Absurdo teatras ir malonumų irštva
Vitamino C atsargų per savaitgalį prisikaupiau užtektinai. Pagrindinė dozė gauta penktadienį, naujojo-didžiojo-šauniojo klubo atidaryme.
Jau nuo pirmos minutės neradau progos nekikent. Vien ko vertas klasikinių kolonų apsuptas ir pranešime spaudai išliaupsintas dviejų metrų aukščio fontanas – kvailai sukirstos stiklinės formos ir patyliukais apačioje čiurlenantis vanduo, į kraštus besitrinanti nepilnametė balerinos sijonėliu ir nuogu užpakaliuku bei konferansjė, raginantis rėmėjus mesti centus, idant sugrįžtų.
Goda iš „Gravity“ stūgtelėjo, kad klubą išgelbės tik atviras seksas, ir pažadėjo čia prarasti nekaltybę, o gausiai susirinkę rėmėjai mėtė centus. Jų vienuolikmetės atžalos skubiai rinko vandenin nepataikiusius pinigėlius ir grūdosi į kišenes. Taip, susirinko visi nuo 11-os iki 70-ies. Mačiau beveik tokią pat heroję kaip kitą dieną „Nesakyk mamai“. Klubas visai šeimai?
Pasirodo, ne, nes per skubią spaudos konferenciją vienoje iš kelių salių klubo operatorių atstovas tvirtino, kad „Starlight Avenue“ skirtas vyresnio amžiaus žmonėms. Kiek tokių yra Vilniuje, jis nežinojo, nes rinkos tyrimo neatliko (pavydėtinas atvirumas). Užsipuoliau – nuo kada vyresniems rūpi, ar groja Davidas Guetta (žadama, sutartys šlifuojamos...), ar Carlas Coxas, ar Driule XL? Pasirodo, vyresnis amžius – jau nuo 21-erių. Nesugebėjau priimti to kaip komplimento. Tiek to – čia konferencija ir baigėsi, nes svečiai iš Prancūzijos mums nerūpėjo. Smagiau pro dirbtinį langą grožėtis Niujorko vaizdais (politiškai nekorektiškais, nes su dvyniais), begulint biurams tinkančiose odos sofose. Tiesa, ši salė vadinasi Čikagos. Sąmojinga.
Toliau – Havajų salė, turbūt dar „Karoliną“ menantys tautiniai šiaudiniai stogai, paskubomis (visas klubas per mėnesį padarytas) dekoruoti keliomis palmėmis. Vėlgi labiau dvelkia Meksika, bet akivaizdu, kad klubo stilistai mėgsta akibrokštus.
Kažkas į raudonais gultais apstatytą slaptą kambarėlį rėkė: „Kas užsakė vištienos kepsnį?“ (restoranas veikia iki ryto – dar viena puiki pramoga veiksmo ištroškusiems vyresnio amžiaus atstovams), aš tuo tarpu per Paris Hilton klones broviausi tualetų link. Ir vėl akibrokštas – potvynis! Viena ledi klykė „Kokia k... paketą įmetė klozetan???“ ir pasibjaurėjusi valėsi nuo leopardinių aptiažkių vandenį – aptaškiau balose bestraksėdama. Vis dėlto ne merginos čia kaltos – vyrų WC irgi patvino. Aplaistėm naujieną kaip pridera, ką?
Tuomet jau sukau į šokius. Taip, garso salėje nepagailėta, tik, matyt, neužteko trijų (ne penkių) investuotų milijonų geram jo derintojui prisišaukti. Pjovė ausis ne blogiau nei lėktuvu skrendant, kai sloga kamuoja. Gerai, kad nieko vertingo neskambėjo – nei Driulei XL grojant, nei garbiems svečiams Arram bei Fafa. Matyt, ta „I want to be your lucky star“ įkvėpta energija jau senokai išgaravo... Tiesa, girdėjau, „Happyendless“ kaip visada buvo teigiami, bet, atleiskit, jie grojo man per vėlai.
Juoda dugne įsitaisiusio danceflooro sienų, lubų ir grindų spalva slegia, go go pakyla milžiniška, tiesa, ir jų susirinkę daug. Cha, galėjo paprašyti „Atari“ šokėjų pamokėlių, nes dabar atrodė, kad pirmą kartą pagal tokią muziką šokti bandė. Tik bandė.
Kas dar? Prie patvinusių poilsio kambarių besiaiškinantys iškalbingos išvaizdos jaunuoliai, būriais ratus sukančios fėjos ir gulbės, retkarčiais pasiraivančios aplink solidesnius lankytojus, vis miegoti neinantys vaikai, greito maisto restoraną primenantis lounge , užsakymus pametančios padavėjos ir cigaretės, kurių bare nėra. Bet yra „Cava“! O, beje, kaip susiję įėjimas už 35 Lt ir degtinė už 5,5 Lt? Jei „Starlight Avenue“ atidarymas būtų vykęs balandžio1-ąją, rėkčiau, kad geresnio pokšto dar niekas nėra iškrėtęs. Dabar belieka per atstumą stebėti gruodžio renginius („Atari“ ir Mr. C? Bent jau skamba neprastai) ir laukti atomazgos. Tokia gaida ir atsisveikinom su didžiausiu Vilniaus klubu. Sėkmės ir laimės ateityje, tiesa, jau be mūsų. Nors jei vis dėlto atskris Guetta...
Tarp juokingo ir malonaus dar įsiterpė juokingi vaikinų šokiai ant „Cozy“ baro – Jolita Pabludo jau nebegrojo, Deneez irgi pavargęs buvo, tai lankytojai linksminosi patys. Liūdnesnė gaida – per siaubo naktį Architektų sąjungoje be kraujo neapsieita. Na, aš gi sakiau, dramenbeisas kenkia sveikatai... Kažkokie kietuoliai dailią reperę nuo kalniukų ir šiaip stumdė. Paskui, žinoma, buvo gausiai keršyta, bet vis tiek baisu.
Šeštadienio „Nesakyk mamai“ po netikėtai smagaus „Pravdos“ filmo „Life Aquatic“ susivirškino kaip niekad. Pradžioje nerimą kėlė tuštoka salė, bet po su trenksmu nuo lubų nukritusios vakarėlio iškabos ir pasipylusių kalbų apie pritrėkštą penkiolikmetę, vartojusią alkoholį ir ką tik turėjusią lytinių santykių su delfinu, atmosfera ir lankytojų skaičius bemat pakilo.
Trečias kartas gal negali priblokšti, nes geriausi dalykai (lipimas ant pulto, kombinezonų striptizas, degtinė iš butelio...) kartojasi, bet gali pagaliau priversti prisipažinti meilėje DJ trijulei ir iškėlus žiebtuvėlį linguoti pagal „Love – Everybody‘s Got to Live“ bei lieti ašaras pagal stebuklingą „Goldfrapp – My Nr. 1“ remiksą. Nuo electro iki roko – vienas žingsnis, šiuo moto gražiausias, erotiškiausias bei aukščiausias diskžokėjai ir vadovavosi kaip visuomet ilgą naktį. Ant baro lipau per Erolo Alkano „Franz Ferdinad – Do You Want To“ versiją, o namo ėjau lydima „Metallica“. Tik kodėl šį kartą DJ pultas buvo pridengtas tinklu? Negi sulaukta grasinančių gerbėjų mamų skambučių?
Taip gerai, kad net galvos neskaudėjo ir žodžių pritrūkau. Valio ir iki!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS