Amir Alexander: „Būdamas užtikrintas savo muzikos gerumu nusprendžiau daugiau niekam nieko nesiuntinėti ir įkūriau nuosavą leidyklą“
Amerikiečių smogikas Amir Alexander jau poryt taps tuo, kuris pakvies į ilgąjį „Sūpynių“ savaitgalį. Vienas pirmųjų vardų scenoje „Daugiau“ kartu turėtų tapti ir viena festivalio puošmenų – bent jau klausant dviejų, trijų, keturių valandų ilgumo jo setus, kupinus Čikagos, Detroito, geto, rūgšties ir kitų šoklių reikalų, formuojasi tokia išankstinė nuomonė. Amir savo veiksmus argumentuoja ir darbais studijoje, ir žodžiais – tai artistas, žinantis savo vertę ir nesigėdinantis apie ją priminti. Įdomu buvo pabendrauti, belieka nepraleisti festivalio starto kur nors prie palapinės!
Esi iš Čikagos – kaip manai, jei būtum gyvenęs kitur, gal grotum kitokią muziką, ar išvis negrotum?
Šiaip esu gyvenęs įvairiose JAV vietose ir Čikagoje negimiau, tik nemažai laiko ten praleidau jau suaugęs. Tiesą sakant, labiausiai tai, kaip groju ir ką groju paveikė pati muzika. Pasikraunu iš kūrinių, jie man sako, ką su jais daryti.
O kodėl persikėlei į Nyderlandus? Lengvai adaptavaisi?
Daug dirbu Europoje, todėl reikėjo bazės šiame krašte. Apsvarsčiau daug variantų, bet pasirinkau Amsterdamą, miestą, kuris man tikrai patinka. Manau, leidyklos „Vanguard Sound!“ partneris Chris Mitchell man pritartų. Nyderlandų scena pulsuoja ir palaiko atlikėjus, čia yra puikių įrašų parduotuvių, kaip „Clone“ ar „The Triphouse“, be to, vyksta renginiai, kuriuose publika man patinka labiausiai pasaulyje. Vienas artimiausių mano draugų, Mr. Willem Van de Kreeke, pavyzdžiui, organizuoja puikius renginius „The Full Glass“.
Na, ir atrodo Nyderlandai labai gerai – architektūra čia nuostabi.
Adaptacija sunki nebuvo – iki persikraustydamas keliavau beveik 6 mėnesius, aplankiau daug viešbučių ir miegojau ant daugybės sofų, tad pagaliau turėti savo kampą buvo geras jausmas. Na, turiu du kampus, nes mano merginos namai yra irgi labai savi.
Kurti pradėjai 1998-aisiais, o išleidai pirmąjį darbą tik po dešimties metų. Kodėl taip ilgai užtrukai?
Todėl, kad nuo pat pradžių planas buvo daryti tai, ką darau dabar, ir siekiau, kad pirmieji įrašai būtų tokie, kokius galėčiau be gėdos groti ir po 20-ies metų. Siekiau savito, unikalaus skambesio.
Kūryba tiesiog buvo troškimo kurti pasekmė. Užrašinėjau natas nuo 7-os klasės, pavadinkime tai evoliucija. Ir tikiu, kad esu vienas iš nedaugelio natūraliai abi sritis suderinančių didžėjų ir prodiuserių. Jaučiu, kad abiejose srityse man tikrai sekasi, bent jau nuolat stengiuosi būti viršūnėje. Galiausiai sprendžia žmonės.
1993-aisiais, kai nusprendei būti didžėjumi, šios profesijos kultas dar nebuvo toks, kaip dabar. Kas, jei ne mada, paskatino pabandyti, kas buvo tavo mokytojai?
Kai pirmąkart išgirdau muziką klube, iškart supratau, kad tikrai galėčiau išmokti tai daryti labai gerai. Todėl ir einu savo keliu jau daugiau nei 20 metų. Kitas pasirinkimas galėjo būti orkestro muzikanto karjera, bet, atradęs elektroninę muziką, mečiau kompozicijos ir džiazo studijas. Aišku, ir tokią muziką labai mėgstu, bet norėjau savo kartos skambesio, ir būtent jam paskyriau savo gyvenimą.
Mokytojai... Mokiau pats save. Tik aš ir plokštelės, na, ir labai tolerantiška tuometinė mano mergina, kuri leisdavo groti valandų valandas. Miksavimas – natūraliai išmokstamas dalykas, bent jau man.
O ar pameni pirmąjį viešą pasirodymą?
Pamenu puikiai! Vyko scenai nebūdingas lauko vakarėlis botanikos sode. Aplinka – labai graži, nors diena – pilkoka.
Tai buvo ne tik pirmas grojimas žmonėms, bet ir pirmas prisilietimas prie tikrų „Technics 1200“. Namie turėjau „SL 202“ su mažučiu rotoriniu piču. Plokštelę cue’inant reikėjo stumdyti. Būtent su tais grotuvais išmokau suvienodinti bytą miksuodamas visas 7 dviejų plokštelių minutes, ir, manau, tai ir yra tikrasis miksavimas, o ne tiesiog kūrinių suleidimas. Juk miksavimo tikslas – sukurti kažką nauja, todėl ir treniruodavasi valandų valandas...
Na, bet grįžkim prie to pirmojo pasirodymo. Kaip jau sakiau, turėjau staigiai išmokti naudotis „Technics 1200“. Viskas buvo kitaip... Vis dar turiu to seto įrašą kasetėje.
Kaip jaustumeis (ar esi jautęsis), jei leidykla tavo kūrinį atmestų?
Neprašytas leidykloms siunčiau kūrinius tik dukart. Pirmasis siuntinys pasiekė „Plan B“, ir ten viskas pavyko labai gerai. Antrasis buvo adresuotas kelioms leidykloms iškart po to, kai „Plan B“ išleido skaitmeninį singlą, nes norėjau daugiau vinilų. Visos norėtos man atsakė neigiamai, tad nusispjoviau ir, būdamas užtikrintas savo muzikos gerumu, nusprendžiau daugiau niekam nieko nesiuntinėti ir įkūriau nuosavą leidyklą.
Tai va, dabar kitiems kuriu tik iš anksto paprašytas. „Vanguard Sound!“ įkūrėme kartu su Chris Mitchell, joje ir leidžiame savo muziką.
Patarčiau taip pasielgti kiekvienam iš tiesų ką pasakyti turinčiam atlikėjui. Darykite tai, ką darote, Nelaukite, kol padės kiti žmonės. Taip niekas nevyksta... Ir, patikėkit, man siuntinėti kūrinius leidykloms tikrai nebuvo labai malonu ar įdomu. Todėl to ir nerekomenduoju. Aišku, kiekvienam savo.
Kai įrašas pagaliau pasirodo, palengvėja ar užplūsta streso banga?
Žinoma, kad palengvėja. Juk noriu, kad žmonės jį išgirstų. Ko čia stresuoti? Proceso eigoje užtikrinu, kad viskas būtų padaryta gerai, tad klaidos galimybės nebelieka.
Ar „Vanguard Sound!“ sulaukia daug demo siuntinių? Kokia jų kokybė?
Kaip ir minėjau, mūsų leidykla skirta mūsų muzikai. Narių yra 6 – G. Marcell, Dakini9, Hakim Murphy, DJ Spider, Chris Mitchell, ir aš pats. Dukterinė „Anunnaki Cartel“ nėra tokia uždara, bet mes leidžiame reikalams klostytis organiškai. Tiek aš, tiek Chrisas esam per daug užsiėmę, kad galėtume perklausinėti tas krūvas nelabai kokių įrašų, kad atrastume tuos vertus išleidimo. Bet leidinių grafikas sudarytas dvejiems metams į priekį, nes yra daug draugų, su kuriais jau seniai norėjome dirbti. Žodžiu, sistema veikia.
Auksas ir pelenuose žiba. Kai pakankamai tiki tuo, ką darai, galimybes sau susikursi pats. Kitu atveju iškrisi iš žaidimo, nes jis – ne kiekvienam. Būti tikrai sėkmingu artistu ir nuolat tobulėti kaip didžėjus ar prodiuseris, taip pat kiekvieną savaitę keliauti reikia daug disciplinos, sunkaus darbo, intelekto (ir gatvinio, ir knyginio), tinkamo požiūrio, mokėjimo prisitaikyti, na, ir sugebėjimų. Kai visa tai turi, esi nebesustabdomas.
Ar sėkmingas atlikėjas turėtų tapti jaunesniųjų mokytoju – bet kuria prasme? Ar visgi kiekvienas turi mokytis iš savo klaidų?
Jei nenori, niekas patarimų dalinti neprivalo. Bet aš noriu. Manau, tai mano atsakomybė prieš sceną, prieš bendruomenę – veteranai turi auklėti naujokus. Aišku, mano įsivaizduojamame tobulame pasaulyje kiekvienas turėtų imtis sunkiausių darbų ir išmokti juos įveikti pats, bet tai – nerealu. O ir nuomonė – tik mano, jei visi mąstytume taip pat, būtų labai nuobodu.
Kas šiandien yra svarbiausias muzikos skleidėjas? Parduotuvės, blogeriai, torentai, patys atlikėjai?
Oi, torentų visiškai nenaudoju, labai jau esu ištikimas vinilui. Bet šiaip, sakyčiau, internetas apskritai. Jis labai svarbus, bet yra tik dalis žaidimo. Atlikėjai, kurie sugeba save pateikti tinkamai, turi daugiau šansų. Taip pat labai svarbu, ką žmonės kalba, ką pasakoja vieni kitiems.
Ar didžėjus turi teisę vadintis roko žvaigžde?
Mano nuomone, tai baisi nesąmonė. Esu čia tarnauti, ne lipti ant pjedestalo. Išaukštinu tuos, kuriems groju, ne atvirkščiai. Bet... Kiekvienam savo, pasikartosiu. Kai kuriems turbūt lemta būti klounais. Kai kurių ego pamaitinami tik tokiu dėmesiu.
Idealus festivalinis pasirodymas – ko jam reikia?
Gero požiūrio, tinkamu turiniu pripildyto party bag‘o, mėgstamiausių užvedančių įrašų, patogių batų, veikiančios sistemos, gerų monitorių ir draugiškų scenos darbuotojų. Ir pailsėti prieš grojimą – kuo daugiau, tuo geriau.
O kaip atrodo idealios tavo atostogos? Ar muzikai jose lieka vietos?
Ideali atostogų vieta turėtų būti apsupta žalumos ir žydro vandens, taip pat – kalnų. Tinginiaučiau sau su mergina. Abu esam darboholikai, tad turbūt be kompiuterių neapsieitume, bet pliaže reikalai tvarkosi visai kitaip...
Aišku, vietos muzikai atostogaujant visada yra. Ir aš, ir mano mergina esame didžėjai, tad muzika tiesiog seka iš paskos, kur bekeliautume. Idealiu atveju ilgai miegotime ir valgytume vėlyvus pusryčius su Nina Simone ar Bobby McFerrin. Vėliau aplankytume vietines muzikos parduotuves, gal rastume įdomių pirkinių, vakare patikrintume vietinę reggae sceną ar eitume pašokti, nes abiems tai patinka.
Taip pat visai smagu būtų, jei su Chrisu galėtume porą kartų per metus surengti vakarėlį nedidelėje saloje. Pakviestume pusšimtį ar šimtą draugų, užimtume kiečiausią salos viešbutį su paplūdimiu, ir savaitę oštume. Tai jau tikrai būtų geriausias darbo ir poilsio balansas!
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS