Daugiau mažiau aukščiau žemiau supyniau
Trečias kartas mano festivalinimo biografijoje kažkodėl kritinis. „Satta Outside“ štai po tiek vasarų persikėlė iš Smiltynės į Jachtklubą, Roskilę Danijoje taip pat lankiau lygiai triskart ir vėliau iškeičiau į kitus, „Audioriver“ šiemet, sulaužydamas ir todėl tik užtvirtindamas taisyklę, man bus jau ketvirtas, ir dalį būsimų nuotykių tikrai galiu nuspėti. Trečiąkart ieškodama nuorodų į Pakretuonę penktadienį irgi galvoje turėjau susidėjusi savaitgalio gaires – pusės nepamatysiu, tą susitiksiu, ano sulauksiu, dar kažką atrasiu ir taip toliau. Viskas taip ir buvo. Septintos „Sūpynės“ visapusiškai gausesnės, nei bet kurios iki šiol, ir tuo pačiu dar jaukesnės bei draugiškesnės.
Minimal.lt kasmet brėžiasi naujus suvažiavimo tikslus – šiemet iššūkių padvigubėjo, jei matuotume scenų skaičiumi. Aišku, „Aukščiau“ veikė tik tuomet, kai ilsėjosi „Daugiau“, tai yra, po kelias valandas rytais, bet štai „Mažiau“ ir „Žemiau“ gyveno labai savarankiškus gyvenimus ir fiziškai buvo sunkoka – dėl to labai festivališka ir smagu – aprėpti visus pageidautus vardus bei jų muziką.
Kita vertus, jei pasiūlau dvigubai veiksmo, tai ir galvų, kurios festivalyje apsilankys, bus daugiau – jau vien atlikėjais matuojant. Ir, kai griūva sustyguotas tvakraraštis, nėra daug patenkintų, nebent irgi nespėjantys. Ir dar kai savo setą pradedi dviem valandom vėliau, nei planuota, nes stovėjai kamštyje (koks rekordas? Trys valandos? Kita vertus, o kokia išeitis – negi dar vieną kelią per mišką tiesti), o elektra ima ir dingsta, kaip tada jaustis? Ir dingsta ne kartą. Aišku, ilgėliau pagroti už kolegas retas atsisakytų, bet tikra painiava, kai eini Vakulos, matai Ampulę, tada ieškai 2562, randi Roadsmaną... Lapeliai prie medžių būtų paprasta išeitis, juk ne visi spėja išgirsti mikrofoninius pranešimus. Aišku, bet kuriuo atveju muzikos gavau sočiai ir ne tvarkaraščiuose bei jų laikymesi ta festivalinė laimė, bet planai yra tam, kad jų laikytumeis (ypač kai pora tūkstančių žmonių į juos kreipia dėmesį), o archyvai – tam, kad juose būtų ir pliusai, ir minusai. Šie tam, kad sudarytų gėriui kontrastą. Man tik juokinga, kad, pavyzdžiui, vieni sutikti pažįstami piktinosi dar ir dėl to kad futbolo nerodė, bet tai jau skambėjo panašiai į reikalavimus leisti įsivežti prabangų rūšinį vyną, nes „kitokio negeriu“.
Pliusai tuo tarpu liejosi laisvai. Visą savaitgalį. Ir muzikiniai, ir bariniai, ir susitikiminiai, ir netikėtuminiai. Šaltu lietumi prasidėjusios „Sūpynės“ netruko nusivaikyti debesų, ir penktadienio vidurnaktį pirmas tikras vasaros savaitgalis prasidėjo. Keista, bet buvom miške, tuo pačiu ir Vilniuje. Nes net atstumas nuo „Soul Box“ stovyklos iki „Pianoman“ išsigelbėjimo kiosko buvo maždaug toks pats, kaip sostinėje, tik kainos ir barmenai kažkokie draugiškesni ir be marškinėlių. Dar pridėk trumpesniam ar ilgesniam laikui grįžusius emigrantus (Nightjar ėmė ir nespėjo – netektis ir „Daugiau“ scenai, ir draugams), ir suprasi, kad buvom pasakoje, kuri, deja, trunka tik dvi paras. Bet gal ir gerai, nes po trijų užaugtų žvynai ir plėvės tarp pirštų.
Muzikos prasme penktadienį kapituliavau prieš jau užsimintą Roadsman – įsibėgėjo ir deramai įvertino apvaizdos skirtą papildomą seto laiką, garažavo ir grūvino taip, kad „Žemiau“ scenos reikalingumu įsitikinau vos jai startavus. 2562 pasirodė sausokas, kaip tokiu metu ir tokioje vietoje, bet iškart po to su sofistikuotomis Brokenchord ritmo pynėmis reikalai gerokai paūmėjo, o ryte klaipėdiečius iš scenos teko krapštyte krapštyti.
Miške, kur blogesnis oras ir tamsiau, įsipainiojusi „Mažiau“ įprastai mane sunkiai prisivilioja. Šie metai – ne išimtis. Keletas minučių Demdike Stare live‘o nuteikė labai jau melancholiškai, kaip penktadieniui, S13 tęsė panašiomis nuotaikomis. Belieka gailėtis, kad susimaišė mano ir IJO biologiniai laikrodžiai ir į jo setą pataikiau po 40 minučių nuo šio pabaigos. Pati kalta, nes progų „Blikmuzik“ šefuką sutikti Lietuvoje labai nedaug, o liudininkai sako, kad jungle serenados buvo fantastiškos.
„Daugiau“ penktadienį veikė kiek chaotiškai – subtiliai pradėjusį Samuel Tange keitė apsirgęs, bet nuoširdus Loranas Vaitkus, šį – kaskart vis geresnis, skambesnis, išradingesnis Ampule. Tuomet jau visi tikėjomės slaviško dypo, bet Vakula gi vėlavo, kaip ir Andre Lodemann – žodžiu, iš trečios ryto į vidurnaktį buvo perkeltas Mantas T. Nemanau, kad kas asmeniškai dėl to įsižeidė ar paprašė pinigų atgal. Visgi juodžiausia smala didžiojoje scenoje užvirė jau saulei kaitinant, kai į grotuvus įsikibusi svyravo techno svajonių rinktinė. Atmosferą neabejotinai aštrino ir faktas, kad žanro etalonas Pagalvė Lietuvoje pastaruoju – retas svečias, tai dėjo jis be jokių gręžiojimųsi – ne atgal ir su visa įmanoma meile.
Į sceną užkopusi org-Juliana be malonybių mikrofono pagalba visus nusiuntė į „Aukščiau“, tai yra, tiesiog skersai pievos – beliko eilinį kartą įsitikinti, kad afteris yra labai protingas išradimas. „12 inčų po žeme” jau suko nebe pirmus inčus, o staiga prigužėjus ir pilnai dengtai ir dėl to rūgščiai geltonoje nuotaikoje tvyrojusiai aikštelei išsitraukė ir rimtesnius automatus. „Pala, Sonarą pafilmuosiu“, - tariau vaišių atsargas išsitraukusiai draugei, nes pagalvojau, kad aštuntos ryto judesys saulės atokaitoje labai jau primena tą Barselonos nuotykį, kuriame dar nesu buvusi. Pafilmavau, bet pirmadienio rytą neatrodo taip jau stebuklingai, kaip tada jautėsi.
Kelios miego valandos ir niūrka ežeran daro stebuklus, ypač jei pakeliui į dar miegmaišių neišsipakavusius draugus sutinki Kaune jau užsidariusią, o festivalyje – sakiau, kad stebuklai – vėl veikiančią „Suflerio būdelę“. Vis prie tos pačios naujosios gerosios scenos „Žemiau“, arba „Low“. Arba „Flow“ – papildoma raidė pavadinime atsirado šeštadienį popiet vykstant „Patamsių gaivalų“ epizodui. Esu jau pasakojusi – tai programa anoniminiams reperiams, kurie šiaip jau groja techno ar drum‘n‘bass, ar net house. Bet stojus patamsiams jie slepiasi po gobtuvais ir fullcapais, traukia mėgstamiausią repo klasiką ir rėkia tau „Jouza!”. Atrodo, visiškai su minimalizmais nesusijęs reikalas, bet toks artimas, nors verk iš laimės.
IJO gal ir praleidau, bet Sraunaus – nė už ką. Buvau žadėjusi prieš jo setą atsikelti žadintuvo pagalba, to neprireikė, ir lygiai trečią jau įsitaisiau saulės atokaitoje. Iš pradžių labai labai atsargiai ir trapiai, į valandos pabaigą – ir energingiau užvyniojo dub techno minkštuolis, ir beliko tikėtis trigubos vaivorykštės danguje.
Sraunus po seto prigulė pašaudyti kadrų
Sraunus po seto prigulė pašaudyti kadrų
Dieninę „Daugiau“ programą reikėtų pagirti atskirai – viskas buvo tikrai labai įdomu, įvairu ir net kažkiek nesitikėta. Išdidus gitaros savininkas Markas Palubenka (pernai debiutavęs „Satta Outside“, šiemet jau visų), gal kiek per folkloriniai „Kamanių šilelis“, elektroninės-urbanistinės-akustinės improvizacijos fantastai muzikos suvienyti bičiuliai Denis Jones ir Paulius Kilbauskas ir lyg čia pat miške gimusi fėja Umiko – visi skirtingi, visi „netechno“, visų garsai tiesiog tobulai komponavosi į pievą ir erją supantį mišką. Labai organiškai, nors kiek monotoniškai ir kažkur girdėtai į „sūpynišką“ teritoriją parvedė Moon Disco elektriniai laužtuvai, o jau visai aiškiai nakties nuotaiką uždavė ir temstant tėvynainiui techno broliui Few Nolder perdavė Zulusas.
Few Nolder tai jau buvo! Pakankamai seniai girdėtas gyvai ir išties pralinksminęs į sceną atsitemptu senoviniu sakvojažu. Prisiloopinęs, prisisamplinęs į valias tikrai ilgesniam pasirodymui, nei valanda. Atjaunėjęs, sustamantrėjęs ir pažvalėjęs. Tikrai atlikęs namų darbus! Tiesa, nežinau, ar taip turėjo būti, bet be ausų kamštukų scenos priekyje šokti nebuvo įmanoma, ir teko juos improvizuoti iš popierinių servetėlių. Daktare, dar girdėsiu?
Saulty namų darbus irgi pasiruošė. Nebetilpo į svajokliškai atostoginį „Downtown Party Network“ amplua, bet drąsiai nardė tarp scenoje kilusių šlovės bangų ir operavo subtiliai niekšingais, stipriais, didelėms erdvėms ir plačioms fantazijoms skirtais kūriniais. Didžiausi aistruoliai net pašokti ant priekyje stovėjusių kolonėlių užskrido, ir iki šiol nesupratau, kaip niekas jų nuo ten nenumetė. Nebijau pasakyti, kad buvo keliskart įdomiau už nors ir gyvą, bet itin prėską mano ausims pasirodymą pateikusį Bruno Pronsato, ir tik Claudio PRC grąžino tikėjimą didžiąja scena!
Atsirado proga vėl nusigauti iki „Žemiau“ – aha, ji kažkaip tolokai įtaisyta, bet bent jau jokių garso kirtimosi problemų nebuvo. Pataikėm į gilų, bet gyvybingą Intakz drum‘n‘bass sūkurį, vertųsį pirštais rodyti širdelių kombinacijas. „Eternia“ leidyklos prisistatymas ir toliau tęsėsi panašia nuotaika bei ritmu – man reikėjo jėgų sekmadieniui, tai nepavyko nei June Miller užfiksuoti, nei Mindmapper, bet kitą dieną girdėjau daug abiems skirtų komplimentų.
Ir dar vienas didelis pagyrimas organizatoriams – neapleistas ir savai eigai nepaliktas sekmadienis. Pusryčiauti (ir stengtis nepaspringti) buvo galima su saulėtais „Monkey Brothers“ bei šokių klasiką pasikėlusiais Rif Raf ir I.F.U., o perpiet, kiek paklaidžioję tėviškės miškuose, po savaitgalio „Sonar“ atvyko ir Vidis su Mario. Žadėto live‘o nebuvo (labai jau lietingą rytinį, tiesa, kiek anksčiau susuko Grad_U), bet tai ir nieko blogo. Profesionaliai, jautriai ir įžvalgiai parinkti gal ir senesni, gal ir nuspėjamesni, bet permainingam orui ir po truputį skaidrėjusiam protui tie seto kūriniai buvo nepamainomi. Nuo Julio Bashmore iki „The Sound of Violence“ ir dar daug daug vokalo, kuris, tikiu, išgelbės pasaulį.
Programa buvo ilga – ilgesnė nei bet kada, bet sudėliota protingais etapais, ir perėjimai tarp šių buvo pakankamai sklandūs. Kažko tikrai nepaminėjau, nors tikrai girdėjau ir šiek tek „Flesh Flash“, ir „mmpsuf“, ir Shn, ir Ernesto Sadau... Bet dar girdėjau ir šimtus „labas“, „kaip tu?“, „turi ugnies?“, „turi programą?“, „kada atvažiavai?“ ir taip toliau. Apie lietų, apie futbolą, apie pasiruošimą, vasaros planus, pirmuosius atradimus ir nusiteikimus.
Septintas festivalis. Trečiąkart ten pat. Grįžti kaip į kaimą pas senelius, kaip į vasaros stovyklą, kur gal ir ne visi pažįstami, bet daugelis kažkur matyti. Patogu, skambu, išieškota, šilta ir saugu, nors ir su lietumi ar net perkūnija, bet kokie namai be jų? Aš labai laiminga, o jaučiuosi irgi neįtikėtinai gerai. Todėl šiandien tikrai eisiu į „Vasaros terasą“ ir daug juoksiuosi.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS