Meilėje už pinigus svarbiausia – ne pinigai
Susipažinkite – Nidas Kiuberis, Milena Černiakaitė ir Gabrielis Žvirblis. Kaune užaugęs Nidas kasdien plečia „Coffee Inn“ kavinių tinklą, Milena – vegetariškoje kavinėje „Vieta“ su draugėmis šeimininkaujanti mergina iš Marijampolės, Gabrielis – šokėjus, reperius, gatvės gyventojus ir pačią gatvę – jau ne tik Vilniaus – ženklu „GRLA“ puošiantis idėjų malūnas.
Šiandien tokių, kaip jie – gyvenančių ne nuo atlyginimo iki atlyginimo, ir net ne dėl atlyginimo – vis daugiau. Tokių, kurie galbūt turėjo drąsos išeiti iš gerai apmokamo madingo darbo, o gal tokio niekada ir nesiėmė dirbti. Tokių, kurie tiki idėja, su ja eina miegoti, sapnuoja ir keliasi rytais. Ir, be abejo, sugeba iš jos išgyventi. Žurnalo numerio tema yra „Meilė už pinigus“, šiame straipsnyje ji įgauna absoliučiai kitokią prasmę. Pinigai kažkelintame plane. Pasikalbam apie tai, kuo gyvena trys labai skirtingi, bet tikri ir nuoširdūs, pašnekovai. Ir nors tokie pokalbiai – lyg ir ne „dubauskaitiškas“ profilis, ne apie diskotekas, bet vienaip ar kitaip visi su jomis susiję! Ir apie tai papasakos žemiau.
Darbas yra gyvenimas, arba gyvenimas yra darbas. Kada ir kaip nusprendėte nedirbti visų pirma dėl pinigų, o dėl malonumo ir tikėjimo? O gal konkretaus sprendimo net nebuvo?
Nidas: Paklausei ir susimąsčiau, ar kada apskritai esu dirbęs darbą tik dėl pinigų. Na, gerai, gal ketvirtame kurse dėl to ir važiavau į Norvegiją skinti braškių ir melžti karvių. Rimtai, jų buvo visos 18-a! Bet ir tai buvo daugiau avantiūra, kelionė „tranzu“ per pusę Europos ir taip toliau.
Visada buvo dar kažkas kito, toks vidinis „draivas“, kuris pakuždėdavo į ausį, kad ši veikla man yra įdomi, artima ir nuves kažkur, kur galėsiu save realizuoti.
Taip atsirado ilgasis vakarėlių organizavimo ir didžėjavimo etapas, darbas reklamos agentūrose, na, ir „Coffee Inn“. Mano manymu, visuomet geriau daryti tai, kas patinka, o tada kur buvę, kur nebuvę ir pinigai ateis.
Milena: Aš visada mylėjau savo darbą! Penkerius metus buvau „Satta“ baro vadovė ir visuomet jaučiausi lyg dirbdama sau. Dabar, atidarius „Vietą“, darbo pobūdis lyg ir nepasikeitė, tik supratau, kad anuomet atsakomybės buvo tikrai mažiau...
Iki „Sattos“ irgi sukausi barų sferoje. „ŠMC kavinėje“ buvo labai smagu, tiesa, pirmojoje darbovietėje – „Paparazzi“ – ne taip labai...
Kodėl nuosava kavinė? Visuomet su drauge juokais apie tai pasvajodavome, o vėliau viskas vyko labai greitai. Atsirado patalpos, turėjome truputį pinigų, patirties - irgi viens du, ir atsidarėme. Pagal specialybę – teatro vadybininkės – ir šiaip neplanavau dirbti. Aišku, vegetariška kavinė – šioks toks iššūkis, bet norėjome pakeisti tą Lietuvoje esančią sampratą, kad jei be mėsos, tai būtinai indiškas, ajurvedinis. Pačios, beje, mėsą valgome, tik nemokame jos paruošti, o ir sąlygų šiose patalpose tam nelabai turime.
Gabrielis: Piešti pradėjau gal tik vienuoliktoje klasėje. Pamenu, per naktį paruošiau gal penkiolika grafinių darbų Kaziuko mugei, bet niekas nieko nenupirko! Gal nelabai žiūrėjosi šalia pintinių...
Vėliau, baigdamas mokyklą, nežinojau, kur stoti, ką daryti, visi aplinkui „laikėsi teises“, o aš tiesiog buvau labai „pasimetęs“. Patiko ir piešti, ir šokiai domino. Bet kas tas piešimas? Kas aš būsiu baigęs studijas? Atsitrenkdavau į standartinį lietuvišką požiūrį, kuriame šiek tiek tiesos buvo. Tapysiu drobes, nusipenėjęs ir prasigėręs, o laisvalaikiu kavinėse pasakosiu istorijas? Kaip galėčiau piešimą padaryti kitokiu, nei visi įsivaizduoja? Kaip būti gaiviu ir ne menininku, bet galėti visiškai atsiduoti procesui, kaip tai moka menininkai? To aukso vidurio ieškau iki šiol.
O kai pradėjau rimčiau užsiimti dizainu, tai teko pafreelancinti pačiose įvairiausiose įmonėse. Tada ir pajaučiau tą spaudimą. Pamenu, dariau viršelį suvirinimo įrankių žurnalui... Pagalvojau: „Ne, ne ne“. Visko yra buvę. Manau, kad kol randi savo dalyką, reikia jų labai daug išbandyti, apsidaužyti kampus.
Ar meilė savo pašaukimui kartais tampa neapykanta?
Nidas: Aha. Kai susiduriu akis į aki su faktu, kad daugeliui žmonių vis dar nesvarbu, kokią kavą jie geria, pavyzdžiui, namuose. Kai esi į savo veiklą paniręs iki ausų, kažką tikrai apie tai žinai, tampi savotišku tų žinių įkaitu. Juk negali jų išduoti, slapčia nusisukęs paspausti kapsulinio aparato mygtuką... Žinai, jei mylėt, tai iki dugno.
Milena: Būna sunkių etapų, žinoma. Praėję metai buvo geri, bet fiziškai sunkūs. Pavargsti, daug savęs atiduodi... Jau net svajojau, kad kas pasakytų, kad gražiai atrodau, o ne tik kad skaniai gaminu. Dabar įsibėgėjome, viskas tik gerėja.
Gabrielis: Iškart galvoje kilo du atsakymai – „Taip“ ir „Ne“. Nes manyje gyvena du Gabrieliai, dvi asmenybės, che che. Šiaip – tiesa. Tikrai bent porą kartų, norėdamas gero, esu pagalvojęs: „Kam?“. Kai matau, kad tame kažkas yra, turiu braižą ir požiūrį, skonį, bet realizavęs idėją nejaučiu visiško pasitenkinimo, tai nesukelia reikiamo efekto“. Juk jau praėjo etapas, kad kažką daryčiau tik dėl savęs. Noriu, kad mano darbai liktų po manęs ir motyvuotų kitus, kad procesas nenutrūktų, kad bendruomenė augtų.
Gabrieli, klausimas tik tau, nes, kitaip nei Nido ar Milenos, tavęs ir tavo padėjėjų, kolegų, nesieja tradiciniai darbo santykiai. O „GRLA“ komanda – tikrai spalvinga ir net pavydėtina. Kaip manai, ar jos nariai galvoja, kad dirba sau, ar visgi tau?
Gabrielis: Aš žiauriai laimingas ir dėkingas kiekvienam tų žmonių, nes visi jie atėjo natūraliai, savais keliais. O kai taip nutinka, negali nesisekti. „GRLA“ niekada nebuvo verslo idėja, nebuvo ir skelbimų laikraštyje. Jei kažkas ateina dėl kitų priežasčių, norėdami dalies to, ką turime sukūrę, mes tai iškart pamatome ir nuo jų traukiamės.
Žinoma, „GRLA“ – mano vizija, mano regėjimas. Aš – projektorius, nuolat mintyse regintis ateities žingsnius. Galbūt kai kas laiko mane egoistu ar nesupranta, bet toks subjektyvus jausmas – irgi natūralus. Aplinkiniai fiziškai negali žinoti tos informacijos, kurią žinau aš. Aišku, suvokiu, kad kuo suprantamiau ir greičiau aš ją pateiksiu, tuo lengviau suksis darbų ratas.
Daug kalbame, klausiu žmonių, kaip jie jaučiasi, kaip galėčiau jiems padėti, nes nenoriu nesusipratimų ar paslapčių. Nesu baigęs jokių vadovų kursų, bet nemanau, kad tuos žmones reikia valdyti. Noriu, kad jiems būtų linksma, kad komandoje rastų įkvėpimo, galėtų tobulėti. Noriu jausti kiekvieno emocinę būseną. To mokomės visi kartu. Ir, išlikdamas stiprios idėjos vadu ir turėdamas teisę reikalauti rezultatų, nenoriu būti tradicinis „bosas“, nes mano draugai – ne samdiniai.
Galbūt, dirbant „rimčiau“, prekės ženklas šiandien būtų daug brangesnis, ir kepurių siūtume ne po 15, o po 1000, bet ne kiekiai ir ne pelnai čia svarbiausia. Tikrai ne.
Ko, artimo dabartinei veiklai, nedarytumėt už jokius pinigus?
Nidas: Nors ir sako „niekada nesakyk niekada“, bet neičiau pardavinėti tirpios kavos, neičiau dirbti į „Caif Cafe“. Manau, sunkiai pavyktų dirbti ir pas kitus mano veiklos pasekėjus.
Milena: Neatiduočiau savo draugių, kurias susiradau atidariusi „Vietą“. Kolektyvas mūsų nuostabiausias, koks gali būti. Ir juk sakoma, kad baras geras, jei jo darbuotojai ir po pamainos pasilieka pabūti.
Gabrielis: Nerizikuočiau kokybe. Už viską, kas pažymėta „GRLA“ ženklu, esu atsakingas visais įmanomais procentais.
Dar vienas klausimas – labai atviras ir, manau, neturintis vieno tiesaus atsakymo. Ar įmanomas pasaulio tvarkos variantas, kuriame visi darytų tik tai, ką labiausiai mėgsta, ir gražiai sugyventų bei išgyventų? Kas tokiam variantui susiklostyti trukdo?
Nidas: Kad ir kaip tai skamba gražiai ir tobulai, manau, ne. Vis dar yra daug žmonių, kurie nori pakepinti ant žarijų kitus. Už tai, kad šie daro tai, ką mėgsta.
Milena: Lietuvoje daugelis pripratę, kad jiems kažkas vadovautų ir sakytų, ką daryti. Gal dėl to taip sudėtinga pradėti savo veiklą? Žmonės bijo. Ir tai yra sunku. Jei kavinėje esi tiesiog darbuotojas, uždarai duris ir esi laisvas. O kai ji tavo, užsimiršti nepavyks. Taip, tai sunku. Kartais norėčiau, kad man kažkas pasakytų, ką daryti, ir tiesiog atlikčiau užduotį. Bet, kaip minėjau, aš visuomet dariau tai, kas patinka, tad nemanau, kad galėčiau į tokį klausimą atsakyti.
Gabrielis: Aš visa savo esybe tą laisvę bandau propaguoti. Aišku, skepsio, ironijos aplink netrūksta, bet jis iš dalies motyvuoja! Kita vertus, visi ir negyvens taip pat. To ir nereikia. Smagu būtų, kad tokių, kaip mes, būtų daugiau, bet tikrai nenorėčiau, kad visi būtų vienodi super kūrėjai su super ego. Kas tada padės įgyvendinti tas idėjas?
Manau, Lietuvoje vis dar trūksta pasirinkimo galimybės, reikia laisvės. Pradedant nuo to, kad baigus 12 klasių žmonės galėtų bent metus paieškoti savęs ir pravėdinti tėvų, MTV, serialų nesąmonių prikimštas galvas. Ir tai jau būtų gera pradžia, galimybė ištrūkti iš to avelės kelio, į kurį tave statė visus 12 metų.
---
---
Straipsnis išspausdintas žurnalo LAIKAS.LT vasario numeryje. Ieškokite jo visur mieste arba čia.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS