„Loftas Fest‘13“: Daug festivalių viename
Dežavu. Stipriau ir užtikrinčiau (taip pat ir gausiau) šiemet vasarą pasitiko „Loftas Fest‘13“, bet, kaip ir kiekviename vietos ir pagrindinės minties nekoreguojančiame festivalyje, pasikartojimų čia buvo labai daug. Iš esmės laiką praleidau taip pat neįpareigojančiai smagiai, kaip pernai – daug pažįstamų, daug kalbų, daug juokų, picos ir alaus, na, tik muzikos MAN ir MANO galėjo būti daugiau, bet tai aš žinojau iš anksto.
Festivalio startas ir vėl buvo labai šlapias, tiesa, lietus baigėsi anksčiau nei pernai, ir „G&G Sindikatas“ gryname ore buvo vaiskiau, nei pernai labai prakaituotame „Lofte“, bet jėgos tuomet jaučiau daugiau. Su pasivaikščiojimais tarp nusidainuojančių lietuvaičių ir labai jau kažkaip nei į tvorą, nei į mietą variusių „Modestep“ netruko ateiti vidurnaktis, o su juo – pirmas iš laukiamiausių projektų „Toro Y Moi“. Būgnai, gitaros ir kiti gyvi reikalai paprastai prideda vertės elektroniniams projektams. Bet „Toro Y Moi“ man kažkaip įtaigiau klausėsi per „Vimeo“. Ir tiek.
Pernai hiphopinė programos dalis mane buvo įsukusi daug stipriau (ir festivalio laurus užkabinau „Looptroop Rockers“ – manau, „Supersci“ tėra blankesnis jų atspindys), šįkart gi norėjau daugiau gitarų. Ir štai, pačiai geriausi bei įsimintiniausi koncertai šiemet man buvo „ba.“, „Without Letters“ ir „múm“ – čia chronologine tvarka, o štai mažosios raidės pavadinimų pradžioje visai netikėtai susiderino.
„ba.“ nuotrupas jau buvau regėjusi „T.Ė.T.Ė“ apdovanojimuose tame pačiame „Lofte“ ir „Vasaros terasos“ atidaryme. Ir būtent „Vilnius temperature“ salėje, ankštoje ir dulkėtoje, Benas Aleksandravičius su grupe man suskambėjo įtaigiausiai. Tą jo muzikos gyvastį galėjai čiupinėti ranka, o kai ant scenos staiga sutilpo ir penkios panelės (juk tai tos pačios „Despotin Fam“ šaunuolės, ar ne?), šiurpai per nugarą ėmė bėgioti it užsakyti. Galinga!
„Without Letters“ priekaišto negalėčiau rasti nė vieno, galbūt dėl to, kad per dvejus metus visus nelygumus grupė jau spėjo ištaisyti ir dabar yra visiškai užtikrinti tuo, kaip skamba. O skamba taip, kaip keli roko istorijos etapai kartu, ir dar papildyti XXI a. požiūriu.
„múm“ buvo puikiausias sprendimas sekmadienio vakarui, iškart po lietaus vėl braunantis saulei. Ir visai nesvarbu, kad grupės vokalistė ne iš karto suprato, kuria kalba reikėtų bendrauti – kaip pati sakė, „múm“ vos spėjo atskristi į festivalį (visai kaip pernai „Hercules & Love Affair“). Viena, ko man trūko, buvo žalia žolė, ant kurios būčiau mielai išsitiesusi ir islandų elfų pasakas gėrusi rankomis ir kojomis. Ir pirmieji jų kūriniai, ir būsimo albumo apybraižos – viskas buvo čia ir dabar.
Diskotekiniais reikalais domėjausi tik penktadienį, ir tiek Manfredas, tiek Miss Kittin su užtikrintai sudėliotais hitais galvai ir kojoms buvo tai, ko didelio reivo laukusiai miniai reikėjo. Puiki ta ką tik atrasta „Warehouse“ erdvė su visomis šviesų piramidėmis ir kepenis draskiusiu garsu. „Nokia Plug-In“ lygio nuotaika.
Dar „Warehouse“ scenoje šeštadienį užtikau Jurgį Didžiulį su nauju laptop-loop-machine-mikrofoniniu projektu „A=A“. Tiesą sakant, kiek anksčiau konferencijoje „What’s Next“ girdėta jo inspiracinė kalba mane sužavėjo daug labiau – „A=A“ muzikine, ne atlikimo, prasme, nepasirodė per daug nutolęs nuo ankstesnių Jurgio kūrybinių ieškojimų. Bet charizma yra tai, kuo jis gali pelnytai didžiuotis ir kuo yra visa galva pranašesnis už daugelį Lietuvos atlikėjų.
Markas Palubenka gi sekmadienį įsitaisė tarp dviejų islandiškų programos patiekalų, ir nežinau, ar tai buvo labiau pliusas jam, ar minusas. Bet kuriuo atveju palyginus su praėjusiais metais, kai šis grynuolis vienišavo pačioje festivalio pradžioje, dabar jam pasisekė daug labiau. Skamba jis irgi jau kitaip – juk su boso ir būgnų pagalba. Vieniems, turbūt, labiau patiko vienišoji versija, o man smagu ir taip, ir taip, nes bet kuriuo atveju Palubenka yra Palubenka ir su niekuo kitu jo sumaišyti negalėčiau.
Čia reikėtų paminėti, kad „Loftas Fest‘13“ praleidau iš viso gal tik 11 valandų, ir daugelio projektuotų planų taip ir neįvykdžiau. Pavyzdžiui, pernai apdainuoto „Ravezilla“ urvo išvis nepatikrinau – gal ir dabar jungle pajėgos tebeveikia? Šeštadienį gi, girdėjau, visi žavėjosi Redinho ir buvo išsekinti „Trapmasters“, o sekmadienį po viso labo pusvalandinio (not cool) Kelis pasirodymo scenoje dar atsirado ir „Studija“ su savo „Rytu pas mamą“. Matyt, pagavus festivalinio vėjo kryptį tai turėjo atrodyti labai smagiai, man, perskaičius internete, atrodė keistokai.
„Loftas“ yra įvairioms muzikinėms idėjoms atvira vieta, turbūt dėl to ir „Loftas Fest“ programa yra tokia įvairiapusiška – nuo trap’o iki islandiškų giesmių. Man lyg norėtųsi ryškesnio veido ar gilesnio požiūrio į atskiras programos dalis – pavyzdžiui, penktadienį „Warehouse“ galėjo tilpti ir koks gyvas elektronikos projektas („Golden Parazyth“ šiuo atveju nesiskaito), ne tik didžėjai. Na, bet kažką sau tikrai turėjo rasti kiekvienas. Lyg daug mažų festivaliukų vienoje erdvėje.
Atskirai norėčiau pagirti nuo-iki atidirbusią festivalio komandą – nė vieno jų negalėjai pamatyti krapštančio nosį ar kitaip vengiančio atsakomybės. Nuo gyvų koncertų transliacijų ir čia pat užkulisiuose vykusių interviu su festivalio atlikėjais (kaip tokiam kiekiui skirtingų asmenybių pasiruošti klausimus ir jų nepamiršti – norėčiau ir aš mokėti!) iki nenuslystančios šypsenos ir spėjimo paspausti ranką net sekmadienio vakarą, kai nemiegotų valandų skaičius jau seniai perkopė gydytojo rekomenduojamą. Iš širdies, todėl šaunuoliai. Įdomu, kas bus toliau.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS