800 km dėl The Gaslamp Killer
„Argi mes nesame didžiausi The Gaslamp Killer gerbėjai?“, – pusiau retoriškai, pusiau ironiškai kažkuriame kelionės etape klaustelėjo vienas ekipažo narių. Gal ne. Gal mes tiesiog tikėtojai idėja ir apskritai muzika, dėl interviu sugebantys paaukoti 16 valandų gryno laiko ir 800 kilometrų automobilyje. Na, gerai, iš jų mano tik 600, 200 sąžiningai atvairavo Vytas Realtime.
Žodžiu, penktadienį popiet palikome ūkanotąjį Vilnių, į grotuvą įsimontavom Scuba miksą iš „Sonar“ (vėliau virtusį Intakz „Redubtor“ porcija, rekomenduoju šimtąkart) ir pajudėjom link Rygos. Toks buvo planas – sutinkame nusileidžiantį „Red Bull Music Academy“ delegatą The Gaslamp Killer, nufilmuojame interviu ir leidžiame jam vykti į „Positivus“, o patys grįžtame namo.
Kadangi visko buvo daug, bendra latvių festivalio ir „Satta Outside“ žvaigždė mums kertant Dauguvos tiltą jau buvo pakeliui į Salacgrivą. Na, ir kas? Pasiskolinus mikrofoną (linksmieji filmuotojai!), teko į festivalį vykti ir mūsų ekipažui. Kai geriau pagalvoji, kodėl gi ne? Juk geriau ne tik Rygą, bet ir vieną esminių Latvijos muzikos įvykių aplankyti, jei jau išsiruošei.
Salacgriva pasitiko kamščiu ir lietaus nuojauta. Šiaip ne taip pavykus automobilį numesti tiesiog pakelėje ir net gauti stebuklingas apyrankes visoms festivalio dienoms, po keleto minučių jau spaudėm rankas gauruotajam Williamui iš vestkausto, daug ryškiau žinomam kaip The Gaslamp Killer. Nenorėdama išduoti visų būsimo vaizdo interviu perlų daug nebepasakosiu, bet turiu pripažinti, kad atlikėjas išties šmaikštus ir nuoširdus (bei turi neįtikėtinų ryšių su Latvija ir net Lietuva), o štai man elgesio prieš kamerą dar reikėtų pasimokyti.
Kad jau interviu paėmėm, gal reikėtų ir pasirodymą pafilmuoti? Tikrai taip, juolab kad jis patogiai mums buvo suplanuotas jau pirmą nakties. Beliko susipažinti su „Positivus“. Pasakysiu atvirai, valandos tame festivalyje man buvo per akis, ir nemanau, kad ateityje ten kada vyksiu tiesiog stovyklauti.
Taip, programa išties įdomi – ir „Hurts“ (girdėjau pabaigą, na, gerai viskas), ir „The Editors“ (vis dar tokie pat puikūs, kaip prieš keletą metų Roskilėje), ir „OK! GO“, ir „Beach House“ (nauji praėjusią savaitę atrasti įdomieji), ir, po galais, „Royksopp“... Jei nori pasijusti it namie, tam padės lietuviai – Tomas Boo, Mamania, „Renegades of Bump“, Alina Orlova, „Brass Bastardz“... Bet tai tik muzika. O festivalis keletui dienų virsta namais, vadinasi, ne mažiau svarbi ir ap-lin-ka.
Jūra, pušys, paplūdimys – atrodo, ko daugiau norėti. Visgi „Positivus“ apsukrių organizatorių dėka virto tiesiog pramogų miesteliu, kuriame gali padaryti viską, ką šiaip jau darai „Akropolyje“. Tai yra, pasirašyti pensijos kaupimo sutartį, nusipirkti „kroksus“, palikti rankos antspaudą rėmėjų supiltame betone, užlipti į mineralinio vandens suręstą kalną, pagroti oro gitara, išmokti pokerio... Ir dar tuzinai, gal net kapos rėmėjų, vienaip ar kitaip „išsistačiusių“ nekaltoje pušų alėjoje. Aš, jei noriu viso to, einu į tą patį „Akropolį“, o ne į festivalį važiuoju, tad brendų ir paslaugų man pasirodė tiesiog klaikiai per daug. Pakeleiviai ramino, kad „Heineken“ – lygiai tas pats, o ir pati suvokiu, kad pinigai ant medžių neauga ir geri atlikėjai kainuoja geras sumas. Visgi manau, kad integruoti galima ir subtiliau bei įvairiau. Bet žmonėms tikrai patiko! Visi kioskeliai buvo artipilniai, net tie, kuriuose nieko nedalino. Taip, „Ray Ban“ tiesiog siūlė nusifotografuoti su akiniais, nusipirkti jų negalėjai. Kaip išmanu.
Žmonėms patiko ir tai, ką dalino baruose – nors buvo tik penktadienio vakaras, vadinasi, pirmasis festivalio etapas, įnirtingai griuvinėjančių netrūko. Visgi pavyko prasibrauti pro latvių (na, ir lietuvių) jūrą ir atrasti „Red Bull Music Academy“ sceną, kurioje šiemet pasirodė ne tik didžioji dalis mūsų tautiečių artistų, bet ir mano kelionės tikslas, jau kiek apdainuotas The Gaslamp Killer. „Whadup Latvia“, beveik lygiai pirmą sveikinosi jis, ir aš netikėtai atsidūriau priešakinėje minios eilėje. Kartu su iš laimės apkvaitusia latve, lipusia ant užtvaros, bet nukritusia greičiau, nei susisuko jos nukelti atėjęs apsaugininkas.
Mačiau ne vieną gerbėjų ar organizatorių užfiksuotą filmuką su vakaro žvaigžde, tad iš anksto žinojau, kad tas tai varo nesveikai. Ir jis varė, o, brolyti, jis varė. Pasitelkęs traktorių, breikerio karjeros inspiruotus rankų judesiukus, garbanas ir visus įmanomus pasaulio žemus, sutelktus į vieną nedidelę scenelę tarp pušų. Net užsispaudus alkūnėm ausis galėjai pajusti tą Los Andželo temperatūrą, virpinančią kepenis, inkstus, žarnas ir kitus nepadorius organus.
Į pusantros valandos killeris sukišo viską, kas dreba, dega ar kitaip intoksikuoja. Kaip tikras kalifornietis nepamiršo ir hipiškų akordų, na, kad ir britų įrašytų. Omeny turiu „The House of the Rising Sun“ ir net keletą „The Beatles“ hitų, puikiai tilpusių tarp nesuskaičiuojamos galybės Hudson Mohawke kūrinių. Taip, šis ūkanotosios Škotijos sūnus tikrai yra vienas mėgstamiausių The Gaslamp Killer kūrėjų! Dar buvo „Wu Tang Clan“ kadaise nusempluota Wendy Rene su savo ašaromis, Africa Hitech ir dar daug baisių žodžių. Arba „some new zombie music“, kaip teigė pats artistas.
„Jaučiuosi it klausydamas savo seto“, – vėlgi nei juokais, nei rimtai tarstelėjo Justas Fresh. Bijau, kad jei parašysiu dar bent sakinį apie penktadienio naktį, „Satta Outside“ vyrai mane nulinčiuos. Todėl verčiau visi drauge nuvažiuokim į festivalį, iki kurio liko jau net mažiau, nei mėnuo. Ir be Gaslamp rajono vakarėlių žudiko (būtent iš čia jo pravardė) ten bus jūra, marios, vandenynas fantastinės muzikos. Tikrai, šiemet kaip niekada „Satta Outside“ lineup’as verčia mane mylėti visą pasaulį. Čekiraut.
Ir pabaigai tai, kuo mums baigėsi „Positivus“.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS