Auksiniai gimtadieniai, gatviniai šeštadieniai, betoniniai sekmadieniai
Koncentruotai, nepaisant labai ilgo ir-vis-tiek-ne-viską-spėjom šeštadienio, sudėliotas savaitgalis, kuriame tilpo ir jau beveik baigta knyga, ir sendaikčių turgus, ir, aišku, dvi-trys-ne-daugiau-šešių diskotekų. Nuo dvimantro aukšto iki fotelio. Ir su muzika gatvėse, o jūs kaip manėt?
Aukščiausi – pirmiausiai. Nepamenu, kada taip nuoširdžiai būčiau norėjusi patekti į tūsą – gal pasidaviau marketingo kerams, bet ribotas žmonių skaičius viršutiniame „Radisson BLU“ (ta prasme, „Lietuvos“) aukšte su dreskodu ir giliais disco infiltruotais house viražais man atrodė labai patraukliai.
Neklydau, „SiSi“ gimtadienis tikrai buvo labai graži šventė. Su tūkstančiu auksinių balionų, nusegusių visą „Sky Bar“ lubų plotą, švietusiomis „pakilimo tako“ grindimis, spėriais barmenais, botagais ginkluotomis šventinėmis policininkėmis, įvairių Vilniaus naktinio gyvenimo istorijos etapų šaunuoliais ir gražuolėmis, ant grotuvų besisukusiais solenizančių bateliais ir žiburiavusio miesto panoramos garso takelį vyniojusiais didžėjais.
Viso ko epicentras (neskaitant Silvos ir Simonos, žinoma) Roberto Rodriguez, dėl manęs Vilniuje galėtų groti kiekvieną savaitgalį. Jei tik būtų čia daugiau tokių vietų, kaip „Sky Bar“, įkvepiančių pasitempti ir prisiminti, kas yra vakarėlis. Šiek tiek „Balto bato“, šiek tiek Dimitri from Paris, šiek tiek niujorkietiško dekadanso. Tiek, kad išpurvinti balinės suknios nebūtų gaila, o namo grįžti jau gerokai įdienojus nebūtų gėda, nes yra limuzinas ir labai juodi akiniai.
Aš gi prieš poilsį dar atsidūriau „Trip Bar“ – maždaug tuo pačiu metu, kaip kupriniuotas Justas Fresh, nusprendęs sujaukti ir taip visai smagaus bosinio vakarėlio eigą ir užėmęs DJ pultą. Padavė footworko tiek, kad rankos ir kojos kitą dieną drebėjo net konstitucinio teismo darbuotojams. Subjektyviai nemanau, kad yra geresnis didžėjus Lietuvoje, nei jis.
„Gatvės muzikos dienoje“ buvo, oi buvo smagių nutikimų – „Disco Mafia Social Club“ organizuotas ir bendrų vyresnėlių DJ pajėgų įgarsintas badmintono turnyras „Studio 9“ (galutinai supratau, kad esu netikusi bet kurioje komandinėje sporto šakoje), „Sūpynių“ prepartis minimalistų visiškai užgrobtoje „Vasaros terasoje“ (nes antrą dienos tokioje kompanijoje žmogus jautiesi kaip antros dienos antrą dienos) ir, aišku, Šventinio Bankūcheno koncertas vienuolyno, o iš tikrųjų „Mondayjazz“ kieme. Taip, tai buvo koncertas – bent vieną iš kelių balsų savo humoreskose Shidlas visuomet įgarsindavo gyvai, o kūrinį „Krepšinis“ net rezultatyviais perdavimais aplink pultą iliustravo. Tikiuosi, ne visiems „Vienuolyno kieme“ susirinkusiems pats bankuchenas ir ištikimiausių jo gerbėjų būrelis pasirodė kaip visiški psichai, ir tų gerbėjų šiek tiek pasidaugino.
Dar malonu buvo sutikti „ReedNoBrass“ gitaras – gal todėl, kad patogiame stebėti „Soul Box“ kiemelyje. Ir ypač ryškiai įsiminė X Ray leisti (ir Basanavičiaus gatvę užtvindę) hardcore dūmai prie jau amžinu miegu užmigusios, bet techno aurą vis dar skleidžiančios „The Lift“ buveinės. Nesuprantu, kaip neatvažiavo gaisrininkai, che che.
Virina
Virina
Bet tai vis kiemai, ne gatvės. Visa kita – ūžesys ir gaudesys. Saulėje spindėjo, bet nesigirdėjo vieniši pučiamieji, Gedimino prospektą užvaldė krepšinis ir bytas, Trakų gatvėje raitėsi Gahano antrininkas (taip, „Depeche Mode“ koverių šįkart netrūko, kaip ir „Red Hot Chili Peppers“), o žemėlapin nepatekę muzikantai viešosios tvarkos palaikytojų buvo varomi į barų vidų.
Iš esmės smagu, labai smagu, kai miestas gyvas, man patiktų visada. Nesureikšminant vienos konkrečios dienos. Nes pagaliau panašu į tikrą didmiestį, sostinę, vietą, kurioje gyvena laimingi žmonės. Ir jei pavadžius dauguma atsileistų dažniau, mažiau būtų ir netikėtumų, traumų ar skaudulių kitą dieną. Nes nebūtina išgerti kanistrą, kad atsipalaiduotum, net jei ir nuo ryto. Bet ką jau čia, apie tai kitą kartą, einu klausyti kolegų nuotykių. Apie pamestą pasą jau girdėjau, o pirmadienio rytas dar tik prasideda.
Sekmadienis palydėtas „foosin“ terasoje – netikėtai žiemą atrasti nauji draugai kaskart sutinka vis šilčiau. Deneez nuo pulto savo archyvines plokšteles nusikrapštė tik prasidėjus ledo ritulio transliacijai, bet afrikietiškai tolimų melodijų, kaip visuomet, nepagailėjo Souldatov. Fotelių ir stalo futbolo taip pat buvo. Begėdiškai geras oras sunkiai paleido namo, bet juk terasoms jis idealus, todėl šiandien verta nesušalti ir pas „Mondayjazz“, ir pas „Minimal Mondays“.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS