Vidis ir „Best Kept Secret“, bet ne visai apie plokšteles
Norėjau trumpiau, o išėjo kaip visada. Artinantis oficialiai pirmosios „Best Kept Secret“ plokštelės datai leidyklos įkūrėjas Vidis jau lankėsi „Mix Sube“ ir davė interviu kaimynams iš Suru.lt, bet, kaip pats minėjo, istorijų turi dar ne vienai laidai ar straipsniui.
Kiek pasukau progos kampą ir paklausinėjau apie tą senąjį „Best Kept Secret“ variantą bei tai, kaip gi iš tiesų reikia, galima ar norisi kviesti žmones į renginius. Manau, pokalbis pavyko netgi naudingas. Visai toks „baltijoselektroniškas“.
Padiskutuoti apie naktinę rinkodarą su Vidžiu, manau, bus galima ir prie „Opium“ baro. „Best Kept Secret“ vinilinės pradžios pažymėjimas su, be abejo, neatskleidžiamu svečiu iš Berlyno ir artimiausiais draugais – spalio 21-ąją, tai yra, jau šį penktadienį. Ou!
Pokalbio fonui, manau, niekas geriau netiktų, nei visiškai mariovidiškas Vidžio miksas iš jau minėtos laidos.
Prisiminkim pirmuosius „Best Kept Secret“, vykusius prieš visą penketą metų. Kaip tau tuomet kilo idėja laikyti headlinerį paslaptyje ir ar viskas tuomet pavyko taip, kaip tikėjaisi? Beje, archyve radau ir savo pačios įspūdžius iš pirmojo reiso, haha!
Na, tai tokia utopinė idėja, nemirštanti tikrai muziką mylinčio promoterio svajonė – kad žmonės į renginį ateitų ne dėl atlikėjo vardo, ne dėl mados, ne del to, kad kažkas nusirengė, ne dėl to, kad organizatorius „pagrobė“ populiaraus dienraščio vyr. redaktorių ir panašiai, o dėl geros muzikos, geros atmosferos, gerų žmonių.
Tuo metu, ne paslaptis, buvau apsirgęs ta „naujojo“ berlynietiško deep house bacila, pirmus kartus lankiausi Berlyne, mačiau tuos vakarėlius, kuriuose svarbu būtent tai, kas ir turėtų būti svarbu – muzika ir žmonės, plikos tamsios sienos, labai geras garsas ir „no nonsense“ požiūris.
Pirmas vakarėlis su „Âme“ ir Dixon labiausiai apipintas legendomis – Kristianas ir Steffenas vis dar prisimena tą ketvirtadienio naktį Vilniuje ir vis dar nori tikėti, kad buvo apnuodyti lietuviška degtine. O iš tikrųjų buvo apnuodyti išskirtinai dekadentiška vakarėlio nuotaika, merginų dėmesiu ir nemokamu šampanų, maišomu su visais kitais įmanomais gėrimais. Bet paklausk bet kurio, kas ten buvo ir pasakys, kad ore tvyrojo elektra ir kažkokia tai erotika. Beje, tai buvo vienintelis kartas, kai jie kartu pasirodė Lietuvoje.
Kiti du renginiai su „Chateau Flight“ live‘u bei Atjazz ir Charles Webster bendru setu ėjo vis prastyn lankomumo prasme, nors ir buvo klasiški savo muzikiniu turiniu. Renginį su „Chateau Flight“ ne vienas melomanas prisimena kaip šviežio muzikinio oro gurkšnį klubiniame kontekste. O Atjazz ir Charles Webster apsilankymas davė pradžią pažinčiai, kuri atvedė priė mūsų bendradarbiavimo su Mario.
Tad žiūrint retrospektyviai ir jau laikant pirmą „Best Kept Secret“ plokštelę savo rankose, tą trijų renginių seriją net norisi vadinti svarbia ir lemtinga.
Ar tave tokiems renginiams kiek nors įkvėpė klubas „Robert Johnson“?
Tikrai nepamenu, ar tuo metu šį klubą, o tuo labiau jo programos slėpimo „politiką“, jau žinojau…
Kodėl anuomet idėja nutrūko?
Iš vienos pusės nesinorėjo tiesiog tiražuoti sumanymo, kuris buvo tikrai išskirtinis. Žinai, kaip kartais būna – atrodo net nenori liesti kažko, ką jau esi padaręs, nesinori sugadinti. Tiesiog taip buvo, ir viskas, ir taškas. Labai jau solidi buvo programa, išskirtinis pristatymas, visiškai naujas skambesys lietuviškos house scenos kontekste.
Bet visą tą laiką kirbėjo galvoje, kad progos sulaukus, reikėtų kažkaip tą vardą ir idėją kažkokiu tinkamu būdu atgaivinti.
Serijos pavadinimo prikėlimas leiblui – sutapimas, ar pagaliau atėjusi proga?
Prikėlimas. Esu vienas iš žmonių, kuriems reikia pavaikščioti ir pamiegoti su savo idėjomis. Mano galva nuolat prikimšta visokių idėjų pusfabrikačių, kurie tam tikru momentu staiga susidėlioja į tam tikrą konsteliaciją ir išsikristalizuoja į aiškią idėją.
Taip buvo su „Silence“: kūrinys – žinia – leidybinė kompanija. Taip buvo ir su „BKS“: sena inspiruojanti renginių serija – nauji poreikiai ir tikslai – nauja leidybinė kompanija, paremta sena patirtimi ir naujomis galimybėmis, atskleidžianti vilnietiškos house scenos paslaptis.
Bet ar lietuviška elektronika pasauliui – vis dar paslaptis?
Pasaulis veikia pagal fizikos dėsnius. Ne saulė sukasi aplink žemę, o atvirkščiai. Ne Berlynas žvalgosi į mus, o atvirkščiai. Mūsų scena visada bus marginalizuojama vien dėl to, kad mums trūksta kritinės žmonių ir pinigų masės. Be to mes ir geografiškai esam nutolę nuo pagrindinių įvykių sūkurio.
Todėl tai, ką darome, visada bus šiokia tokia paslaptis, nes Vilniuje kas savaitgalį nesusitinka visi žinomiausi elektronikos kūrėjai ir atlikėjai, tuo labiau negyvena čia. Bet čia tiek pat trūkumas, kiek privalumas – turim galimybę pabūti patys su savimi ir iškristalizuoti kažką savito, o ne šokinėti nuo vieno atvažiuojančios ir išvažiuojančios mados traukinio ant kito.
Kuo ta elektronika lietuviška, vilnietiška? Kuo skiriasi nuo, tarkim, berlynietiškos ar niujorkietiškos?
Sukurta mėgdžiojant žinomus pavyzdžius, bet dažnai juos pralenkianti nuoširdumu ir tam tikru naivumu, nes darom taip, kaip sugebam turimom priemonėm bei esam sąlyginai izoliuoti. Taip pat išskirtini bruožas yra emocionalumas – ta nuolat pabrėžia užsieniečiai. Mūsų elektronika nėra šalta – ji muzikali, melodinga. Na ir žinoma, šiek tiek šiaurietiškai melancholiška.
Nuo muzikos vėl prie judesio. Įprastos reklamos taisyklės renginių rinkodaroje tikrai negalioja. Kuri priemonė čia, iš tavo patirties, efektyviausia?
Visas muzikinis verslas yra turinio verslas. Jei turi ar kuri turinį, kuris žmonėms tuo metu ir toje vietoje įdomus, gali užtekti vien word of mouth ar masinio laiško draugams. Kitu atveju nepadeda net televizijos reklama. Tai - taisyklė numeris vienas.
Tiesioginis kontaktas ir word of mouth yra beprotiškai svarbu. Kiekvieną kartą, kai nepatingi su savo renginio skrajutėmis apeiti miesto esminius taškus, skiri laiko ir papasakoji kiekvienam sutiktam žmogui apie savo planuojamą renginį ar projektą, išsiunti kvietimą draugams ir kolegoms, tai duoda akivaizdų rezultatą. Žmogus juk socialinis gyvūnas. Jam svarbu ir įdomu visų pirma tai, kas svarbu ir įdomu kitiems.
Be to, jeigu orientuojiesi į muzikaliai sąmoningą ir labiau išprususį renginių lankytoją, komunikacija visada turi eiti „iš apačios“. Žinia visų pirma turi atsirasti visoje specialist media – specializuotose portaluose, bloguose, forumuose, socialiniuose tinkluose ir taip toliau. Spaudos pranešimas delfyje reikalingas tik tiems „papildomiems žmonėms“ pritraukti, kurie tik gerina statistiką ir lengvina atsiperkamumą, bet nepagerina vakarėlio atmosferos bei kokybės.
Kaip manai, kokias klaidas dažniausiai daro tavo kolegos reklamuodami savo renginius?
Pagrindinė klaida – netinkamas turinio pateikimas. Kai reklamos forma neatitinka turinio.
Dažniausiai renginių organizaroriai patys yra didžėjai ir organizuoja renginius tik tam, kad pagrotų savo mėgiamą muziką. Iš vienos pusės tai lyg ir viso ko esmė ir tobulai atitinka formulę, kurią pats ką tik minėjau – gera muzika, geri žmonės, gera atmosfera. Bet jei tai darai per dažnai, be priežasties, be meilės ir be pastangų, tai arba niekur neveda, arba veda prie nemokamų vakarėlių bet kuriame iš barų alaus gėrimui ir pokalbiams įgarsinti...
Labai svarbu išsiaiškinti su pačiu savimi, ko iš tikro nori ir sieki. Jei tau tikrai rūpi vien kolekcionuoti plokšteles ir retkarčiais pagroti jas draugams, nesitikėk didelio honoraro ir plataus pripažinimo bei neburnok ant tų, kurie ruošė ir kruopščiai planavo savo renginį pusę metų, bet dėl to pririnko pilną areną. Ir atvirkščiai, jei tavo tikslas užkalti greito pinigo, daryk didelį karnavalą su aerobikos šou tarp didžėjų, bet nesitikėk „idėjininkų“ pagarbos ir palaikymo.
Kitaip sakant, prieš darant per mažai ir per retai mąstoma, ką-kodėl-kam iš tikro norima padaryti.
Kurie – tiek Lietuvos, tiek užsienio – promoteriai įkvepia savo komunikacijos stiliumi?
Iš lietuvių savo išskirtinumu labiausiai imponuoja „Mondayjazz“ ir „Metal On Metal“. Bet čia labai svarbus tas formos ir turinio atitikimas, nes savo renginių komunikacijai nelabai ką galiu pasiskolinti iš jų – nežabotas MOM sąmojis ar kreivi MJ viralai neturi nieko bendra su lakoniška ir „rimta“ Silence stilistika.
O apie užsieniečius nelabai ką galiu pasakyti – tiesiog sėdėdamas Lietuvoje visapusiškai nematau visos jų promo mechanikos.
Koks renginių reklamos būdas tave patį labiausiai veikia? Neskaitant draugų rekomendacijų.
Draugų ir kolegų rekomendacijos, kaip bebūtų, yra stipriausia reklama. O be to labiausiai veikia turinys – kas groja renginyje ar kas ji organizuoja. Nori pirmą kartą arba dar kartą išgirsti atlikėją, kuriuo domiesi, kuris tau patinka. Arba pasitiki promoteriu – žinai, kas nenuvils tavęs ar gal net nustebins nauju vardu ir veidu.
Koks girdėtas ar matytas renginio pavadinimas tau pats juokingiausias?
Londone dabar gan populiarūs promoteriai ir jų rengiami vakarėliai pavadinimu „We Fear Silence“. Negaliu nesišypsoti kiekvieną kartą pamatęs. Bijokit, mes ateinam, haha!
Su kuriuo iš savo kolegų leistumeisi į žvalgybą (čia vis dar apie paslaptis)?
Į žvalgybą visada einu vienas, o tada, viską patikrinęs, pasikviečiu ir kitus.
Kokias paslaptis išlaikyti sunkiausia?
Geras naujienas, kuriomis norėtum pasidalinti su draugais ir kolegomis, gal net pasigirti. Juk nėra lengva laikyti liežuvį už dantų, kai pavydžiui, žinai, kad tavo albumo pristatymas vyks viename garsiausių Berlyno klubų. Tokios naujienos pasiekė šiandien, bet kontraktas dar nepasirašytas, geriau dar palaikyti liežuvį už dantų…
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS