, žinai, treniruotėms reikia reguliarumo.
Šiek tiek treniruojuosi po porą valandų savaitės dienomis, o ilgus atstumus komanda įveikinėja savaitgaliais, kai aš groju. Praėjusį savaitgalį atšaukė mano pasirodymą Škotijoje, tad turėjau visą sekmadienį treniruotis! Nuvažiavom nuo Londono iki Braitono, įveikiau beveik 100 kilometrų, tai tikrai didelis pasiekimas, bet iš tiesų reiks minti 500. Turiu dar daug padirbėti, iššūkis įdomus, na, ir priežastis tikrai svarbi – surinktos lėšos atiteks projektui „Bridges for Music“.
secretsundaze @ Studio 9 09.20, šeštadienis. Vakarą pradės draugai iš Vilniaus – Saulty, 12 inčų po žeme ir St. Stereo.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS