Fabrikai, kalnai ir baseinai
Jei tau kas nors sakė, kad Lietuvoje pramonė žlugusi, aukščiausias kalnas – žemesnis už TV bokštą, o plaukimo čempionus turime auginti išeivijoje, jie buvo iš esmės teisūs. Bet atėjus nakčiai realybė dažnai išsiverčia į kitą pusę. Net nebūtinai nakčiai, jei kalbėsime apie trečiąją pavadinimo dalį – baseiną. Bet iki jo dar reikia nuplaukti.
Paribio g-vėje, „Pergalės“ saldainių fabriko pašonėje, kadaise eksperimentavo konstruodami tarą, jos ir šiandien industrinėse patalpose netrūksta. Ne kartą jau rašiau apie susivienijimo „Commune Art“ iniciatyvas, gal ir apie Naujųjų sutikimą „Twodicks“ lofte buvau užsiminusi. Su pastaruoju įvykiu susijusi ir penktadienio „Juoda“, apie kurią interviu man visai neseniai porino reperiai „Tie Geresni“.
Nežinau, ar geresniems pavyko nufilmuoti planuotą medžiagos kiekį, bet tikrai aišku, kad krepšinis kieme vyko net ir žaibuojant bei audruojant. Laimėjo šokėjai, iš gatvės veiksmas netruko persiridenti vidun, ir, atvykus jau naktį, viskas labiau priminė mokyklą, nei fabriką. Aišku, jaunimas – mūsų ateitis, ir jei šiandien tie devymkažkelintų gimimo dar tik siurbia vyresnių diktuojamas madas, po kelerių metų patys jas eskizuos. Geriau klausant repo leisti penktadienius, nei važinėjant mirties bolidais ir trankantis į stulpus. Taip pat manau, kad nepilnamečiais vakarėliuose skundžiasi labiausiai tie, kurie vos ką tik įgavo daugiau teisių.
Šiaip ar taip, „Juoda“ tema buvo DJ + MC, ir jei pirmiesiems suklysti (bent jau akivaizdžiai) sunkoka, tarp antrųjų gi pasitaikė labai juokingai nusifreestylinusių. Publikai nebuvo taip jau svarbu, tad palikom Justicious mainytis su Rus Dawg ir pasiryžom kopti į jei ne aukščiausią, tai garsiausią Lietuvos kalną tąnakt.
Bekešo kalnas šiandien tėra jo paties likučiai, bet, spėju, kartą ar keletą ant jo buvo užsikorę tikrai ne tik Užupio gimnazijos moksleiviai ar bet kurios kartos sostinė pankai. Panorama ten pasigėrėtina, ir, kaip pasakė vienas „labãnakt“ iniciatorių Tadas Quazar, ji ir buvo geriausia jungtinio grojėjų „Mondayjazz“ ir aprengėjų „labàdienà“ vakaro vizulkė.
Dar buvo vidžėjų bandymai prikelti medžius, nors ne tokie įtikinami, kaip regėti „Yaga“ miške, bet didingi. Taip pat – renginio pavadinimą atliepusi viso labo (ar net?) keturių objektų kolekcija, kuri ne tik kabėjo medyje apšviesta bei įstiklinta, bet ir organizatorius puošė. Labai puikiai atviroje naktyje skambėjo Wasted Gaze muzikiniai pasirinkimai, ir bendras jausmas ant kalno priminė festivalinę gaivą. Kai norisi trumpam nubėgti iki palapinės pasiimti megztinį, nors gal nebūtinai, nes labai gerai groja.
„labãnakt“ buvo „Kultūros nakties“ dalis, kaip ir dar begalybė renginių visame mieste (išskyrus „Juoda“). Nežinau, man asmeniškai tos kultūros naktys ir dienos vyksta kiekvieną savaitę, kaip ir tiems, kuriuos tose naktyse ir dienose dažniausiai sutinku. Miestas gi buvo pilnas tų, kuriems išeiti reikia progos, o „pasikultūrinti“ yra prabanga (kad nemokama, tai išvis jėga), atitraukianti nuo kasdienybės. Taip, lenkiškų multikų istorija ar „Purple Rain“ prie bažnyčios buvo jėga, bet iki tos jėgos reikėjo daug brautis.
Dažno ir visada laukiamo Lietuvoje svečio iš Vokietijos Dirk Leyers afrikietiški šokiai prie „Soul Box“ pritraukė labiau tuos besikultūrinusius, nei įprastą naktinėtojų minią. Kasmetin adiovizualinė „Partyzanų“ ir jų draugų iniciatyva „go gaga“, kaip ir žadėjo, pynė vaizdus ant pastato labai plačiais užmojais – įdomu, kaip viskas atrodė persikėlus į klubą po antros nakties? Nemokamu tęsiniu nesusiviliojau, aname paragrafe jau paaiškinau, kodėl.
O sekmadienį buvau Los Andžele, nors kai kurie sako, kad Berlyne. Betoninėje megapolio miniatiūroje, kurią gaubė ne palmės, o nuogos Gedimino pilies vaizdas. „Marsas“ gal ir ne pirmieji prisiminė apleistą Žalgirio baseiną, bet pirmieji suvienijo etatinius baro lankytojus, skeiterius, fotografus, kūrybininkus, šokėjus, šunis, vaikus ir serferius per roko šalį. Taip, kitą savaitgalį Molėtuose – „STRCamp“, ir muzikinė mankštos baseine programa buvo įvadas į tai, ką išmoksi pionierių stovykloje „Ereliukas“.
Dainos, kurias norisi glostyti (ar man vienai vinilų panaudojimas burgeriams susidėti pasirodė kiek šventvagiškas?) ir pokalbiai, kurie voliojasi kaip dūmai burnoje, kaip kažkada sakė Giedrė iš „Empti“. Žolė, besikalanti pro betono plyšius ir socialines klases niveliuojantys šortai bei įdegusios kojos. Paprastai miestietiškai gamtiška. Kiekvieną sekmadienį būtų per dažnai, o dabar buvo šventė. Už šimto metrų vyko Joe Satriani koncertas, bet mums tai nerūpėjo. Ar gali bent kartą savaitėje niekas nerūpėti? Ačiū.
Vasarą Vilnius jėga. Visko turim, ir tą viską taip smagu susirasti ne pagal afišų dydį. Arba kai atranda kažkas kitas, o tu tik turi nepamiršti padėkoti.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS