Tomas Pečkys ir akademinis reivas
Kol kas tik internetinis mano pažįstamas iš Londono Tomas Pečkys užsiima tuo, kam man vis dar trūksta laiko, įkvėpimo ar tiesiog pasiryžimo. Per trisdešimtmetį perkopęs buvęs klaipėdietis, sąžiningas reiveris, mokyklą baigęs drauge su Mindaugėliu, mokslinio tyrimo lauku pasirinko Lietuvos naktinio gyvenimo istoriją.
Apie savo planus Tomas jau prieš kurį laiką informavo lietuviškojo „Facebook“ vartotojus. Grupėje „Klubinės kultūros raida Lietuvoje“ jis mezgė ir tebemezga naudingus kontaktus, ieško faktų ir kitaip sau padeda siekti tikslo. Tai – knyga. Apie ką, jau turbūt aišku. Kol sprendžiasi rimti Tomo atvykimo į Lietuvą ir interviu surinkimo klausimai, man, didelei knygų apie elektroninę muziką ir naktinį gyvenimą gerbėjai bei kaupėjai (kada nors planuoju pristatyti savo biblioteką ir bloge) jis pasakoja apie būsimo leidinio priežastis bei turinį.
Ką veikei iki akademinio domėjimosi klubine kultūra, kaip atsiradai Londone? Apskritai kaip ir kada pradėjai tūsintis?
Mano tėtis buvo išprotėjęs melomanas, tai formavo šiek tiek subtilesnį mano muzikinį skonį. Jis turėjo įvairios muzikos – nuo Giedriaus Kuprevičiaus, Latvių „Zodiak“ iki „Queen“ elektroninio bandymo „Hot Space“.
Jausdamas potraukį įdomesnei nemeinstryminei muzikai pradėjau tūsintis ankstyvoje paauglystėje, išėjo viskas tiesiog labai natūraliai. Pradėjau nuo hip hop, vėliau house, techno. Klaipėda – mažas miestas, ir greitai iki manęs atskriejo legendos apie tuometinę „Prieplauką“. Kelis kartus buvau nuėjęs, bet aš dar buvau ramus vaikis, gerbiau tėvus ir stengiausi grįžti namo ankščiau, tad į ten besisukinėjančią išskirtinių asmenybių chebrą nesistengiau integruotis.
Vėliau vasaros stovykloje „Baltijietis“ vyko reivų serija – ten aš rimtai užsikabinau, negalėjau nustoti šokti – pasijutau lyg kitoje planetoje. Per tuos kelis vakarus susiradau visą šūsnį gerų bičiulių, su kuriais buvo galima įdomiau leisti laiką nei žiūrint MTV ar leidžiant laiką mokyklų diskotekose.
Nemažą įtaką padarė Mindaugėlis. jis mokėsi paralelinėje klasėje, tad užteko koridoriuje persimesti keliais žodžiais apie muziką ir greitai vietoj pamokų aš jo namuose ant sofutės kaifuodavau nuo elektronikos dozės, kol pats mokėsi miksuoti. Taip aš išplaukiau į elektroninės šokių muzikos vandenis.
Aišku, vėliau Genys, Ana ir Denisas iš „One Ear Stereo“ davė Klaipėdai to, ko mums iš tiesų trūko – mobilių, uždarų diskotekų serijas. „OES“ vakarėlių mes laukdavome nekantraudami – ten jautėmės lyg namie. O ko dar trūko paaugliui? Nenumaldomas juokas, dūmų rūkas, ir kelias paras besitęsiančios diskotekos. Pasirinkimo nebuvo, bet ir geriau tuo metu net negalėjo būti – kokybiška muzika, jauki atmosfera, platus draugų ratas...
Londone atsiradau nes buvau supykęs ant tuometinės visuomenės santvarkos ir sistemos Lietuvoje. Tėčiui mirus, finansinė būklė namuose buvo kritiška, į jokį tuometinį universitetą manęs nepriėmė, nes per mažą vidurkį turėjau (8,5). Supratau, kad be pažįstamų ir turtingų tėvelių aš nieko Lietuvoje nepasieksiu, ir pabėgau. Greitai įsidarbinau bare ir gyvenau nuo weekend iki weekend. Viskas buvo puiku, masiniai reivai, klubeliai, nemigos naktys. Tik gal per daug svaigalų. Supratau, kad gyvenu lyg sapne ir reikėtų gal kokį pagrindą po kojom pasistatyti, tad vėl pradėjau svajoti apie aukštąjį mokslą.
Kada tai buvo?
2000-ųjų pavasarį.
Ar pirmiau sugalvojai, ką mokytis, ar kur?
Kur mokytis, sugalvojau vėliau. Lietuvai įstojus į Europos sąjungą, 2004-aisiais, atsivėrė galimybės čia gyvenantiems lietuviams gauti išsilavinimą neturint jokio finansinio pagrindo, tai yra, paskolų principu. Tai kažkaip pamačiau naują University of East London programą „Music Culture: Theory and Production“ kuriai vadovauja Tim Lawrence. Nusprendžiau, kad tai yra būtent tai, ko man reikia – programai vadovauja jaunas žmogus, išmanantis diskotekų kultūrą. Be to, iš muzikos kultūros pusės žiūrint, dėstytojų kolektyvas stipriausias visoje Jungtinėje Karalystėje – Steve Goodman (Kode9), Helen Reddington, Jeremy Gilbert, Guy Harries, Yumi Hara Cawkwell, Jo Thomas ir kiti. Žodžiu, jaunas, talentingas, entuziastingas kolektyvas, metęs iššūkį senajai muzikologijai ir jos propaguojamai natų analizavimo programai. Mus išmokė įžvelgti kaip muzika veikia visuomenėje, ką ji reiškia žmonėms (visų pirma) o ne tik muzikantui ar muzikologui. Mocartas yra gerai, bet užteks jį analizuoti.
Ir taip aš pradėjau mokslus...atsimenu stojamąjį interviu. Steve Goodman mane kamantinėjo kokias 40 minučių, įstoti tuo metu nebuvo taip lengva. Sakiau, aš mėgstu muziką, klubus, svaigalus ir daug skaityti. Ateityje norėčiau kažką duoti savo šaliai ir išleisti albumą, tačiau nesugebu savo muzikinių idėjų paversti į muziką. Kai išgirdau „OK, you‘re in“, mano gyvenimas pasikeitė. Tuo metu dar perbėgo flashbackas „Kodėl Lietuvoje mano idėjos pasirodė niekam tikusios?“, bet tai jau praeitis.
Gal Lietuvoje tuomet buvo dar ne laikas?
Galbūt. Nors nenorėčiau tuo tikėti. Nemaža šūsnis mano bičiulių sustojo į univeras turėdami kažkokių kontaktų... O ir stojant į žurnalistiką Vilniaus universitete Skirmanto Valiulio klausimas buvo „Kam jūs pastatytumėte paminklą?“. Na, kvailas klausimas, kaip į jį dabar atsakyti nesusikompromitavus? Rašyti aš visuomet mėgau ir iš humanitarinių mokslų paskutiniais metais mažiau 9 negaudavau. Bet ten buvo briedas, ne taip reikia į universitetus priiminėti, reikia bendrauti su žmogumi. Plius, aš atėjau atchodnas (juk visas Niujorkas bujojo ). Gal ir mano kaltė, už idėją gavau 10, už gramatiką – 6. Total – OUT.
Che che. O iš kur tas noras studijuoti? Ką tau reiškia diplomas, laipsnis?
Diplomas ar laipsnis man nieko nereiškia. Nulis. Diplomai guli stalčiuje. Man svarbiau pats mokymosi principas – žinių akiračio praplėtimas, kontaktų užmezgimas, baliavojimai iki paryčių. Besimokydamas aš tiesiog sustiprėjau viduje, išmokau žiūrėti į viską iš kitokio kampo. Reivuojantys žmonės ir taip yra geriečiai, bet reiveriai, kurie nevengia mokslų, pridaro daug nuostabių dalykų. Antraip gali likti fotelyje amžinai nusipūtęs, kas nėra blogai, bet aš to nenoriu.
Iš kitos pusės, kitiems žmonėms mano popierius daug daugiau reiškia nei man pačiam. Taip lengviau atkreipti į save dėmesį, ir su dėstytojais bendrauti ne tik kaip studentas su mokytoju o nulėkti ir alaus išgerti, pasipasakoti apie savo projektus, gauti patarimų ir t.t. Nors, jei kalbant apie mano projektą, knygą apie klubinės kultūros raidą Lietuvoje – ją gali rašyti bet kas, ir diplomo neturinti žmogus. Tiesiog būnant akademiku man lengviau įsisukti į konferencijas, prašyti finansinės paramos ir t.t.
Kokia dabar tavo akademinė „stadija“?
Ieškausi PhD galimybių, tai yra, noriu gintis doktorantūros laipsnį. Tas pats Tim Lawrence man dar nepabaigus bakalauro pasisiūlė būti doktorantūros laipsnio superviseriu, jei rašyčiau Lietuvos klubinės kultūros tema. Tačiau aš noriu naujesnio universiteto. Be to, Godsmiths baiginėju magistrantūros studijas (muzikologas/muzikos kritikas). Vakaruose jie čia eina iš proto, kai pasidalinu Lietuvos diskotekų istorija, parodau nuotraukų, ir aišku, savo entuziazmu bandau įrodyti, kad niekur kitur pasaulyje taip gerai nebuvo kaip Lietuvoje! Jūs, sakau, buvote ir esate kapitalistai, na, o mes, politinių ir socialinių permainų kryžkelėje viską išgyvenome ir interpretavome kitaip. Ir žmonės, kurie yra nusipelnę Lietuvos klubinės kultūros vystymui verti tokio pat dėmesio kaip David Mancuzo ar Nicky Siano Niujorke. Ir, svarbiausia, jie manimi tiki Aš dėl to esu laimingas.
Taigi svarstau, ar įsisukti į PhD, ar tiesiog baigti projektą. Tačiau man reikia pinigų nukeliauti į Lietuvą ir ten bent tris mėnesiukus pagyventi, kol surinkčiau interviu. Spręsis viskas šią vasarą. Tiesa, yra kuriozas, ir man visai nelinksmas. Kai „Facebooke“ sukūriau grupę knygos tema, parašiau, kad rengiu disertaciją... Laikui bėgant sesuo man išaiškino, kad Lietuvoje disertacija vadina daktaro laipsnio gynimą, ir mane kas nors išvadins apsišaukėliu. Jungtinėje Karalystėje gi dissertation yra bet koks baigiamasis projektas, BA, MA ar PhD. Aš tiesiog suklydau. Tačiau nemanau, kad jei aš dar ne daktaras, neturiu teisės užbaigti tai ką jau esu pradėjęs. Juk visgi apie penketą metų dirbu prie šios knygos – strategija yra, trūksta tik interviu.
Kalbi apie tai, kad pasaulyje niekur taip nebuvo, kaip Lietuvoje. Bet ar gali tai vertinti pabuvęs tik čia ir Anglijoje? Lietuviška klubinė kultūra. ar ji yra tokia, būtent lietuviška? Ar tai nėra tik vakarietiškosios adaptacija, tęsinys?
Taip, visa tai galime interpretuoti kaip vakarietiškos kultūros tęsinį. Nors klubinė kultūra yra globalus fenomenas, tačiau priklausomai nuo vietos ji turi savo ypatingus, išskirtinius vystymosi principus. Kitaip tariant, klabinimosi etiketas, kaip mes bendraujame tarpusavyje, šokame, ar svaiginamės, priklauso nuo vietovės. Lietuva šiuo atveju turi savo specifinį modelį, kuris yra šiek tiek kompleksuotas.
Visų pirma, aš nelinkęs orientuotis vien tik į post-sovietinį periodą. Griuvus komunizmui, Lietuvoje klubinė kultūra iš dangaus nenukrito. Genealogiškai ji yra susijusi su vėlyvuoju socializmo periodu (1965-1989). Neišanalizavus vėlyvojo socializmo šokių subkultūrų mes užmiršime, kad mūsų klubinės kultūros tęstinumas eina būtent iš vėlyvojo socializmo periodo ir tuometinių undergroundinių diskotekų. Juk žmonės, kurie tiesiogiai buvo įsisukę į šiek tiek subtilesnių šokių organizavimą prie sovietų, atėjus Nepriklausomybei padovanojo mums house vakarėlius ir elektroninę muziką apskritai – tai Henrikas Žižys, Dovydas Bluvšteinas, Saga, Eddie Ginetas, Crembo, Mattisse, Kryžius ir kiti.
Visų antra, kapitalizmui įkėlus koją į Lietuvą, mūsų klubinės kultūros vystymasis turėjo savo principus. Tai dar nebuvo įvilkta i vartotojiškos kultūros pinkles – viskas vyko žymiai organiškiau. Pinigų, aišku, visiems reikėjo, kažkas užsidirbdavo, atsirado narkotikai, atsidarinėjo klubai. tačiau reivas labai ilgai buvo požemyje ir buvo prieinamas nedaug kam. „Gravity“ klubo atsidarymas, mano nuomone, jau yra kito etapo pradžia, būtent tos vakarietiškos klubinės kultūros įsitvirtinimas, adaptacija ar tąsa, kaip tu sakai. Tačiau šį etapą aš pasilieku pačiai pabaigai. Dabar mane domina būtent istorija, labai sena istorija.
Kurie jos etapai tau asmeniškai įdomiausi? Kurie patraukliausi skaitytojui?
Yra keli etapai: sovietinis (su diskotekomis, kuriose didžėjai nevengdavo groti nelegalios muzikos), post-sovietinis (vakarietiškos elektroninės šokių muzikos klausimas, ritmiškas žmonių judėjimas pagal ją. Kaip minėjau, žmonės kurie jau buvo patyrę sovietų laikais mesti nemeinstrymines diskotekas vėliau pradėjo elektroninės muzikos ciklus. Juk jie jau turėjo technologijų, kontaktų, žinių ir net pinigų) ir post-„Gravity“. „Gravity“ man asmeniškai simbolizuoja Lietuvos klubinės kultūros atsidavimą vakarietiškam modeliui, kas nėra blogai. Anaiptol, tai yra labai stiprios epochos pradžia.
Visi šie etapai yra man asmeniškai labai įdomūs ir svarbūs. Skaitytojams, manau, bus taip pat. Savaime aišku, aš esu žmogus ir darau klaidų, todėl interpretuodamas nemažai kur galiu ir suklysti. Tačiau Lietuvos muzikos kultūros dirva dar yra neišpurenta ir kažkam reikia žengti pirmą žingsnį. Man svarbiausia, kad niekas neliktų nuskriaustas ir visi, kam priklauso, knygoje būtų paminėti. Kaip aš juos sudėliosiu ir kiek liks nepatenkintų dėl dėmesio stokos, yra mano problemos. Skaitytojui tikrai bus įdomu, nes turiu išties detalų planą. Tik norėčiau priminti, kad su Vakarais aš Lietuvos nelyginu, atvirkščiai, aš analizuoju, kaip klubinė kultūra pati savaime vystėsi Lietuvoje tam tikrose socialinėse ar politinėse santvarkose.
Ar nemanai, kad šaka per nauja, jog žmonės plačiai ja domėtųsi? Ta prasme, juk visi dar toje kultūroje gyvena… Čia ne renensansas ar gotika. Kalbu apie skaitytojus, ne tavo, kaip tyrėjo, akiratį.
Ne, nemanau. Klaidinga būtų taip galvoti. Mes kaip tik vėluojame! Juk apie acid house ar techno niekas dabar neberašo! Dabar rašo apie dubstep ar grime. Juk reivui ar net pankrokui UK įsibėgėjus, ar hip hop JAV, nepraėjus net keleriems metams jau buvo apie tai rašoma.
Pats turiu knygų kolekcijoje 1989-ųjų rašinių apie UK reivą, ir jie visai neblogi. Tiesa, Anglijoje šia tema rašančių apogėjus buvo apie 1995-uosius – 1999-uosius. Tų kelerių metų prireikė subręsti būtent tiems, kurie vaikčiojo į šokius dar 1989-aisiais. Todėl delsti nėra reikalo. 2020 bus aktualios visai kitos temos.
Be to, naujosios, jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusios, kartos pasilinksminimo ir laisvalaikio formos, įskaitant ir klubo modelį, jau vakarietiškos. Knyga turėtų būti tarsi priminimas to, kaip viskas plėtojosi ir vystėsi iš tikrųjų.
Taip, bet ar tai dabar kam nors įdomu? Kalbu apie tai, kad Lietuvoje net muzikiniai žurnalai neegzistuoja, kaip manai, kodėl?
Sunku pasakyti. Lietuvoje daug kas neegzistuoja. Iš mano pusės žiūrint, trūksta stipraus naujosios muzikologijos skyriaus, imlaus/-ios vadovo/-ės, konferencijų...
Muzikinių žurnalų nėra, nes visi pasidavę masofkei, t.y. masinės kultūros vystymui. Vartotojiška kultūra Lietuvoje yra naujiena, todėl visi stengiasi leisti kvailus pletkų žurnalus su Radžio ar Zvonkės nuotykiais. Trūksta drąsių entuziastų, kurie susigriebtų, nebijotų išleisti ką nors padoraus.
Šiaip, realiai, viskas gimsta iš fanzinų, apie juos aš kol kas negirdėjęs (nebent apie tikrai senus). Antra vertus, žurnalų trūksta, nes vėl viskas atsiremia į knygų kultūrą. Bob Dylan, „Sex Pistols“, „Pink Floyd“ ar „Led Zeppelin“ yra pastoviai linksniuojami, jais yra didžiuojamasi. Žurnalų redaktoriai savo ruožtu ieško praeities dievų tęstinumo, todėl ir iškapsto „Arctic Monkeys“ ar „The Libertines“. Tiek čia, tiek Lietuvoje yra apie ką rašyti, tačiau Anglijoje žurnalistai jau masofkės atsikandę meta jai iššūkį ir todėl gyvuoja tokie, kaip „The Wire“. Rimtas žurnalas, kuriame vietos nepagadintų nemaža dalis Lietuvos atlikėjų.
... Yeah. Sakei, kad domina būtent istorija. bet gal bandai prognozuoti Lietuvos naktinio gyvenimo ateitį?
Nedrįstu, nes gyvenu ne Lietuvoje. Man reikia paklausyti Nerijaus (shn) patarimų ir atvažiuoti į Lietuvą, pažiūrėti, kaip viskas yra pasikeitę, kokia muzika groja, kokios technologijos naudojamos, kaip žmonės ilsisi, kaip svaiginasi. Nerijaus patarimas neįkainojamas. Būdamas čia, UK, aš neturiu teisės spėlioti ateities. Antraip išeis, kad interpretuosiu gandus.
Kai tik užbaigsiu pirmus du projekto etapus, ateis laikas stebėjimui. Todėl ir ieškau finansinės paramos, kad pagyvenčiau, pareivuočiau Lietuvoje. Man to tikrai reikia antraip knyga bus... silpnoka. Iš kitos pusės, aš galiu pradėti nuo trečiojo etapo ir grįžti į pirmą vėliau... Nėra jokio skirtumo, nuo ko pradėti rinkti informaciją – svarbiausia, kad aš žinau ką aš noriu parašyti.
Kalbant apie elektroninės šokių muzikos leidybą... Mano nuomone, ateitis šviesi. Turime daug gražios ir kokybiškos muzikos. Nuostabiausia tai, kad jos tik daugės.
Ar prieš knygą išleisdamas dalį savo surinktos ir išanalizuotos informacijos pristatysi visuomenei?
Taip, stengsiuosi. Po truputėlį įsisiūbuoju. Dalyvavau keliose konferencijose, labai geri atsiliepimai. Šių metų planuose – dar kelios konferencijos ir mano esė apie Klaipėdos naktinio gyvenimo istoriją knygoje apie Lietuvos roko istoriją Lietuvoje, antrojoje jos dalyje, skirtoje eksperimentinei ir elektroninei muzikai. Buvau maloniai nustebintas, gavęs pasiūlymą iš Mindaugo Peleckio ir Luko Devitos.
Po truputėlį, niekur neskubant. Turimos medžiagos aš tikrai nesiruošiu slėpti, dalinsiuos viskuo, kuo įmanoma – taip išvengsiu daug klaidų. Žinoma, pilnai atskleisti medžiagos aš kol kas negaliu, nes po to sumažės galimybių susirasti leidyklą. O aš svajoju apie popierinę knygą, neelektroninę. Visuomet sakiau, kad apie mūsų kultūrą skaitys ir Japonijoje, ir Pietų Afrikoje, ir UK. Aš tuo tikiu.
Norėčiau ir aš patikėti! Tai lauksim Lietuvoje ir dalinkis bent detalėmis. Tikrai įdomu, kaip ši pekla atrodo iš šalies – juk darbas, šiaip ar taip, vyksta užsienyje, ir tai ne atsitiktinumas.
---
Kol darbai vyksta, Tomas su manimi ir visais kitais dalinasi vienu knygos skyrių. Jis – angliškas, juk šia kalba autorius studijuoja. Tikiuosi, dėl to didelių problemų niekam neiškils. Na, o nusprendusiems pasidomėti giliau, susipažinti su Tomu, jį pakonsultuoti ar ko nors paklausti, belieka eiti į mano jau minėtą „Facebook“ grupę.
…This book is about the development of dance culture in Lithuania. One of the aims in this book is to explore how dance music culture in Lithuania is different from the one in the West while analyzing the Soviet period between as well as post-Soviet epoch. When we analyze club culture – we should analyze its expressive properties. I would agree that Western club cultures had a huge impact on the progress of Lithuanian club traditions. However, the progress of Lithuanian club culture has its own developmental principles within the context of the culture in which it was happening: the Soviet and post-Soviet epochs.
Starting with the late seventies, the repression of the Soviet regime influenced human behavior towards the love of socialism through the direct body discipline. On the other hand, the organs of ruling regime could not predict that not the presence but the absence of capitalism would fasten the interest towards counter cultural dance cultures. The point is that open-minded individuals recognized discotheque a space where it was possible to create new identities – alternative to Soviet ideologies.
Lithuanian youth of late Socialism lived dual lives: a life of a socialist industrial worker and at the same time a life of hedonist who was searching for forms of entertainment outside the “norms”. In the Soviet Union, people had neither the music industry, nor the market, nor the accessibility of Western cultural products. Still, due to the black market (which in my opinion replaced the Western mass market) people created their own dance music cultures and fashions. Club culture, here, developed into a field for open-minded people to protest against the establishment, its values and against corruption and alienation of personality.
In 1976, Soviets legalized the discotheques and decided to use them for instruction and education, as well as a space for dance and entertainment. As a result, we witnessed a new generation of DJ’s who were officially sponsored. At the same, some DJ’s entertained their public, as they liked; initially by playing music that was not allowed at that time.
After the independence, as the euphoria of emancipation dissipated, individuals realized that they needed a source of self-confidence, and ideological substitute for the vanished certainties for the communist era. Without doubt, Lithuanians needed their collective form of dance entertainment back. As a response to that, people who were directly involved into the organization of discotheques during the Soviet epoch, started the construction of the new club model.
I argue that it is not the coincidence that the initiators of the new parties were already qualified entertainers from the Soviet past. Having in mind that the whole country was in its most disordered years, as an independent republic, these men had all the necessary technologies and knowledge that was necessary in order to organize dance events. What was in the Soviet era purely ideological, after the independence turned into the sphere where in reality, organizers could finally organize all-night dance events and even generate some financial income…
After the Soviet concept of counterculture vanished, popular culture in Lithuania entered into the production of different music genres, fashion styles, and various forms of leisure activities that allowed individuals to become more selective and form their own identities or styles of living. In the atmosphere of radical changes the new forms of information circulated and new forms of social relations quickly developed.
Predominantly fashion, later drugs, and images from MTV, for example, had a huge impact on the creation of the self-image. Now, Lithuanian working class youth had both, money and time to devote to their goods. Undoubtedly, the choice of a worldview and self-image took Lithuanian club culture into new dimension…
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS