Gimtadienis ir lenkai: trumpai, bet nuotykingai
Kadangi esminius Vilniaus pasilinksminimo taškus skiria viso labo šimtai metrų, „nuo... iki“ gaires verčiau brėžti kiek platesnes. Tad pasigirsiu, kad savaitgalį buvo visko nuo įstabiai auksuoto bažnytinio paveldo iki tragiško blogumo holivudinių juostų. Didžėjų ir šokių – taip pat.
Antrą penktadienį iš eilės namo po darbų grįžti nebuvo šansų – į padorų laiką grįžęs „Mix Subas“ verčia savaitgalio įvaizdį susiformuoti dar anksti rytą. Bet tikrai verta – tiek vitamino C, kiek per dvi valandas pasigamina LRT studijoje, jokia vaistinė be recepto neparduos. Jau tradiciškai siūlau laidos įrašą naudoti kaip garso takelį.
Kol Zhill radijo bangomis transliavo gyvą setą, pati įnirtingai ruošiau įrašus kiek vėlesniam vakarui – „Gorky“ ietis suremti turėjo „Opus 3“ ir „Neringa FM“ atstovai. Esu įpratusi, kad man nusprendus padidžėjauti visi kiti žmonės veikia ką nors visai kito, ir muziką groju tuščioms erdvėms. Na, bet penktadienio vakarą geram bare laisvos vietos sunku atrasti. Nieko neišvaikiau!
Taigi „Mondayjazz“ gimtadienis. Ketvirtas. Bent poroje esu buvusi – grandioziniame „Woo“, kai sceną dėl gyvų užsienio svečių teko perstatyti, ir konspiraciniame loftuose, kai balius pabiro per chemikalais alsuojančias gamyklos patalpas, ir draugų teko ieškoti visuose įmanomuose aukštuose. Šįkart viskas tvarkinga, tikrame naktiniame klube. Atrodo, gimtadienis drauge buvo ir „Mondayjazz“ debiutas „Opium“. Gegužę, jei viskas bus gerai, čia sulauksim ir „LIVE!“ serijos tęsinio.
Penktadienį gyvumo, įprasto „MJ“ renginiuose, nebuvo. Išskirtinai didžėjai ar vienai nakčiai jais tapę atlikėjai – tokia susivienijimo, visų pirma prisistatančio kaip pirmadieninių sielos muzikos miksų kanalas, puotos idėja. Man ji tiko ir patiko, nors, tiesą sakant, manau, svarbiausia čia buvo pati proga. O kas užpildo foną, daugeliui nebuvo taip jau svarbu.
Eilutė norinčių gimtadienį atšvęsti susidarė jau vidurnaktį. Vieni labiau pasvirę, kiti dar visai žvalūs skubėjo užsiimti strateginių pozicijų bare arba šokių aikštelėje. Šios buvo dvi – įprastinė rūsyje ir tik labai ypatingų renginių metu susidaranti pirmajame aukšte. Šis, dažniau skirtas pokalbiams ir prisėdimams, puotos metu virė it kaitinamas malkomis! Nebežinau, kokį stilių groja ir propaguoja Manfredas, bet visi jo mėtyti hitai kvepėjo jei ne džiaugsmingu auksu, tai labai aukštos kokybės sidabru. Buvo žiauriai pozityvu ir niekas nieko neįpareigojo, niekas nieko nereikalavo ir neaiškino. Tiesiog šventė. O tai ir yra svarbiausia bet kuriame nakties taške, ar ne?
Neatsiliko ir patys gimtadienio kaltininkai bei „Mondayjazz“ komandos branduoliai Justas Fresh ir Tadas Quazar. Jau nuo ryto tryškę ir taškę gerą nuotaiką šventinį setą pradėjo nuo „Drop It Like it‘s Hot“ ir melancholiškus Brokenchord pasivaikščiojimus po garsą netrukus pakeitė įnirtingai apvaliausias žmogaus kūno formas veikiančiais r&b šokiais. Pritarė ir sutiko visi – su vadovais nepasiginčysi.
Minia neretėjo iki pat pusryčių meto, ir apsaugos darbuotojai turėjo labai pasistengti, kad paskutinius gimtadienininkus išstumtų lauk. Ir – skandalas – Islandijos g-vėje prieglobsčio jiems nebeatsirado. Vadinasi, „Opium“ ištvermingiausiųjų lenktynėse šįkart laimėjo. Net nepradėjus kalbos apie dūzges.
Jei kalbėtume apie platesnį arealą, tuomet nugalėtojo titulą visgi reikėtų skirti „Sattai“. Į barą tradiciškai suplaukia visi, nebeiškentę kituose vakarėliuose, bet dar iki parytinių psichozių veikti čia buvo ką. Net du svečiai iš Lenkijos automobiliu atsigabeno ne tik palaikymo komandą, bet ir giliai sodraus drum‘n‘bass bei dubstep kontrabandos.
Net nežinau, kuris patiko labiau – pirmasis, Eclipse, pateisino savo Gdanske šefuojamų vakarų „Deeper than Deep“ pavadinimą ir buvo gal net kiek per rimtas penktadienio nakčiai. Na, bet „Spectral“, savo ruožtu tvarkomi Intakz ir Simao, yra matę dar ne tokių gelmių. Reza, vakaro reklamoje rašytas didžiausiomis raidėmis, buvo gal kiek labiau nuspėjamas (ir be mano prieš keletą savaičių jau nominuoto kelerių metų senumo „Disco Dodo“ neapsiėjo), už tai labai įvairus ir sugebėjo per porą valandų pamigruoti tarp kelių muzikos greičio ruožų. Įvertino ir merginos pirmose eilėse, ir iš vasaros festivalių pažįstama Klaipėdos jaunuolių rinktinė, savo buvimu penktadienį gerokai praskaidrinusi. Prašom dažniau – kviečiu tiek lenkus (beje, šeštadienį ir Kauną padrebinusius – tikiuosi, be aukų), tiek klaipėdiečius.
Du personažai, „Sattoje“ sutikti, privertė pasitrinti akis. Pirmasis – Goda Domeikaitė, kaip pati prisipažino, iš namų išsikrapščiusi po penkerių metų pertraukos. Tiesa, anksčiau ji šėldavo tik „Gravity“, tai šį išėjimą (dar ir „Opium“, „Gorky“ ir visur kitur spėjo apsilankyti bei pašokti) apskritai galima laikyti debiutu. Antrasis – dar vis „RyRalio“ Karalius – su palyda pogrindyje bandė nuplauti ne itin giliai širdysna įstrigusį Parov Stelar pasirodymą „Lofte“.
Vienas iš ginklanešių, beje, trupės „Baltic Balkan“ narys, man net triskart pakartojo: „Nieko ten nebuvo, Daina, nieko. Trimitą užspaudę koncertavo. Tai nieko nebuvo“. Manęs tuo labiau nebuvo, tad kažko drąsiai teigti tikrai nenorėčiau. Nors dar vienas atsiliepimas pasiekė sekmadienį – „Kadangi nemokamai ėjau, tai labai patiko“. Kaip vertinti? „Loftas“ tris savaitgalio vakarus buvo pilnutėlis, matyt, tame atsakymas ir slypi. Šeštadienio elektronikos orkestras, tiesa, tiek daug interesantų, kiek Dub FX ir Parov Stelar grupė, nesulaukė, bet tuščia nebuvo, o laiką praleisti buvo galima labai šokliai. „Buvo daug didžėjų – Basanovas ten ir panašiai“, – pasakojo man dar vienas sekmadienininkas. Rašyk nerašęs, šviesk nešvietęs – jei jau ant scenos ir elektroniką transliuoja, vadinasi, didžėjus...
Ši savaitė ramesnė. Tikiuosi, iki „Mix Subo“ kontaktų su vakarėliais pavyks išvengti. Bet balandžio 15-oji – nors imk ir nusišauk. Erdbeerschnitzel „Havana Social Club“, Splinterio gimtadienis „Satta“ (groju!), Vidis ir André Lodemann „Opium“ bei visi kiti „Blitzkrieg“. Bus jėga, neabejoju. Iš dalies dėl to šį kartą lauk ėjau tik vieną dieną. Taupiau(si).
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS