Philip Glass: kelionė laiku ir erdve
Metų koncertas. Neabejoju, didžiajai Kongresų rūmuose susispietusios auditorijos daliai – nuoširdžiai. Žinoma, reklama ir „Vilniaus festivalių“ rengėjų įgūdžiai priviliojo ir tokių, kurie Philip Glass ir „The Philip Glass Ensemble“ koncerte apsilankė „iš reikalo“. Norėtųsi tikėti, kad tarp pastarųjų atsirado kompozitoriaus kūrybą įvertinusių teigiamai, nors komentarų teko išgirsti ir prieštaringų. Bet juos nustelbė ovacijos, ansamblį iškvietusios bisui, kurio, tiesą sakant, nesitikėjau.
Bisas „Spaceship“ buvo jau po poros valandų viršjausminės kelionės laiku ir erdve, prasidėjusios solo pasirodymu – iš kūrinio vargonams kūriniu fortepijonui tapusiu „Mad Rush“ ir, prisijungus ansambliui, užsukusios į kelis P. Glass gyvenimo skirsnius. Ne, nesu ypatinga amerikiečio diskografijos žinovė (nors programos kūriniai nebuvo naujiena), bet tai vienas iš tų kūrėjų, kuriuos savo biografijose ar interviu mini daugelis šiuolaikinės elektroninės muzikos scenos žaidėjų. O jei ir nepamini, įtaką – kartais akivaizdžiau, kartais subtiliau – gali išgirsti.
Daugiau fotografuoti neturėjau kada.
Daugiau fotografuoti neturėjau kada.
O kaip aš džiaugiausi programoje pamačiusi, o netrukus ir visu kūnu pajautusi ištrauką iš „Koyaanisqatsi“ garso takelio – 1982-aisiais buvo pirmasis P. Glass darbas su kinu, pradėjęs ilgą ir margą bendradarbiavimų sąrašą. Filmą, beje, pirmąkart mačiau gal pernai ar užpernai viename Vilniaus kino teatrų, įspūdis vis dar šviežias, tad suskambus „The Grid“ akyse tiesiog ėmė plaukti jo vaizdai. Po koncerto sutiktas bičiulis šio kūrinio yra klausęs keliolika kartų daugiau, nei aš, tad sakė, kad galėjo jis skambėti ir elegantiškiau, ne taip skubotai, bet aš asmeniškai priekaištų neturiu.
Dar vienas kolega teigė, kad jam P. Glass – „įrašinis“, ne koncertinis atlikėjas. Suprantu, iš kur tokios mintys ateina – scenoje ansamblio nariai nekuria nieko daugiau, tik muziką, ir improvizuoja pakankamai mažai, neskaitant antros dalies pradžioje Einšteiną paplūdimyje pristačiusio saksofono.
Taip, P. Glass įrašai puoštų bet kurio melomano kolekciją. Visgi netikiu, kad tai, kas vyko ir kur nunešė trečiadienio vakaras, galėtų būti užkonservuota ir pakartota fiziniame ar skaitmeniniame formate. Tuo labiau ne trumpame rašinyje. Man tai buvo 50 metų muzikos istorijos, užgriebę dar toliau ir plačiau. Jau vien ką reiškia stebėti muzikantus, panirusius į savo instrumentus ir tuo pačiu spėriai šokinėjančius tarp natų, ritmų bei nuotaikų. Gal galima tai vadinti akademiniu šou? Ar visgi pamoka? Gal tiesiog kelione.
Ačiū „Vilniaus festivaliams“ ir „Gaidai“ už galimybę. P. Glass Vilniuje, su kuriuo, beje, jį sieja ir šeimos istorija, lankėsi trečią kartą. Ar bus ketvirtas..? Sunkoka prognozuoti ir todėl šiek tiek gaila, kad ne visi jo gerbėjai turėjo progą apsilankyti renginyje. Bet galimybė progai juk tikrai buvo...
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS