Bill Brewster: „Šokių muzikos kultūrą tolyn veda noras nuspėti ateitį“
Praėjusį rugsėjį konferenciją „Vilnius Music Week“ lankė DJ kultūros tyrinėtojas, rašytojas – o ir puikus DJ – Bill Brewster. Jis susirinkusiems pasakojo apie didžėjaus sampratą – dabar jau tiksliai nepacituosiu nė vienos frazės, nes viskas vyko daugiau nei prieš metus. Kaip ir mūsų akistata, kurios įrašas nepelnytai dulkėjo mano harde.
Prieš anas Kalėdas skolų grąžint nepavyko, bet geros mintys juk nesensta. Man buvo be galo malonu pabendrauti su vienu savo kumyrų, todėl nemaža dalis klausimų sukosi būtent apie knygas, kurių bendraautorius yra Bill Brewster. Dvi jų – „Last Night A DJ Saved My Life“ ir „The Record Players: DJ Revolutionaries“ turiu savo bibliotekoje, dabar jau ir su autografais. Interviu pabaigoje Bill užsiminė, kad knygų bus ir daugiau – vis dar laukiu...
„Last Night A DJ Saved My Life“ yra, galima sakyti, kultinė knyga visiems, kuriems DJ kultūra rūpi šiek tiek labiau už tiesiog nuėjimą į klubą. Kaip tau ir Frank Broughton kilo mintis ją parašyti?
Įkvėpė laikas Niujorke. Kai susipažinom su Franku, jau po poros savaičių sutarėm, kad būtų smagu drauge parašyti knygą apie šį miestą ir jo muzikos istoriją. Idėją nešiojausi galvoje nuo kokių 1994-ų, bet nusprendėme, kad dviese bus geriau.
Galutinį sumanymą lėmė už mus vyresni Niujorke sutikti buvusių jo klubų lankytojai, kurie dalinosi istorijomis apie „Loft“, „Paradise Garage“ ir kitus 8-o bei 9-o dešimtmečio įvykius. Norėjome užfiksuoti tuos prisiminimus.
Abu grįžom į Jungtinę Karalystę. Netrukus parašyti knygą mus pakvietė klubas „Ministry of Sound“, ji išleista 1998-aisiais. Tai buvo lyg eksperimentas, parodęs, kad iš tiesų galim dirbti kartu. Knygą išleidęs vyrukas pasiūlė tęsti tandemą, tad pasiūlėm 4 ar 5 būsimos knygos variantus. Visi jie buvo susiję su Niujorku, bet neturėjo itin konkrečių temų. Galiausiai redaktorius pasiūlė parašyti DJ kultūros istoriją. Būtent jis padiktavo viską – JAV, Jungtinę Karalystę, likusią Europą, net Jamaiką – apjungusią mintį. O pavadinimą sugalvojom iškart.
Toliau sekė sunkus darbas. Sudaryti knygą nebuvo labai sudėtinga – surašėm skyrių planą ir sąrašą žmonių, iš kurių reikėjo paimti interviu. Tris mėnesius sėdėjom bibliotekoje ir tyrinėjom archyvus, o tuomet ėmėmės pokalbių. Dvi savaites Niujorke plušėjom diena iš dienos. Po du ar tris interviu padarydavom! Frankas, pavyzdžiui, lėkdavo į Bronksą kalbinti hiphopo legendų, o aš likdavau centre ir kalbėdavausi su disco pionieriais. Vakare susitikdavom ir apkalbėdavom dienos darbus, pasikeisdavom užrašais. Grįžę į Angliją viską iššifravom ir sudėjom į vietas.
Šifruoti turbūt irgi nebuvo labai paprasta?
Išties skausmingas užsiėmimas, bet mums netgi pasisekė, kad neturėjom pinigų nieko šiam darbui pasamdyti. Kai šifruoji savo darytą interviu, žodžiai būna įsirėžę galvon – net ir dabar, po 15 metų, atsimenu ištisus pokalbių gabalus. Ir apskritai, kai užrašinėji tai, ką tau pasakoja legenda, pakeitusi šokių muzikos istoriją, darbas tampa malonumu.
Kas nutiko knygą parašius?
Buvom įsitikinę, kad padarėm tikrai gerą darbą. Patiems knyga patiko. Bet pasisekimas mus pribloškė ir viršijo absoliučiai bet kokius lūkesčius. Pamenu, diskutavom, kad būtų smagu parduoti kokius 50 tūkstančių, bet šis planas pagerintas beveik tris kartus.
Ar sėkmė įkvėpė rašyti daugiau?
Taip! Parašę „Last Night A DJ Saved My Life“ susiradom agentą, jis suderėjo mums kontraktą su leidykla. Išleidę ėmėm galvoti, ką čia toliau nuveikus. Agentas pasiūlė toliau vystyti DJ kultūros tyrimus, nes taip privatizuosim temą ir tapsim jos veidais. Ir iš tiesų – televizijos, radijo žurnalistai ėmė į mus kreiptis kaip į temos ekspertus. Antroji mūsų knyga – „How To DJ (Properly): The Art And Science Of Playing Records“.
Autorių, rašančių šia tema, šiandien vis daugiau. Ar manai, kad įkvėpėt ir kitus ją nagrinėti?
Jei atvirai, svarbiausia knyga apie DJ kultūrą yra 1998-aisiais išleista „Altered State: The Story Of Ecstasy Culture And Acid House“, kurią parašė Matthew Collin, o ne mūsiškė. Tai buvo pirmas rimtas veikalas apie moderniąją šokių muziką. Kai Matthew norėjo ją išleisti, daugelis jam siūlė geriau jau parašyti kažką apie grunge... Situacija netruko pasikeisti, tiesa? Tad nemanau, kad būtent mes kažką labai įkvėpėm. Gal tik įrodėm leidėjams, kad tokiam turiniui yra rinka.
Kaip atrodo dueto kūrybinis procesas? Ar taisote vienas kito darbą?
Mes pasidaliname skyrius. Kai pabaigiame kiekvienas savo, susėdame ir dirbame drauge. Darbo bazė yra Franko kompiuteris. Dirbant dviese nebereikia pašalinio redaktoriaus – nuolat diskutuojame, tariamės, ar viskas skamba ir yra teisinga.
Ar teko sulaukti pasipiktinimo dėl tam tikrų knygose paminėtų faktų? O gal kažkas įsiskaudino, kad nebuvo paminėtas?
Na, keletas juokais lyg užsiminė, kad nepateko... Vardų neatskleisiu. O vienintelis nepatenkintas buvo Nicky Siano. Net nežinau, kodėl – interviu buvo tikrai geras, gerbėme jo norus ir nerašėm to, ko prašė nerašyti. Tad neįsivaizduoju, kas jam netiko.
O ar pačiam nė karto neteko nusivilti sutikus legendą, kuri realybėje ne tokia ir legendinė?
Ne visi yra geri kalbėtojai. Vieniems tai duota, jie kalba ištisais paragrafais – pavyzdžiui, Fabio. Kiti jau ir pamiršę savo istorijas... Dėl to nemažai diskutavome – ar verta ką nors pristatyti plačiau vien dėl to, kad jis – geresnis pasakotojas? Bandėme nenuskriausti nieko, o įdomesnėmis istorijomis tiesiog papildyti sausesnes.
Kita man didelį įspūdį palikusi jūsų knyga – 2010-ųjų „The Record Players: DJ Revolutionaries“, kurioje pristatyti tikrai labai įvairūs didžėjai. Nuo Jeff Mills iki Tiesto. Kaip juos pasirinkote?
Nebuvo sudėtinga. Jei galvoji apie Detroitą, aišku, iškart prisimeni Kevin Saunderson, Derrick May and ir Atkins. Hiphopas – Afrika Bambaataa, DJ Kool Kerc ir Grandmaster Flash. Tad nemaža dalis portretų buvo gana akivaizdūs. Daug nesiginčijom ir dėl likusių.
Dar turite tokį gerą puslapį DJHistory.com. Ar tiesa, kad jį paleidote norėdami pareklamuoti „Last Night A DJ Saved My Life“?
Taip, puslapis startavo 2000-aisiais. Dar po poros metų pridėjome forumą, kuris viską daug labiau pagyvino.
Kaip puslapiui sekasi šiandien?
Jis – „Facebook“ ir „Twitter“ sėkmės auka, kaip ir daugelis panašių projektų. Žmonės tūsinasi socialiniuose tinkluose, o ne forumuose. Tai normalu. Mano žmona, dirbanti su naujosiomis medijomis, sako, kad netrukus visi vėl grįš į specializuotus tinklapius. Matysim.
Palikim knygų reikalus ramybėje bent minutėlei. Girdėjau, kad studijavai kulinariją...
Ne tik studijavau – virėju dirbau 12 metų.
Oho! Kaip pradėjai rašyti?
Su malonumu skaitydavau futbolo fanziną „When Saturday Comes“. Viename pirmųjų jo numerių buvo skelbimas, kviečiantis į darbą pasiuntinuką. Pasisiūliau ir ėmiau nešioti spaudą į paštą. Po kurio laiko pradėjau rašinėti ir pats, o galiausiai tapau vienu redaktorių.
Buvau rašęs ir anksčiau, užsiėmimas man nebuvo naujas. Jaunystėje grodavau grupėse, tuomet tekdavo rašyti dainų tekstus. Matyt, pasąmonėje visą laiką buvau rašytojas. Nors, prisipažinsiu, kai studijavau koledže, planavau tapti vertėju. Bet tada viskas apsivertė ir studijas mečiau. Taip ir negavau diplomo.
Ar esi geresnis didžėjus, ar rašytojas?
Didžėjus. Frankas rašo geriau.
Galvojau, sakysi, kad per pusę...
Manau, gyvenime man sekėsi trys dalykai – didžėjavimas, stalo tenisas ir kulinarija.
Tai gal tu esi tik knygų veidas, o visą darbą nudirba Frankas?!
Haha, ne, dirbu ir aš! Bet ne visada tai pavyksta labai lengvai. Turiu prisiversti dirbti.
Tenka kentėti nuo „rašytojų bloko“?
O kam netenka?! Būna, atsikeliu ryte, nuvežu vaikus į mokyklą, grįžtu, ir turiu šešias valandas ramybės. Bent pusvalandį darau viską, tik ne rašau – tikrinu meilą, feisbukinu, geriu arbatą... Daugelis mano pažįstamų rašytojų elgiasi taip pat. Išties keista. Bet kai jau pradedu, negaliu sustoti.
Man taip būna su interviu šifravimu...
Eik tu, šifravimas – geras užsiėmimas, jis neeikvoja smegenų. Jei noriu išvengti tikro darbo, imuosi šifravimo.
Ar esi bandęs kitas medijas – radiją, televiziją?
Taip, radijuje yra tekę padirbėti, šiek tiek ir televizijoje. Radiją išties myliu – užaugau su John Peel, ir dabar klausau interneto stočių. Televizija man nėra tokia artima. Esu laimingas darydamas tai, ką darau, neturiu ambicijų apimti visas žurnalistikos sritis.
Knygų apie muziką pastaruoju metu netrūksta, žurnalams gi sekasi ne taip gerai. Kaip manai, kodėl?
Žurnalai nepalaiko interneto tempo. Tinklapiuose ir bloguose rašoma apie tai, kas vyksta dabar, o žurnaluose – apie tai, kas vyko prieš tris savaites. Vos pasirodo naujas numeris, o jau pasenęs. Knygos mažiau pavaldžios laikui, jos suteikia perspektyvą.
Turbūt sutiksi su mintimi, kad interneto greitis kenkia turinio kokybei?
O, taip, kokybė tragiška. Bet žmonės vis tiek skaito. O geri rašytojai ir žurnalistai vis sunkiau pragyvena – kalbu apie laisvai samdomus. Jei nebūčiau didžėjus, tikrai vargčiau.
Na, tai dėl to, kad apskritai už turinį mokėti mažai kas nori.
Taip, tai liūdnas faktas. Nei už rašytinį turinį, nei už nuotraukas, nei už koncertus.
Bent jau geros naujos muzikos tikrai netrūksta.
Netrūksta, bet kiek daug reikia kastis per blogą, kol randi gerą! Daug daugiau laiko skiriu muzikos paieškoms, nei anksčiau – dabar naujų leidinių klausau kokią dieną per savaitę. Ir kartais net tenka užsidėti kokį tikrai gerą kūrinį, kad priminčiau sau, kur gi ta gerumo kartelė, kaip turi skambėti muzika.
Galima apsistoti tik ties sena muzika...
Jei nebedomintų nauji leidiniai, baigčiau didžėjaus karjerą. Žinoma, smagu atrasti ir senienas, bet noriu jausti pulsą. Nauja muzika varinėja šokių muzikos širdies kraują.
Kas anksčiau buvo geriau?
Anksčiau buvo daugiau jausmo. Prieš 25 metus priklausėm lyg ir slaptai draugijai. Tekdavo pavargti, jei norėdavai tapti jos dalimi. Manau, sveika tai prisiminti ir šiandien. Paslaptis, atradimo jausmas žavi daug labiau nei tai, kas atnešama ant lėkštutės.
Kas muzikos industrijai kenkia labiau – apie viską ir visada rašantys žurnalistai ar godūs promoteriai?
Promoteriai. Jie atsakingi už daug blogų dalykų, nutikusių mūsų scenai. Trumpi DJ setai, ilgi vardų sąrašai programose – tai tik maža dalis. O medija tėra veidrodis.
Dar man nepatinka, kad daugelis šiandien aukštai vertinamų artistų iš tiesų tėra geri prodiuseriai, bet labai vidutiniški didžėjai. Šie du talentai nebūtinai susiję, bet promoteriai labai mėgsta bookinti tuos, kurie išleidžia hitą ar du. Tuo tarpu tikrai geriems DJ vis sunkiau pragyventi, jei nekuria muzikos.
Kokia DJ kultūros ateitis?
Iš kur aš žinau? Gerai yra tai, kad šokių muzikos kultūrą tolyn veda noras nuspėti ateitį. Tai mane ir sudomino prieš daugelį metų – klausydamas muzikos galvodavau, kad girdžiu ateitį. Pastarieji keli metai – stagnacija, nematau daug naujų kelių. Tai šiek tiek jaudina. Bet tikiu, kad įdomiausi dalykai vyksta ten, kur neužgriebia žurnalistų letenos – kartais jie trendus atranda ir sugadina per anksti, šiems nespėjus subręsti.
Bill Brewster @ Facebook
Bill Brewster @ Soundcloud
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS