Nedepresyvus „Mono“ liūdesys
Dar vasarį anonsavome, kad kovo 31-ąją į sostinę užsuks neregėti svečiai – post roką su neoklasika derinantys japonai „Mono“. Antradienio vakarą viskas buvo taip, kaip planuota – ėjome į „Mulen ružą“.
Svečių koncertui publiką ruošė kolektyvas „AVaspo“. Kadangi šį Gabrielės Labanauskaitės projektą scenoje regėjome visai neseniai, sąmoningai neskubėjome į pasirodymo pradžią. Ne dėl to, kad mums ši „grojamoji poezija“ nepatiktų – anaiptol, viskas labai įdomu. Tiesiog per dažnai tokio dalyko nepasigendame. Gal reikia laukti naujo albumo?
„Mono“ albumą jau išleido. Tiesa, per jau dešimt gyvavimo metų – iš viso penkis. Pastarasis, „Hymn To The Immortal Wind“, kurio proga ketveriukė visus metus keliavo po visutėlį pasaulį ir užsuko į Vilnių, pasirodė 2009-ųjų kovą. Prisipažinsime – jo iki koncerto neklausėme, apskritai su „Mono“ trumpai pažinčiai buvome susidūrę gal prieš penkmetį, bet stebėtinai intensyvus jų skambesys įsiminė ilgam. Išgirsti gyvai? Žinoma.
Klubas pilnas nebuvo, net ir ir išmušus devintai valandai bei beveik laikrodžio tikslumu pradėjus skambėti „Mono“ garsams. Jokių „labas“ nebuvo (gali būti, kad neišgirdome), bendravimo su publika neprireikė ir toliau.Tik muzika, daug muzikos. Tykiai iš gilumos į scenos priekį slinko grupės nariai, palengva kilo melancholiškos gitarinės sienos, raižiusios ir valiusios, priėmusios į save klavišus ir metalofoną, taip pat perregimai besielgusius būgnus. Jokio vokalo. Tiesa, kartais įsibridus į garsų traukinį atrodydavo, kad girdime ir balsą, bet nuojautas išblaškydavo spėriai besimainančios scenos šviesos (puikus darbas).
Klasikos didybė ir post roko santūrumas ar liūdnumas. Tobulybę bepasiekiantis vientisas ir kartu daugiasluoksnis garso darinys, šviesinantis rytojų ir savyje nešantis ne tik shoegaze pradininkų „My Bloody Valentine“ ar kitų mėgstamų „Mono“ grupių artefaktus, bet ir tai, kaip grupės nariai mato pasaulį ir jį vartoja.
Viso šito galima buvo ir nerašyti. Bet išpylėme vienu atsikvėpimu, nes pusantros valandos antradienį tapo amžinybe ir tuo pačiu galėjo trukti dar ilgiau.
Ačiū kompanijai „Charivari“ už TOKĮ koncertą, tikrą atgaivą nuo diskotekų ir kitų kartais perdėm margų Vilniaus įvykių. Ir pažadam, kad tikrai nusipirksime bilietą į kitą jų renginį.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS