Shn apie pirmadienius, „Sūpynes“, draugus, muziką, namus
Kas gi kitas, jei ne jis, labiausiai tinka į rubriką „Posėdis“? Kas bent kartą buvo susėdęs su Nerijumi, „min_for“ nariu, „Minimal.lt“ dvasiniu guru ir vienu iš festivalio „Sūpynės“ titanų, žino, apie ką aš. Juk jokia paslaptis, kad Shn reiškia ne ką kita, o „šnekius“. Pažįstu jį kokie septyneri metai, ir niekada nebuvo kitaip.
Pakalbėti Nerijus mėgsta, ir, kas įdomiausia, retai kada jis tai daro veltui. Visuomet argumentai, visuomet įsigilinimas į temą, visuomet atviras požiūris ir gal tik kartais per daug užsiliepsnojantis temperamentas. Bet juk svarbu, kad yra dėl ko ginčytis!
Paposėdžiauti planavau jau seniai, bet į Edinburgą, kur dabar mano pašnekovas įsikūręs, keliai kol kas neveda, o susirašinėti tikrai nenorėjau. Puiki išeitis – vaizdo skambutis „Skype“. Taip pokalbyje sudalyvavo ir mano katė. Klausom vieno šviežesnių, jei ne šviežiausių, Shn miksų „Mix Subo“ studijoje (antroji įrašo dalis) ir skaitom. Ženklų daug. Prasmės juose – irgi.
Nepyk, patinęs esu, neseniai atsikėliau. Miegu su „Sūpynėm“, sapnuoju „Sūpynes“, atsikeliu, ir vėl „Sūpynės“. Bet dabar bus kiek ramiau, paleidom bilietus, paskelbėm pirmuosius atlikėjus...
Na, pats laikas jau buvo! Svarbiausia – bilietus pradėti pardavinėti.
Žinai, aš nenorėjau pardavinėti katės maiše, nieko nepaskelbus. Aišku, visi žino, ką gaus „Sūpynėse“, „Satta Outside“ ar „Tundroje“, bet mano požiūris yra toks, kad už tuos pradinius 50 Lt žmogus jau turi kažką gauti.
Kita vertus, organizatoriams juk reikia apyvartinių lėšų visus metus, be to, jei festivalį rengi septintus metus, manau, tikrieji gerbėjai net nekvestionuoja to, ar jau paskelbti atlikėjai, ar ne.
TIesa, turbūt tokiais atvejais pyksta tie, kurie tame festivalyje nebuvę ar apskritai mažai kur dalyvavę…
Gal apie „Sūpynes“ vėliau pakalbėkim – turiu labiau pokalbio pradžiai tinkamų klausimų.
Aha, gerai, tiesiog dabar tuo gyvenu, che che, tai supranti.
Kaip tu apskritai gyveni ten, Edinburge? Ką veiki? Kodėl išvažiavai?
Kaip žinai, praėjusią žiemą leidau Islandijoje. Grįžau nebūdamas tikras, ką veikti. Vasarą lyg ir ieškojausi darbo, bet nelabai stengiausi, tai nelabai ir radau. Jei variantų ir buvo, tai tokie švelniai tariant nepelningi. Taigi viena iš priežasčių, kodėl išskridau į Škotiją, buvo finansinė. Kita – sutikau merginą, kuri irgi norėjo išvažiuoti, tad dviese ir išvykom. Dabar esu laimingas žmogus!
Į Islandiją irgi finansinių reikalų vejamas išskridai?
Bandžiau pabėgti nuo tūsų ir viso kito. Buvo tiesiog too much, pavargau, viskas buvo užknisę. Dabar nepasakyčiau, kad tai išvarė. Tiesiog užsimaniau kažko naujo, be to, reikėjo „defragmentuoti hardą“.
Tūsų mažiau?
Aišku! Dėl to, kad draugų mažiau. To ir pasiilgstu – draugų, vietų, net lietuviškų kvapų. Ne maisto, che che, tiesiog aplinkos.
Kaip Edinburge naktinis gyvenimas?
Indie čia valdo. Indie, indie, indie! Techno, house – tikrai minimaliai, gal kartą per mėnesį vyksta kažkas rimtesnio. Edinburgas panašaus dydžio kaip Vilnius, aišku, judresnis, bet šokių muzikos scena pas mus stipresnė.
Aišku, kažkiek idealizuoju, bet iš šalies juk tikrai geriau matosi. Todėl skeptikams, besiraukantiems ir bezirziantiems, kad scenos pas mus nėra, galiu drąsiai atsakyti, kad ji yra ir yra nuostabi. Tik reikia šviežumo, kaip buvo prieš kokius ketverius metus. Kad tas savas sultis atskiestume… Taip, vietiniai groja gerai, bet vien jais renginių programos neužpildysi – bus tas pats per tą patį. Vien lietuviai tikrai pabosta, ką gi naujo gali parodyti grodamas kiekvieną savaitę? Ima atrodyti, kad kai kurie daro tai tik dėl pinigų.
O ir žmonėms nebesinori mokėti už tuos pačius vardus. Jei apskritai norisi mokėti.
Teisybė. Štai kad ir kokie laukiami būtų „pliusai“, jie irgi gali pabosti. Tiek mums, tiek šokėjams, net jeigu renginys kokybiškas ir idėjiškai stiprus. Su „Minimal Mondays“ kitaip – jie vyksta nepaisant to, ateis šimtas žmonių, ar dešimt.
Ïš esmės todėl į „pliusus“ ėmėm kviesti užsienio svečius – kad kiek prastumdytų rutiną. Paskutiniam renginy gros vien lietuviai, bet tokie, kaip Umiko – reivui nelabai būdingi. Taip pat šeštadienį išbandysim „early rave“, che che.
Ar tau nėra sunku tvarkyti reikalus būnant svetur?
Kartais sunkoka. Pasiilgstu to realaus bendravimo. Tarkim, internetu tariesi, derini sąlygas ir taip toliau kokią savaitę. O susitikęs gyvai viską gali sukalbėti per pusvalandį. Būna juk, kad susirašinėjant ne taip supranta, gyvai viskas kitaip – reaguoji į emocijas, mimiką. Todėl čia gyvendamas tikrai bijau prarasti tą žmogišką ryšį. Nors kita vertus, visi tie reikalai, renginiai ir padeda išlaikyti kontaktą su draugais, bendraminčiais, dėl to ta veikla dar labiau džiugina.
Bet juk nuo visko pailsėti ir išvažiavai!
Tas tiesa, bet dar teks pabūti. Planavau visam laikui grįžti gegužę, bet viskas asmeniniame ir darbiniame gyvenime susiklostė taip, kad parvyksiu tik „Sūpynėms“, iš viso trims savaitėms, ir vėliau vėl skrisiu į Edinburgą.
Šiaip kolegos ne itin tuo patenkinti, juk turi vykti susitikimai ir panašiai. Bet manau, kad viskas pavyks gerai, juk ne pirmą festivalį organizuojame.
Nenukentėsit? Jei per mažai bendraujat...
Na, kaip ką tik sakiau, visa tai galima pridengti profesionalumu, tarpusavio pasitikėjimu ir įdirbiu. Greičiau pavyksta susitarti, mažiau asmeninių nesutarimų, trukdančių diskusijose. Mažiau konsultuojuosi kviesdamas atlikėjus – jei jaučiu, kad jis geras ir to vertas, visų organizatorių tikrai neapklausinėju. Kiti komandos nariai – taip pat.
„Sūpynės“ vyks septintą kartą. Kiek dar metų norėtum dirbti su šiuo projektu?
Visi geriausi dalykai, kurie nutiko „Minimal.lt“ komandai dirbant kartu, nutiko natūraliai. Tiesa, kai pradėjom veiklą, kalbėjom, kad tai – ne kelerių metų procesas. Bent tokį planą įgyvendinti pavyko, che che.
Aš už savieigą, natūralumą, nenoriu planuoti, užsibrėžti. Jei pajausim, kad idėja susprogo, sustosim, galbūt darysim kažką kita, minčių ir idėjų yra. „Minimal Mondays“ visiškai natūraliai, be jokių planų, nukeliavo iki radijo eterio. O dėl „Sūpynių“ negaliu pasakyti – dešimt, dveji, penkiolika. Bet dar tikrai pabūsim. Visgi kaip man tai patinka daryti!!!
Kiek „Sūpynės“ dar gali augti kiekybiškai?
Lietuvoje gyvena tam tikras skaičius reikalą suprantančių žmonių – apie tris, keturis tūkstančius. Tai tie žmonės, kurie žino, ko nori, žino, kur važiuoja, jaučia renginio dvasią... Tad jei festivalyje susirenka 10 tūkst., tai reiškia, kad daugiau nei pusė jų atvyko iš inercijos. Draugai pakvietė ar panašiai.
Pavyzdžiui, technačių – tų tikrųjų, besidominčių – Lietuvoje gal 500.
O „Techstylism“ gimtadienį rengė bent tūkstantį talpinančiame „Lofte“.
Nes buvo Parazitas, che che...
Kam rengti techno renginį su ne techno vardu?
Marketinginis sprendimas, manau.
Neliūdna?
Nežinau, gal ne? Man atrodo, kad nuogas techno tikrai nėra labai aktualus. Man aktualumas renkantis pagrindinius atlikėjus visuomet svarbus. Į tą sąvoką įeina labai daug kas! Muzika, nešama žinia ir visa kita.
Yra atlikėjų, kurie tau patinka, yra aktualūs, bet nėra „sūpyniški“, tiesa? Gal dėl to ir padvigubinote scenų skaičių, kad visos tos aktualijos tilptų?
Scenų pridėjom todėl, kad pastaruoju metu jautėsi stilistiniai susikirtimai „Mažiau“ erdvėje. Jau vien konceptualiai reikėjo dalį atlikėjų atskirti. O ir nebetilpo, tiesa! Juk mūsų muzika nėra tik minimal. Toli gražu. Aš asmeniškai keturiasdešimt valandų to paties ritmo net negalėčiau klausyti! Ir, manau, daugelis negali. Todėl svarbu ne stilius, o nuotaika, dvasia, ar pats atlikėjas nori į „Sūpynes“. Todėl dienomis atsirado koncertai, padainavimai... Vakare, naktį šokam. Dieną reikia ir prigulti.
Visas keturias scenas prižiūrėti ir pildyti padeda šeimyna – prisideda Noid, Ernestas Sadau, kiti. Intakz šeštadienio naktį tvarkysis LOW scenoje. Žinoma, pradžioje derina sprendimus su manimi, bet iš esmės veikia gana savarankiškai.Pažiūrėjo į tai rimtai ir teisingai, ir yra labai tinkamas „Sūpynėms“ žmogus. Atvažiavo pas mane į Edinburgą, pabendravom akis į akį ir viską sutarėm.
Žinai, kas man kartais kliūna? Lietuvoje atsiranda naujas atlikėjas ir iškart keliauja per visus įmanomus festivalius. Jau kelintą vasarą tai kartojasi. Vasaros pabaigoje jau tikrai nebeįdomu jų klausyti.
Tau gal nepatinka, bet tai normalu ir natūralu. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti festivalių scenų vertus naujokus. Kiti gi į visus festivalius nevažiuoja, che che.
Taip, nevažiuoja, bet tarp tų esminių vasaros festivalių juk nėra tiek daug bendra – tiek skambesio, tiek nuotaikos prasme – kad atlikėjai dubliuotųsi.
Profesionalūs atlikėjai, tikiu, prisitaiko. Pritaiko programą prie kiekvieno renginio nuotaikos ir temos, bent simboliškai. Yra juk būdų! Ir jie kitaip groja „Sūpynėse“ ir „Satta Outside“. Tas pats Noruišis pas mus nesivežė funk plokštelių, o paruošė plaukiojančių beats nuotaikų IDM setą. Net nereikėjo jo specialiai prašyti! Kaip minėjau, kai žmogus nori groti ir supranta, kas kaip, problemos nebus.
Ne tiek problemos ieškojau, nesakau, kad kažkas kažkur netinka ar nepasiruošia, kiek turėjau omenyje tokį aklą vaikymąsi to, kas yra hot, pelninga, gerai atrodo programoje. Gal ir klystu.
Sutinku, būna ir taip. Bet net ir tokiais atvejais atlikėjai prisitaiko, įvažiuoja į atmosferą! O tai ir yra svarbiausia.
Kita vertus, tikrai yra nuostabių atradimų. Kasmet. Dabar, pavyzdžiui, labai džiaugiuosi kosminiu projektu „The Picturesque Episodes“ iš Kauno. Labai gerai!
Savotiškais naujokais „Sūpynėse“ šiemet taps „LUUMM“ – taip, jie tikrai ne debiutantai, bet pas mus gros pirmąkart. Be to, jų skambesys mutuoja, dub‘ėja, mums vis labiau tinka, che che.
Taip pat bus labai įdomu pasiklausyti pirmą kartą festivalyje gyvai grosiančių lietuvių Umiko, Rushkeys, Zoé Zoe.
Arba Brokenchord... Jis toks geras, kaip jo nekviesti?!
Tai ir nesakau, kad nekviesti reikia. Pastebėjimas!
Pastebėjimas neblogas. Bet pati gi matai, kokia maža mūsų šalis ir scena.
Ar yra atlikėjų, kurie yra geri ir visa kita, bet jų nekvieti iš principo?
Kokio principo?
Nuuu, paniatkių...
Aha, paniatkių. Bet čia juk normalu, kad tų paniatkių yra. Tik reikia dirbti kuo įmanoma profesionaliau ir atmesti asmenines nuoskaudas ar patirtis. Dalykinis pokalbis gali vykti perėjus į trečią asmenį – muzika čia svarbiau už tas paniatkes. Aišku, vaibas turi atitikti – niekas per prievartą nemėgstamo asmens groti festivalyje nekalbins, jei jis pats to nenorės. Čia kaip su maistu – jei gamini suirzęs, patiekalas nebus skanus. O kai atlikėjui gera, ir tau gera. Daugelis patys parašo dar nesulaukę pavasario, klausia, ar galės ir vėl pagroti, dėkoja už ankstesnius kartus. Todėl principams pas mus vietos nėra. Tiems, kurie įdomūs, aktyvūs ir turi ką parodyti, visada atsiras vietos line up‘e.
O ar yra muzikos stilius, kuris „Sūpynėse“ neskambės?
Koks stilius... Chm... Schranz, matyt.
O trance?
Nebent psy-chill. Turim gi tranzo festų veik kiekvieną vasaros savaitgalį, che che. Šiaip su stiliais galima žaisti daug ir ilgai. Viskas taip maišosi ir painiojasi, kad būtų neatsargu kažką teigti – maža kokių perlų kas turi fonotekoje arba kas kam šaus į galvą penktą ryto. Taip gal ir mano paminėtų schranz ar trance nuotaikos tam tikru laiku ir vietoje nuskambės puikiai.
Yra tokių, kurie stebisi, kaip minimal festivalyje gali skambėti ir tas, ir anas. Bet jau pokalbio pradžioje minėjau, kad turime omenyje ne stilių, o nuotaiką. Iš nuotaikos irgi galima iškristi – paryčiais ar per daug išgėrus. Ne visiems patiks, bet bus kaip bus. Tikrai pasitaiko, kad ima ir netinka... Ir tikrai pasitaikys ateityje. Tai juk organiška. Galiu suklysti ir aš, kaip promoteris, ir atlikėjas, o gal nuotaikos nesutapo.
Nuomonės juk dažnai nesutampa, vieniems tas pats live’as nuostabus, kitiems nuobodus – ypač visi turi ką pasakyti apie svečius.
Taip. Su užsieniečiais iš esmės yra loterija. Aišku, visuomet paklausai miksų, „Youtube“ pasižiūri, sutari, susiderini... Bet atvykę svečias ima ir nepataiko. Štai Svreca „pliusuose“ kažkaip neįsivažiavo – per lengvai, per subtiliai, o nuotaika vakarėlyje buvo nors lubas nukelk.
Festivalyje net įdomiau – planuoji, dėlioji, kas prieš ką, kas kuriuo paros metu... Line-up'ą suprantu kaip tolygų miksa, pasakojimą, kur atlikėjai yra savotiški kūriniai – vienas su kitu turi kažkuo derėti, sukibti, nunešti klausytoją. Reikia turėti atlikėjo ir bendros programos viziją, negali kviesti aklai, nors muzikantas ir puikus. Gal jis niekur netilps? Kas iš to, kad jis visiems patinka, įperkamas, madingas?
Po to prikvieti puikių muzikantų, ir visi nori groti tuo pačiu metu!
Aha, arba sako „Man reikia tamsos“. Ir nepagalvoja, kad birželio viduryje tos tamsos gal dvi valandos. Dar dešimt nori groti trečią nakties. Tada reikia įjungti griežtą nuotaiką ir visiems paprastai aiškinti situaciją. Aišku, pasipykstam, prie kiekvieno tenka kitaip prieiti...
Pats juk irgi visuomet pagroji „Sūpynėse“. Ar randi laiko atsakingai pasiruošti setą, ar skiri sau geresnį, ar prastesnį laiką? Tenka skyles savimi ir kolegomis iš „min_for“ kamšyti?
Uždengimų būna visada, bet aš visuomet esu jiems pasiruošti. Tos skylės nebūna didelės, muzikos joms reiki įvairios. Pačiam setui, aišku, irgi ruošiuosi.
Pamenu, pernai grojom dviese su Ernestu. Turėjo ir El_T kartu pasirodyti, bet tiesiog negalėjo. Ir patiems buvo sunku – mūsų tuo metu reikėjo. Grojom penktadienį nuo devintos ar dešimtos, kai buvo pats reikalų įkarštis!
Kaip sugalvojai groti tokiu svarbiu metu?
Kažkaip – maniau, užkursim, viską spėsim. Juk tik mes žinom, kaip užkurti, che che. Aišku, uždarinėti festivalį net smagiau, tik nuovargis gali smarkiai prispausti. Bet tuomet atiduodi visą save ir niekas neberūpi. Gali daryti ką nori, nereikia taikytis prie atlikėjo, kuris gros po tavęs. Kaip ir kiekviename vakarėlyje, pabaigoje groti lengviausia.
Gali būti! Gerai, apie „Sūpynes“ dar visi šnekės ne kartą, sakykim, paklojom gerą pradžią. Grįžkim į miestą. „Minimal Mondays“! Renginiuose dabar pertrauka, pradėjote pirmadieninę radijo laidą. Ar ateityje, pasisėdėjimams vėl grįžus, jų turinį transliuosite radijo eteryje? Kitaip nelabai įsivaizduoju dviejų veiksmų vienu metu!
Bandysim suderinti, viskas įmanoma, reikia tik noro. Nors radijas galbūt labiau rudens, žiemos dalykas, kai nesinori niekur eiti, randi laiko naminiams pasiklausymams...
Su tokiais dalykais, kaip „Mixcloud“, manau, jokio skirtumo – visada laidą gali paklausyti kitą dieną darbe.
Na, taip. Kalbant apie suderinimą... Visgi manau, kad ir laidą, ir renginį galima daryti nepersidengiančius, bet susijusius, kažkaip kitaip juos surišti. Transliacijos – kiek komplikuotas dalykas. Kažkas turi ir studijoje šnekėti, ir renginį prižiūrėti.
Tai vienas – studijoje, kitas – terasoje! Beje, kurioj sėdėsit šiemet?
Dar nežinau, kalbamės su vienais, kalbamės su kitais... Viskas vienu metu – „Sūpynės“, radijas... Beje, manau, radijo laida – gal ir netikėtas, bet natūralus ėjimas.
Taip, natūralus progresas, bet man keista, jau minėjau.
Pamatysim. Žmonių mūsų šeimoje yra – Milvydas su Arūnu gali tvarkyti radiją, Calli – renginius...
Beje, patys nuo tų pirmadienių nepavargstat?
Pavargstam. Dėl to ir darom pertraukas, atostogas. Be to, yra kam pasikeisti. Smagu, kad atsirado Milvydas, entuziastingas ir teisingai mąstantis. Aš pats atariau šešerius metus, manau, galiu ir pailsėti! Tikrai būdavo momentų, kai nenorėdavau eiti, nenorėdavau groti – juk visiems būna.
Ypač kai žiema niūresnė, niekas iš namų nenori lįsti...
Aha, kai -25!
Ar po vieno, antro, trečio tuštesnio pirmadienio niekada nesinorėjo viską baigti?
Ne, juk tai jau įaugę visiems į kraują. Ir apskritai, ne pavieniai chaotiški renginiai kuria ir stiprina sceną, o nuoseklus darbas. Dukart per metus kažką atvežti nepakanka. Pastovūs renginiai, vietos kuria ryšius, mezga draugystes, tampa platforma naujiems talentams ir taškas susitikimams. Tokie taškai, kaip „Satta“, „Minimal Mondays“ ir sukūrė tą tinklą, kuriuo jaunoji karta džiaugiasi šiandien. Juk nebūtinai ta muzika turi patikti ir turi ją mintinai žinoti, tai ateina palaipsniui, visų pirma ateini ir atrandi, nes kažkas pasakojo, kažkas ten kažką įdomaus ir pastovaus veikia. Pirmadienį gali ateiti į „Minimal Mondays“. Išgerti arbatos, pašnekėti. Kaip visada.
O prasidėjo viskas „Stereo 45“, ar ne?
Taip. Ateidavau, nes ten Martynas gamindavo labai skanų vištienos pyragą ir žirnių sriubą. Muzika irgi buvo artima, nors ne viskas man patikdavo. O Rolas siūlė visiems kažką veikti, organizuoti, atsinešti savo muzikos... Pamačiau tokį kvietimą ant stalo vieną dieną, ir susigundėm. Tuo metu kažko panašaus, gilesnio, ramesnio, nebuvo.
Pirmą kartą nekas buvo?
Ojėzau. Arkliavau žiauriai, jaudinausi. Bet po truputį, po truputį...
„Stereo 45“ daug kas susipažino ir daug gerų dalykų prasidėjo, kai pagalvoji. „Nesakyk Mamai“ susijungė, „Partyzanai“ sugrįžo, „Minimal Mondays“ startavo...
Taip, ta vieta sujungė labai skirtingus žmones – turbūt tie skirtumai ir sukūrė naujus projektus, veiklas. Įdomu, tiek neilgai gyvavo, bet tiek daug mums visiems davė. Stebuklinga vieta! Kartą atėjau penktadienį, išėjau sekmadienį... Ir šiandien gatvėje sutinku žmonių, kuriuos matydavau „Stereo 45“ – net vardų nežinau, bet galvomis visada linktelim. O dabar žmonės susipažįsta, plečia akiratį ir atranda bendrus dalykus atėję į „Minimal Mondays“.
OK, pabaigai... Tai grįši į Lietuvą galva gatvėje linksėti, ar ne?
Žinoma! Pabūsiu čia, bet neužsibūsiu. Turiu tokį palinkėjimą Lietuvoje esantiems – nesinori, kad jūs mus, išvažiavusius, pamirštumėt. Reikia laikyti ryšį. Išvažiavęs pasidarai sentimentalesnis, gal mažiau mali šūdą, eini iškart prie reikalo. Lengviau prisipažinti, kad pasiilgai, o kai grįžti trumpam, kiekviena minutė tampa labai brangi. Pasiilgstam mes, tikiu, kad jūs irgi pasiilgstat. Londoniečiams gal lengviau, o ką mes čia, Škotijoj? Čia jokiu būdu ne priekaištas, labiau prašymas. Draugystę reikia kurstyti. Atvažiuokit į svečius!
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS