„Sónar 2014“: Diena ir naktis #2. Dengue Dengue Dengue ir Forest-Hopkins-Moderat
Dvi trečiosios „Sónar“ maratono įveiktos. Naktį keliaujant per Barseloną namo buvo gaila dėl nepilnai įvykdytos programos, bet prisiminus viską, kas įvyko per 12 festivalio valandų, nuotaika bemat susitvarkė. „Sónar by Day“ plius „Sónar by Night“, arba penktadienis dviejuose milžiniškuose parodų centruose.
Jei pirmąją festivalio dieną, ketvirtadienį, dieninė dalis bent iki vakaro atrodė jaukiai pilna, bet neprigrūsta, penktadienį atmosfera tamprėjo akyse. Matyt, pasibaigusi darbo savaitė ir dar daugiau oro uoste nusileidusių lėktuvų. Eilė iki „Despacio“ (James Murphy ir „2manyDJs” naktinės kultūros prikėlimo projektas), kurioje penktadienį stovėjom gal dvi minutes, dabar priminė balsavimą Vilniaus savivaldybėje. Skaičiau, kad „Despacio“ talpa – lygiai 1200 žmonių. Ir tai tik nedidelė festivalio dalis.
Despacio. Ariel Martini foto.
www.sonar.es
Despacio. Ariel Martini foto.
Kalbant apie žmones, jie čia džiugina. Ar dėl to, kad labai karšta, ar dėl to, kad programa tokia ir taip sustyguota, bet nėra piktų, susierzinusių ar beieškančių konfliktų. Visos amžiaus ir socialinės grupės beigi subkultūros vienodai tūsinasi. Ir vyresnės publikos čia tikrai daug. Pernai svarsčiau, gal dėl brangokų bilietų, bet manau tiesiog dėl to, kad čia tikrai patogu atrasti, patogu ir trumpam užsukti, ir namo grįžti, ir pailsėti, ir pašokti, ir nusidėti.
Pirmasis dienos programoje pasižymėtas buvo Forest Swords. Ne vienas – albumu „Engravings“ nešinas ir scenoje elektroninę cigaretę rūkiusiu gitaristu draugu vedinas. Akis grežę nuo nereikalingų detalių išvalyti makro vaizdai slow motion režimu ir jau net dviem (pats Swordas irgi išsitraukė) gitarom pergroti patrigubėję stipriausi albumo momentai – du dalykai, už kuriuos geriau yra tik tai, kad vos po poros mėnesių artistą bus galima pamatyti dar kartą, be stogo ir beveik Lietuvoje. Nes Latvijoje. Taip, „Sattoje“.
Prieš 20 metų Australijoje free jazz pradėjęs groti multiinstrumentalistas Oren Ambarchi per karjerą spėjo pakolaboruoti su Sunn O))), Merzbow ir Laurie Anderson, o į eilėmis visuomet apkaišiotą akademinį „Sónar by Day“ skyrių atkeliavo su „Sinfonietta Cracovia“ styginių skyriumi. Kūrinys buvo vienas ir ilgas, o projektą, išaugusį iki negirdėto dydžio garso sienos ir ir vis gudriai laviravusį tarp gyvų stygų bei sintetinių efektų bei labai gausaus būgno, pristatė Lenkijos festivalis „Unsound“. Seniai apie šį rudeninį veiksmą mąstau – gal laikas kažką ir nuveikti? Tiesa, iš šio pasirodymo išėjo tikrai nemažai sonariečių – gal dėl to, kad buvo vos penkta vakaro, saulėta ir aplinkinė programa tikrai nebuvo tokia šiurpinančiai rimta. Aš gi pasijutau savotiškai persikrovusi. Pačiu laiku.
Ariel Martini foto
www.sonar.es
Ariel Martini foto
Peru! Nebuvau girdėjusi nė vienos šiuolaikinės grupės ar atlikėjo iš Peru. O dabar išgirdau, ir dar tokius gerus – „Dengue Dengue Dengue“ (naujiena, atrodo, tikman, nes feisbuke kaukėtieji tribalistai turi 42 tūkstančius fanų). „Red Bull Music Academy“ globojamoje „SonarDôme“ erdvėje du kaukėti vyručiai užsuko tokią „Baltic Balkan“ vestuvėms nuotaika ir judesiais prilygstančią pelkę, kad prieš juos grojęs Throwing „lyg ir nieko blogo, bet nieko ir super išskirtinio“ Snow turėjo graužtis nagus. Kažką pavyko nufilmuoti
http://instagram.com/p/pNK5F9LCPc/
bet šiaip jau vos grįžusi namo eisiu klausyti visu garsu. Kažkaip gaiviau ir tikriau, nei „Buraka Som Sistema“, kurie, būdami patys tikriausi „RBMA“ artistai (projektas kadaise finansavo jų debiutinį albumą), penktadienį čia irgi grojo. Bet atrodė lyg labai smarkiai viską surepetavę... O ir žmonių pas vyresnėlius buvo mažiau – drįstu teigti, kad dėl to, jog raudonojoje salėje karaliavo Jon Hopkins.
Yep, dėl Jon Hopkins buvau pasiryžusi važiuoti į Varšuvos „FreeFormFestival“, kurį galiausiai atšaukė. Būtent dėl šio brito taip magėjo šiemet grįžti į „Sónar“, ir o, vaikyti, jis nenuvylė. Maišė, kepė, drožė, šlavė, čaižė ir kitaip kėlė. Šimtu procentų užtikrinta masinė diskoteka, kurioje niekas negaišta laiko pokalbiams ar barams. Jei kažko Jon Hopkins ir prisimokė iš „Moderat“, kuriuos lydėjo ture ir remiksavo, tai tik labai gerų dalykų. Wow, nekantrauju, kada galėsiu vėl su juo susitikti.
Į „Sónar by Night“ išlydėjo Stevie Wonder vokalais ir labai gera nuotaika žaižaravęs Theo Parrish. Tiesa pagrindinė dieninės dalies erdvė, „SonarVillage“, kurioje ketvirtadienį džiaugiausi Machinedrum ir Plastikman, vakar kažkaip visai neužkabino. Tai ir Theo nesustabdė, geriau jau eilėje prie autobuso pastovėti.
Taip, festivalininkams autobusus skiria Barselonos savivaldybė (ar kažkuris kitas organas, valdantis autobusų parką) – jų daug, tad per porą valandų taip ar kažkokiu kitu visuomeniniu būdu į „Fira Gran Via“, dar didesnį ir dar atokesnį parodų pavilljonų kompleksą suguža aš jau nebežinau, kiek tūkstančių žmonių.
„Röyksopp“ su Robyn tapo pirmosios festivalio nakties didžiausiais – na, tiesiog tradiciškai svarbiausias programos act’as „SonarClub“ erdvėje groja 22.30. Nors su „Röyksopp“ esu praleidusi nemažai laiko ir šiaip tikiu, kad Norvegijos ore yra kažkas labai padedančio gerai muzikai augti, švedė Robyn man niekuomet nebuvo artima. Tad ir skandinavų kolaboracija pasirodė labiau tinkama dar didesniems ir dar mainstreamiškesniems festivaliams, bet tikrai ne „Sónar“, kuriame prieš dieną stebėjau dronų baletą.
Visai greta, „SonarLab“, dirvą „Moderat“ paruošinėjo pusiau ispaniškas, pusiau prancūziškas, kažkiek buriališkas, kažkiek forestswordiškas duetas „Downliners Sekt“. Iš tiesų kompleksiški, nepietietiškai susikaupę ir giliai kapstantys, verti didesnio dėmesio per kolonėles – gerai, kad „Infiné“ balandį išleido jų debiutą „Silent Ascent“ – sako, įvertinimai tikrai geri.
Woodkid. Vardas, kuris valandą iki pasirodymo man visai nieko nesakė, o pasirodo, šis prancūzas turi didelių planų ir vizijų! Jų mastais man priminė net Kanye West, nors šiaip nėra toks dieviškas. Tiesiog – jei reikia pučiamųjų, statom gyvus, ir ne bet kaip, o simetriškai, kad scenoje grimztantys į gotiškus projekcijų skliautus atrodytų maksimaliai gerai. Karališki motyvai muzikoje gal skamba kiek ironiškai, bet Woodkid visuma yra lyg paveikslėlis, iš kurio nieko negalima atimti. Ne veltui jis – ir režisierius, ir meno vadovas, ir muzikantas viename. YouTube varto milijonus, kad ir čia.
www.sonar.es
www.sonar.es
Ir tada... Sakiau, kad „Moderat“ dabar tikrai neklausysiu, nes po savaitės norėsiu maksimaliai įsijausti, bet kurgi tau. Ir visiškai nesigailiu! Iš esmės viskas taip pat, kaip vasarį Paryžiuje, ir kūriniai visi savo vietose, tik žmonių šešiskart (improvizuoju) daugiau. Tunelio principu įrengta „SonarLab“ scena yra turbūt teisingiausia naktinėje festivalio dalyje, nes joje kažkaip patogiai sklinda garsas ir net stovėdamas šone matai tikrai nemažai, skirtingai nei „SonarClub“, kur visi išsibarsto į plotį. Ar „SonarPub“, kur apskirtai nieko nei girdi, nei matai, jei neužsiėmei vietos prie garsisto.
Tradicinis Moderat kadras koncerto pabaigoje
https://www.facebook.com/moderat.band
Tradicinis Moderat kadras koncerto pabaigoje
Ant „SonarPub“ iš tiesų kiek pyktelėjau, nes po „Moderat“ grįžus pas naują Caribou programą tegavau baisinę grūstį ir jokios galimybės susidaryti normalaus pirmojo įspūdžio. Atrodė, lyg Caribou grotų pas kaimynus. Kai tuo tarpu didžiajame „klube“ pustuštėms erdvėms ausis pjovė dubsteperis Flux Pavilion... Nesąžininga.
Na, bet papildomos pora valandų miego dar niekam nepakenkė, ir šiandien esu daugiau nei nusiteikusi „Roll The Dice“, Kid Koala, „Chic“, „Massive Attack“ ir Spoek Mathambo. Ir kažkam tikrai neplanuotam!
Pusiau gyva fototransliacija nuolat vyksta www.instagram.com/dubauskaite
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS