Italo-olando-vilnietiška valanda su De Dupe ir Intergalactic Gary
Būna atlikėjų, pokalbiams su kuriais ruošiesi valandų valandas. Net jei tai tik interviu laiškais. Būna, kad derini galimybę pabendrauti su agentais, ir galiausiai nieko neišeina, nes žmonės per daug užsiėmę ar šiuo metu pokalbiai su žurnalistais nenumatyti.
O būna tiesiog tokių pirmadienių, kai susėdi Naujamiesčio lofte pas draugę ant sofos su dviem italo disco ritmu gyvenančiais olandais ir pakalbi apie praėjusį savaitgalį ir dar daug dalykų, nebūtinai su juo susijusių. Ir, kaip po to paaiškėja, tai būna vienas įdomiausių pokalbių per pastaruosius kelerius metus.
Otto yra De Dupe, arba leidyklos „Bordello A Parigi“ įkūrėjas. Tai leidykla, kurioje pasirodė mūsiškio Mario Moretti plokštelė, ir jis, beje, Nyderlanduose šiemet grojo jau keturiskart.
Johnas yra Intergalactic Gary iš „Intergalactic FM“, jis daug kuklesnis už kalbųjį Otto, bet gali didžiuotis daug ilgesne karjera. Tiesa, nesididžiuoja, nes, kaip sakiau, yra labai kuklus. Bet žinau, kad po savaitgalio festivalyje „STRCamp“, kur abu grojo, jis Lietuvoje įgijo ne vieną naują gerbėją.
Taigi valandos trukmės posėdis apie italo disco, Nyderlandus ir įdomų šių dviejų dalykų santykį.
Otto, kaip tau patiko „STRCamp“?
O: Lietuvoje jau lankiausi kovą, tuomet patyrinėjau jūsų muzikinę sceną ir naktinį gyvenimą. Gerai praleidau laiką, patiko gražūs žmonės ir gera atmosfera. Panašios nuotaikos tikėjausi ir iš festivalio. Man tai buvo lyg Vilnius miškuose, pozityvus, nekomercinis. Žinoma, patiko ir muzika, ir pačiam pagroti.
Kurie pasirodymai įstrigo?
Teigiamai nustebino VRR – nebuvau jų girdėjęs. Publika palaikė, mokėjo žodžius – man pasirodė, kad lietuviški tekstai labai tik bendrai koncepcijai. Taip pat laukiau headlinerių, jie irgi patiko, dar labai sužavėjo Lovefingers.
Man jis turbūt labiausiai patiko!
Na, ir Intergalactic Gary linkėjimus perduodu, haha!
Johnai, ką tu festivalyje radai įdomaus?
J: Patiko VRR, taip pat eksperimentiniai ir noise pasirodymai DJ scenoje šeštadienį. Gerąja prasme nustebino. Sekmadienį miela mergina grojo kompaktais pagrindinėje scenoje, manau, selekcija buvo labai gera. Pirmą kartą gyvai pamačiau „Lebanon Hanover“, buvo smagu.
Dar šeštadienio popietę grojo rusų pora iš Maskvos. Kažkas prieš tai buvo apibūdinęs jų skambesį, ir vos prabudęs bei išgirdęs muziką, supratau, kad tai jie!
Kaip laikrodis. Otto jau lankėsi Vilniuje, o tu?
J: Dabar – pirmas kartas. Miestas labai patinka. Andrius pavedžiojo po įdomias vietas, pasėdėjom „Neringoje“, teko pirmą kartą suvalgyti Kijevo kotletą. Dar patikrinom „Kablį“, ten ant laiptų vaikinai grojo hiphopą.
Otto leidykla „Bordello A Parigi“ įkurta prieš dvejus metus. Johnas scenoje jau beveik 20. Kaip susikirto jūsų keliai?
J: Gal 15? Bet jau beveik 20...
O: Na, Johnas gyvena Hagoje, aš – Delfte. Regione dar yra Roterdamas, tai ir yra mūsų scena. Electro, italo, „Intergalactic FM“... Johnas – pirmoji scenos karta, aš – ateinanti, turbūt.
Būdamas jaunesnis jau pažinojau tą vyresniąją kartą, tuomet ir pats tapau didžėjumi. Pradėjęs organizuoti renginius pasikviečiau Intergalactic Gary į vieną jų, taip oficialiai ir susipažinom prieš trejus ar ketverius metus. Nors iš matymo vienas kitą žinojom, nes vaikščiodavom į tuos pačius tūsus... O ir muzika domėjomės panašia.
Ar Delfte gyveni visą gyvenimą?
O: Čia užaugau. Šia muzika susidomėjau prieš 12 metų, tuomet jau buvau klausęs hiphopo, džiazo, funk, seno disco ir house... Visada mėgau atrasti naujienų įvairiose erose, bet štai ties italo užstrigau. Čia, matyt, man ir lemta būti.
Vedei.
Aha, o skyrybos būtų skaudžios. Tai mano pirmoji tikra meilė. Juk net leidyklą dėl jos įkūriau. Aišku, klausau visko. Ypač patinka garsai, pagrįsti subkultūrinėmis idėjomis, tai, kas ekstremaliau už mainstream.
Johnai, skaičiau, kad gimei Naujojoje Zelandijoje. Kada atsidūrei Nyderlanduose?
J: Mane įsivaikino ten gyvenę ir dirbę olandai, kurie grįžo namo, kai man buvo dveji. Po kelerių metų vėl išskrido į Naująją Zelandiją, o dar po dvejų galutinai įsikūrėm Nyderlanduose.
Kaip užmezgei kontaktą su muzika? Netrumpas turėtų būti atsakymas, bet...
J: Pabandysiu nukirsti kampą.
Paauglystėje per radiją klausydavau 8-ojo dešimtmečio pop ir roko. Kai buvau 15-os, vienas draugas paklausė, ar kada buvau klube, ir atsakiau jam, kad ne, nes buvau per jaunas ir manęs turbūt neįleistų. Jis patvirtino, kad viskas bus gerai, kad nuėjom į jo pamėgtą vietą – „De Marathon“. Ten pirmąkart išgirdau disco. Didžioji tos muzikos dalis buvo sukurta Italijoje, bet tuomet ji dar nesivadino italo disco. Įkvėpta amerikietiškojo skambesio, su daug sintezatorių ir labai pogrindinė. Tokios per radiją tikrai negalėdavau išgirsti.
Taip ir užkibau. Į tą klubą eidavau keliskart per savaitę maždaug ketverius metus. Ir tai buvo bene įdomiausias man asmeniškai periodas muzikoje. 9-ojo dešimtmečio pradžia. Tai buvo orkestrinio disco ir sintezatorių mišinys su ateinančia new wave ir new romance banga. 1982-aisiais pasigirdo electro, tai buvo ir italo disco pradžia. Labai daug įtakos man turėjęs laikmetis.
Po kurio laiko disco scena man truputį pabodo, be to, pati muzika tapo komerciškesne. Tikrai nepatiko tai, kad klubuose iš esmės grojo popsą. Tad pasitraukiau į alternatyvesnius punk ir new wave pasaulius, juose strigau ketveriems ar penkeriems metams. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje iškilo house, tuomet nėriau į jį.
Susipažinau su I-f („Intergalactic FM“), tuo metu jis dirbo plokštelių parduotuvėje Hagoje, į kurią dažnai užeidavau. Vieną kartą beplepant paminėjau italo disco, jis susidomėjo tuo, kad mėgstu šią muziką. Ėmėm dažniau bendrauti, jis pakvietė prisidėti prie vieno darbo studijoje – norėjo įrašyti seno italo disco kūrinio, „Easy Going – Fear“, koverį.
Po dvejų metų pagaliau į tą studiją nuėjom ir sukūrėm projektą „The Parallax Corporation“. Dar po kurio laiko I-f užsiėmė radijo stoties reikalais, tad šiek tiek nutolom kaip kolegos, bet šiaip puikiai bendraujam iki šiol, palaikom ryšį, vien jau dėl „Intergalactic FM“.
Gal kažką išleisi Otto kompanijoje?
J: Šiuo metu nelabai ką kuriu. Norėčiau, bet tai turbūt nebūtų pakankamai disco, kad patiktų „Bordello A Parigi“.
O: Galiu tau įkurti subleiblą! „Intergalactic Bordello“, „Gari A Parigi“ ar kažką panašaus. Bet tuomet ir tau reikėtų itališkesnio vardo.
Otto, ar leidyklą įkūrei todėl, kad Hagos-Delfto-Roterdamo trikampyje matei jai nišą?
O: Ilgai stebėjau sceną. Prieš pat 2000-uosius užvirė italo disco ir electro atgimimas, tuomet vėl viskas aprimo. Įsikūrė tokios leidyklos, kaip „I Venti“ ar „Moustache Records“, kurios perleidinėjo senus kūrinius, taip pat ieškojo naujų vardų.
Aš irgi norėjau kažką veikti šioje srityje, ir galiausiai iškristalizavau kiek konceptualesnę leidyklos idėją. Leidyklos su tam tikru siužetu, viršeliais, pridėtine verte. Tad šia prasme taip, radau nišą.
Pats myliu vinilą, esu kolekcionierius, tad pabandžiau šį formatą išnaudoti labiau. Be to, dar iki „Bordello A Parigi“ įkūrimo buvau užmezgęs kontaktus su tokiais artistais, kaip Mario Moretti – jo plokštelė, beje, mums buvo 4-oji. Palaikiau ryšį ir su senaisiais italais, taigi ir perleidimų buvo. Radau rinką, planas suveikė.
Johnai, ar didelė tavo plokštelių kolekcija?
J: Apie 4000.
Ar sunku ją didinti šiandien, kai tiek daug geros muzikos lieka skaitmenoje?
J: Kai ką tikrai sunku gauti, arba labai brangu. Tad, aišku, būtų paprasčiau parsisiųsti, įsirašyti į CD ir groti. Nesu prieš skaitmeną, tiesiog niekaip prie jos neprisipratinau. Mėgstu liesti plokštelę, perskaityti užrašus, bėgti pirštais per viršelius... Kiekvienas įrašas – ypatingas, ir šis formatas man paprasčiausiai reiškia daugiau, nei kompaktai. Aišku, jie praktiškesni. Todėl kartais apie perėjimą galvoju, pavyzdžiui, tuomet galėčiau pasidaryti kai kurių itin senų ir dėl to tyliai grojančių savo plokštelių editų. Gal kada nors.
O: Man vinilas – pirmoji meilė, ir po Johno istorija tikrai pasirašyčiau pats. Namie neturiu CD grotuvų, plokšteles miksuoti man net lengviau. Groju, kaip minėjau, jau 12 metų, bet įkūręs leidyklą pradėjau gauti daug neišleistos medžiagos, tad vienintelis būdas ją patestuoti vakarėlyje – įsirašyti į kompaktą. Visgi, manau, galiausiai liksiu vien su vinilais, net jei nugara visiškai atsisakys. Sunkus darbas, bet kažkam reikia jį dirbti!
Plokštelių diginimas – žalingas įprotis, be to, labai vyriškas ir nerdiškas. Taip gera atrasti senų gėrybių. 90% plokštelių, kurias perku, yra senos! Kartais randi to, ko net nėra „YouTube“, tai, manau, diginimo kulminacija, kai žinai, kad esi pirmasis, kuriam šie garsai sukėlė šiurpą. Tokios emocijos prideda muzikai daug vertės, kaip ir galimybė ją paliesti rankomis. To skaitmeniniame pasaulyje negali būti. O aš tiesiog romantikas.
Kodėl būtent Haga ir jos apylinkės šiandien yra italo disco lopšys? Kaip įvyko šis geografinis netikėtumas?
J: Na, tai istorija! Jau pasakojau apie „De Marathon“, sintezatorinės muzikos vietą. Amsterdame irgi buvo disco scena, bet ji buvo labai tiesiogiai įtakojama to, kas skambėjo JAV. Ir jos pasekėjams itališkasis variantas nelabai patiko, atrodė pigokas. Hagoje jis tiesiog įstrigo, ir turėjo įtakos daugeliui didžėjų ir prodiuserių, net tokių, kurie prieš tai gyveno, pavyzdžiui, punk muzika ir iš pradžių neįžvelgė italo skambesyje nieko vertingo.
Beje, ar šiandien Italijoje italo disco vis dar kuriamas?
J: Tiesą sakant, ne!
O: Ir anksčiau pačioje Italijoje jis nebuvo populiarus. Gal pogrindyje, bet jei būtum paklausęs praeivio gatvėje, jis nebūtų supratęs, apie ką kalbi. Olandai italo įsivaikino 9-ajame dešimtmetyje, daug įrašų čia atkeliaudavo dėl patogios distribucijos, manau, italai apie tai nelabai nutuokia. O jei ir nutuokia, tai tikrai pavydi mūsų energijos ir rezultatų!
Tiesa, yra tokių, kaip Fred Ventura, kurie vis dar koncertuoja ir įrašinėja, bet jis – išimtis, o ne taisyklė.
Ar labai užimtas jūsų švenčių kalendorius?
O: Dabar – pats žydėjimas. Prieš porą metų Hagoje ir Roterdame ėmė atsidarinėti tam palankūs klubai ir barai, tad dabar esam jau šiek tiek išlepinti. Jei prieš penkerius metus tokio tipo renginys vykdavo kartą į kelis mėnesius, tai dabar – kas savaitgalį.
Johnai, ar dažniau groji namie, ar svetur?
J: Svetur.
Ar norėtum, kad būtų atvirkščiai?
J: Ne, haha! Nyderlanduose visuomet gali arba pataikyti, arba prašauti. Ne visada žmonės domisi tuo, ką groji. Taip, jie pritingi ir yra išlepinti, nes visko vyksta tikrai daug. Scena maža, o tikrų frykų į renginį susirenka gal 10 ar 20.
Užsienyje irgi ne tūkstančiai, bet daugiau fanatikų ir žingeidžių klausytojų.
Kur groti tau smagiausia?
J: Dubline, Glazge. Kai kur Vokietijoje, netgi visai mažuose miesteliuose, kur to nesitikėtum. Dar Helsinkyje.
O: jau ir Vilnių bei jo apylinkių miškus galima pridėti!
J: Visai neseniai pirmąkart grojau Paryžiuje, irgi buvo visai neblogai.
O kur svetur grojai pirmąkart?
J: Hmmm...
O: Pasufleruot? Man atrodo, kad „Panorama Bar“.
J: Gali būti! Kokiais 2000-aisiais. Tikrai kažkur Vokietijoje. O gal Ispanijoje? Daug visko tuo metu vyko.
Grįžkim prie nerdiškų klausimų. Kuo skiriasi originalusis italo disco ir tai, kas kuriama šiandien?
O: Vienas didžiausių skirtumų – tai, kad 90% naujos muzikos gimsta ne italams!
Juokinga – anuomet italai bandė kopijuoti amerikiečius, o dabar kūrėjai kopijuoja kopiją. Technologinė pažanga tikrai jaučiasi, nors jie vis tiek bando imituoti itališką anglų kalbos akcentą, kad būtų autentiškiau! Anksčiau buvo daugiau spontaniškumo.
Puristai išvis sakytų, kad nieko, kas sukuriama šiandien, išvis negalima vadinti italo disco, nes šis žanras gyvavo prieš 20 metų. Tiesa ta, kad nauja muzika nebėra tokia stilistiškai gryna. Kompozicijos, mintys, nuotaikos panašios, bet ir skirtumų daug.
J: Šiandien prodiuseriai pasiima tik tipinius elementus – boso linijas, būgnus, melodijas. Italai gi tiesiog bandė atkurti amerikietišką nuotaiką melodramomis ir sintezatoriais. Techniniai skirtumai dideli, kaip Otto ir sakė, tad eksperimentai virto skaitmeninėmis formulėmis.
Ar jūsų scena galėtų tapti turistų traukos tašku? O gal jau tapo? Kaip Berlynas!
O: Savo renginiuose matau nemažai užsieniečių – jie užsisako viešbutį, sėda į lėktuvą ir atlekia pasitūsint. Dėl to ir apie įvykius stengiamės pranešti kuo anksčiau, kad žmonės galėtų pasiplanuoti. Tai belgai, prancūzai, anglai, airiai, vokiečiai, šveicarai... Matyt, tokio tipo pramogų jiems trūksta namuose.
Kas dėl tapimo atrakcija, man visai gerai taip, kaip yra dabar. Kaip Johnas sakė, jam smagiau groti užsienyje, nes ir tenykščiams įdomu, kai kažkas pas juos atskrenda, o ne patiems tenka keliauti.
Ar prieš 10-15 metų atmosfera renginiuose buvo kitokia?
J: Taip, tuomet, buvo toks baro rūsys gal 50-čiai žmonių, vadinosi „De Hemel“ – „rojus“. Labai mažas ir labai underground. Grodavo ir amerikiečiai – pavyzdžiui, „Adult“.
O ar šiandien scenoje daug žmonių iš ano laikmečio?
Kai kas liko, kai kas dingo, kai kas grįžta, kai kas stebi iš šalies.
Otto, kokių ateities planų turi savo leidyklai?
O: Aišku, daugiau įrašų ir dažniau juos leisti. Jau esu suplanavęs gal 20 leidinių į priekį, tai – tik laiko klausimas. Tuo pačiu nenoriu ir persotinti klausytojų, nors šie – gana entuziastingi, ir vis atsiranda naujų, tad viskas gerai.
Taip pat konstruoju ir konceptualiąją „Bordello A Parigi“ pusę. Tai – ne tik marškinėliai! Pavyzdžiui, prieš kurį laiką Italijoje nusipirkau 3000 senų filmų plakatų, juos irgi pardavinėsiu. Kinas – viena mano aistrų.
Dar planuoju daugiau vakarėlių ir daugiau grojimų! Visada. Nors, be muzikos, turiu ir normalų darbą. Reikia.
Eik tu? Ką veiki?
O: Valstybinėje įstaigoje, sveikatos sektoriuje. Ofisinis darbas, tik porą dienų per savaitę, tam, kad pakaktų pinigų.
Kaip darbas sveikatos srityje dera su disco savaitgaliais?
Visi viską žino, aišku, suderinti nelabai paprasta, bet taip jau yra. Studijavau kiną ir televiziją, esu kūrybingas žmogus, jei kažkas tikrai patinka, galiu daryti ir be pinigų, bet juk norisi ir valgyti, ir atostogų.
Ar manai, kad kada nors „Bordello A Parigi“ uždirbs tau pakankamai?
O: Taip, bet ne tik iš leidybos. Tai nerealu. Ne vinilus pardavinėjant. Todėl ir ieškau naujų marketingo kelių. Vakarėliai – vienas iš jų.
Kiek vinilo kopijų dažniausiai spaudi?
O: Nuo 150 iki 500. Kartais prireikia ir 3 mėnesių išparduoti tuos 150, kas yra ribotas tiražas. Anksčiau ribotu laikydavom 500, bet jau seniai nebe! Tik labai didelių hitų nuperka 2000 ar 3000.
O ką tu veiki dieną, Johnai?
J: Gaminu architektūrinius modelius. Jau kokius 18 metų.
Sakyčiau, meditacija, o ne darbas!
J: Tik kartais. Dažniausiai būna streso, nes architektai mėgsta pakeisti dizainą, kai maketą būnam beveik baigę.
Ar bandei kada gyventi tik iš muzikos?
J: Galvojau apie tai. Visai neseniai apie 9 mėnesiu nedirbau, bet grįžau į tą pačią kompaniją. Tam, kad užsiimčiau tik muzika, turėčiau priimti daug kompromisų.
Reikia mokėti save parduoti. Jei nori gyventi iš grojimų, turi ir prodiusuoti. Net ir underground scenoje. Nėra leidinių – nėra bookingų. Šiuo metu nekuriu, o savireklamai esu per kuklus...
O: Daug didžėjų šiandien per daug išreklamuoti ne dėl to, kad yra geri didžėjai, bet dėl jų leidinių. Didžioji festivalinės publikos dalis net nepasakytų, ar čia geras didžėjus, ar blogas groja, nes niekas į tai nebežiūri. O dažnai dar ir ne patys didžėjai tuos kūrinius įrašo, o samdyti prodiuseriai. Ir visa marketingo komanda. Taip, tai tinkamas kelias, jei tau svarbu šlovė ir turtai, bet tikiu, kad yra ir kitų būdų.
Ar tas DJ roko žvaigždžių trendas kada nors baigsis?
J: Manau, kad dar kurį laiką tęsis. Jaunimas nebenori būti rokeriais, ir, prisižiūrėję pavyzdžių, vietoj gitarų griebia grotuvus.
Liūdnoka, ką?
J: Aha.
O: Miksavimo menas tam tikra prasme jau miręs, nes, kaip ką tik sakiau, žmonės didžėjus garbina ne dėl įgūdžių, o dėl įvaizdžio ir populiarumo. Gal esu nostalgiškas, bet DJ kultūra – daug daugiau, nei garsiai leisti įrašus.
Jei yra ir daugiau tokių, kaip aš, norinčių kasti giliau, patirti muzikos jėgą, ta kultūra gyvuos, nors ir mažesnėje erdvėje. Atsidavimas yra viskas. O kelti žmones ant pjedestalų – keista... Nors, aišku, aš irgi keliu, pavyzdžiui, Intergalactic Gary! Labai smagu, kad „STRCamp“ metu prie jo priėjo žmonės ir dėkojo už gerą miksavimą. To dideliame renginyje tikrai nebūtų, tiesa?
J: Taip, didelėje erdvėje gerą vakarėlį užkurti sunkiau. Kuo daugiau vietos, tuo daugiau ten telpa žmonių, užėjusių tik dėl to, kad kažkas pasakė ar kažkur pamatė. Kuo intymiau – tuo geriau.
O: Bet publikos įvairumas – irgi svarbu. Turi būti ir vyrų, ir moterų, ir šokėjų, ir klausytojų, ir blaivių, ir ne visai. O visų svarbiausia – tai, kad žmonės šoka!
De Dupe @ Facebook
Intergalactic Gary @ Intergalactic FM
Intergalactic Gary @ Facebook
--
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS