Po „Vilnius Music Week“ konferencijos: Jei darom, tai kartu
Vakar pasidalinau tūkstančiais ženklų apie praėjusio savaitgalio muzikinį turinį, bet dvi dienos buvo skirtos ir pokalbiams. Jau trečioji „Vilnius Music Week“ konferencija – pirmosios metu rinkomės kino teatre, antroji priėmė muziejuje, o šįkart susitikom ne tokioj meniškoj, bet visgi muzikalaus viešbučio „Comfort Hotel LT“ konferencijų salėje.
Ar reikia tokio dalyko, kaip muzikos verslo dalyvių konferencija, tai ir klausimo negali būti. Aišku, reikia. Nebūtinai verslo, nebūtinai dalyvių – čia tik raktiniai žodžiai. Tai naudinga, įdomu ir tiesiog klausantiems, ir tiems, kurie daro iš idėjos. O jų šiame žanre net daugiau, nei verslininkų.
Labai įdomu klausyti užsienio patirties ir stebėti po kelias dešimtis metų muzikai skyrusių autoritetų istorijų. Tad svečius kviestis irgi būtinai reikia. Nebūtinai užsidirbusius milijoną. Gal net įdomiau, jei jo nėra ar nebėra.
Praėjusiais metais delegatai – ne visi, gal tiesiog garsiausiai kalbėję – man pasirodė gana komercinio požiūrio savininkai ir nebūtinai skatinantys kurti, labiau – apskaičiuoti, kaip save parduoti. Žinoma, apie tai šiemet irgi kalbėjom. Bet nekart sutarę, kad pirma reikia gero, tvirto, originalaus, paruošto ir supakuoto produkto, o tik po to jį pardavinėti (na, kaip sukurti, jokia konferencija nepamokys, o jei pamokys, formulė greičiausiai bus pabaigusi galioti). Apie tai, beje, visai neseniai rašė ir pirmasis Ore.lt redaktorius Jonas Oškinis, arba Marius Listopadskis – jau laukiu naujų jo laiškų.
Pradėjom nuo skaudžios temos – „Muzika karo metu“. Kultinis Rusijos žurnalistas ir aktyvistas Artemyi Troitsky šią diskusiją moderavo – ir apskritai galėtų septynias valandas šnekėti tokia ar bet kuria kita tema. Įspūdinga, neišsemiama asmenybė, baltai pavydžiu jį dar pernai spėjusiems pakalbinti kolegoms. Jis apie karą, Rusiją, Putiną, Ukrainą ir gyvenimą mano daug, tad kitus pašnekesio dalyvius dažnai užvesdavo į reikiamą kelią ar pabaigdavo sunkiai dėliojamus jų sakinius. Ypač jautriai ir tuo pačiu įsimintinai šiandien, ne pernai, prieš dešimt metų, vykstančią situaciją savo gimtinėje nupiešė Ukrainos renginių organizatorė Irina Semeniuk. Ji ir jos šalies įvykiai tapo valandos epicentru, nors įdomūs, dažnai Irinai atliepiantys, buvo ir maskviečio Gleb Lisichkin pasvarstymai.
A. Troitsky, kalbėkite!
A. Troitsky, kalbėkite!
Klausėmės jau lyg ir žinomų ar nutuokiamų faktų, kad prieš Putiną pasisakantys atlikėjai baninami Rusijoje, o į šią savo ruožtu atsisako vykti „vakariečiai“, kurie galbūt kaip tik geriau atskristų ir savo nuomonę išsakytų nuo scenos... Faktai buvo paremti tikrais skaičiais – 70 000 žmonių koncertuose Ukrainoje ir dar daugiau nulių kalbant apie promoterių nuostolius Rusijoje. Na, bent jau aš bandau nebesiplėsti. Gerai, kad bent jau muzika yra tai, kas gali paguosti, įkvėpti, suvienyti atokvėpiui. Ir pati, be abejo, konfliktų akivaizdoje ji įgauna naujas formas.
Manheimo, buvusio industrinio, o dabar – UNESCO muzikos miesto (taip, toks oficialus jo šūkis!) prisistatymas turėjo sukelti stiprokas emocijas jaunų muzikantų širdyse. Ironiška, kad į šią programos dalį kviesti ir dalyvauti pažadėję (na, programoje įrašyti buvo) Ūkio ministerijos atstovai galiausiai... nerado laiko. Ne, tai aišku. O būtų ir jiems pravertę išgirsti, kaip ieškoma – ir randama – lėšų steigti darbo vietas startupams, kaip veikia universitetas žavingu pavadinimu „Pop Akademie“, kaip Manheime kuriantys menininkai siunčiami į parodas, festivalius ir taip toliau.
Penktadienį popiet geranoriški VMI ir SODRA atstovai patarinėjo, kaip susimokėti mokesčius, bet schema Lietuvoje tokia, kad tie patarimai sukėlė nemažai erzulio. Bet pažadų palengvinti muzikantų gyvenimą lyg buvo – linkiu, kad nebūtų pamiršti ir kiti, ne tik natų, kūrėjai.
Šeštadienį konferenciją pradėjau nuo diskusijos apie „showcase“ tipo festivalių poreikį, evoliuciją ir naudą atlikėjams. Visą schemą ir jos variacijas skirtingose šalyse labai nuodugniai išdėstė „Eurosonic“, „Europavox“ ir kitų festivalių – darbinių susitikimų organizatoriai. Į tokius renginius ypač viliojami muzikos žurnalistai ir promoteriai, bet mielai veržiasi ir tiesiog publika. Publika, kuri nebūtinai išalkusi headlinerių, bet pasitiki talentų atrinkėjų skoniu, ir namo parsiveža naujų favoritų. „Eurosonic“ 30 000 bilietų išparduoda per keliolika minučių... Bet ir organizuojamas jau ne pirmus ir ne dešimtus metus.
Man ypač patiko, kad buvo ne aklai viliojama pildyti paraiškas ir rinkti lėšas kelionėms, bet gana blaiviai konstatuojama, kad grupė ar atlikėjas turi labai kruopščiai apsvarstyti, kokio tipo reklamos ir parodos jiems reikia ir į ką prasmingiau investuoti. Nes, akivaizdu, nuvykus į SXSW kaip stovi tikėtis tūkstantinės auditorijos neverta.
Prisistato „Eurosonic“, „Music & Media“, „Europavox“ ir WOMAX
Prisistato „Eurosonic“, „Music & Media“, „Europavox“ ir WOMAX
Apskritai šioje diskusijoje, pakrypusioje į kalbą apie muzikos eksporto galimybes, man labiausiai įstrigo suomio „Music & Media“ renginio organizatoriaus, tikro muzikos entuziasto Tapio Korjus mintis, kad be eksporto visuomet turi būti ir importas. Negali tik vežti savo produkto svetur, reikia kažką ir atsivežti, pristatyti. „Vilnius Music Week“ tai daro suteikdama sceną latviams, lenkams, baltarusiams, estams. Čia jau publikos reikalas, ar ji pasirinks juos įvertinti. Atrodo, šįkart tai pavyko visai neblogai – daugelis giria lenkus „Rebeka“, apie latvius „Carnival Youth“ irgi girdėjau tik gerus atsiliepimus.
Nesiklausiau paskutinės konferencijos dalies – užsienio svečių, vertinusių vietinius atlikėjus, bet apie tai galima paskaityti kad ir čia. Nemanau, kad man būtų labai patikę klausyti ironiškų pasvarstymų, bet štai priešpaskutinė programos dalis nuteikė labai teigiamai. „Efterklang“ narys Rasmus Stolberg kalbėjo, kaip danų grupė viską pasidarė pati ir išgarsėjo pirmiausia ne namuose, o Belgijoje; „Deezer“ atstovas Suomijoje pasakojo apie savo tėvynainę, netyčinių rekomendacijų būdu patekusią į sistemos naujienlaiškį Brazilijoje ir ten susiradusią ne vieną tūkstantį gerbėjų... Pankų laikais santykį su muzika užmezgęs John Robb apskritai galėtų sėdėti prie vieno stalo su A. Troitsky ir vesti naktinių pokalbių laidą – fantastinis personažas!
John Robb ir Rasmus Stolberg
John Robb ir Rasmus Stolberg
Tikrai ačiū visiems jiems, ne kartą šypsojausi, užsirašinėjau ir linksėjau galva. Bet „Vilnius Music Week“ labai reikia ir lietuvių istorijų. Nuotykių, problemų, sprendimų, įžvalgų. Vis kalbame, kad mūsų rinka maža ir taip toliau, bet jai juk jau 20 metų. Yra ir iš ko pasimokyti, ir kuo pasidalinti. Apskritai – galbūt naiviai, bet – manau, kad reikia daugiau draugauti, nei pyktis.
Konkurencija yra kasdienybė visose gyvenimo srityse, bet kartu lengviau. Festivalius organizuoti, mokestinę sistemą koreguoti, rėmėjus vilioti, su gyventojais aiškintis. Pasibarti sveika, nes slėpt nepasitenkinimo neverta, bet pagieža ar pagalių kaišiojimai į ratus... Na, tai ilgainiui nepadeda niekam. Kalbu gal kaip koks feisbuko paveiksliukinių citatų autorius – tiesiog tokie sentimentai kamuoja po daugelio savaitgalį įvykusių pašnekesių. Slaptų ir grupinių. Šypsojomės ir rankas spaudėm, gal ne tik tam kartui?
Iš tiesų tarp klausytojų pasigedau daugiau darbiniais ir pramoginiais reikalais kasdienybėje sutinkamų aktyvistų – promoterių, artistų ir kitų su muzika artimai bendraujančių. Na, buvo organizatorių ir vadybininkų, bet vos keli. Prisiminus „Baltijos Elektroniką“ – siaurą, nišinį, bet svarbiausius naktinius veikėjus sudominusį renginį – akivaizdu, kad galima surinkti ir daugiau.
Neabejoju, kad dalis nemato tam poreikio, nes nori veikti sau ir savaip, bet kita dalis, matyt, apie konferenciją girdėjo tik viena ausimi, nes specialios, tiesioginės komunikacijos lyg ir nebuvo. O praverstų! Juk prabanga tokius kalbėtojus atsiskraidinti vos dėl poros dešimčių jaunuolių dėmesio. Žinoma, smagu, kad gali be problemų prieiti prie bet kurio delegato ir paklausti, kas tik šauna į galvą. Nereikia tartis dėl susitikimų, stovėti eilėse... Prabanga.
Susitikim anksčiau nei po metų, gerai?
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS