http://us7.campaign-archive2.com/home/?u=c8e9efc995575f3c8eed92d3f&id=80239bdcb3
Ššššš... Portugališka teorija
Bananų duona, tirpstantis sniegas, virstančios stiklinės ir įdomus pasakojimas ten, kur paprastai vyksta visai nešventi dalykai. Pirmoji „Bangų“ inicijuota „Teorija.“ Trečiadienį „Sattoje“ vyko ir pavyko. Jau laukiu kitos tokios paskaitos, ji žadama kovui baigiantis.
Jei pramiegojot, pradirbot ar šiaip veikėt kažką kito, galiu trumpai papasakoti, kuo su vilniečiais dalinosi Suomijoje šiuo metu gyvenantis ir garso bei vaizdo sintezę tyrinėjantis portugalas Nuno Correia, jau lankęsis Lietuvoje „Go Gaga“ renginiuose ir šiaip ne kartą (iš čia ir draugystė su „Bangomis“, jie gi „Rut Rut“). Tiesa, paskaitą būčiau sudėliojusi atvirkščiai – svečias pradėjo nuo pasakojimo apie savo darbus ir baigė audiovizualinio meno istorija, na, bet abi dalys buvo vertos dėmesio netgi tų, kurie patys nei muzikos kuria, nei vaizdais žaidžia.
Gerai, kad visa tai, ką minėjo Nuno, galima rasti internete, greičiausiai – „Youtube“. Todėl rekomenduoju pamankštinti akis stebint pirmuosius vaizdo ir garso derinimo bandymus, vykusius prieš 50, 60, 70 ar net daugiau metų. Tikrai taip. Iš nacių apimtos Vokietijos į JAV pabėgęs Oskar Fischinger dirbo pas Disney, ir nors tai sužinojome tik po pademonstruoto filmo „Allegrette“, jame į taktą judėję figūros kažkuo priminė snieguoles, undinėles ir kitas pokahontas.
Norman McLaren tuo tarpu piešė tiesiai ant kino juostos, o įgarsino ją pačių dažų kritimo garsais. Įdomu, ką tokį vaizdą, šiandien mums įprastą kaip 2x2, išvydusios turėjo galvoti tuometinės JAV moterys. O kad ir vyrai.
Dar buvo broliai Whitney, vienas – piešėjas ranka, kitas – kompiuterinės grafikos pionierius. Septintajame dešimtmetyje, kai iki ranka apglėbiamų kompiuterių dar buvo likę nemažai metų. Bet rytų įtaka jau buvo smarkiai regima ir girdima... Pavyzdžiui:
Kaip teisingai pastebėjo Nuno, atskaitos tašką, nuo kurio galime kalbėti apie audiovizualinį meną, galima pasirinkti pačiam. Ar penktasis praėjusio amžiaus dešimtmetis, ar, tarkim, Leonardo Da Vinci. Žodžiu, laisvė jūsų goglinimo įgūdžiams, ir nepamirškit pertraukėlių akims.
Pats svečias gi iš pradžių dirbo didžėjumi teatre – parinkinėjo muziką spektakliams. Kitų atlikėjų, vėliau ėmė kurti savo. Tuomet tapo ir elektronikos atlikėju – Coden. Laiku suprato, kad žmonėms stebėti tokius „gyvus“ kompiuterinius pasirodymus gana nuobodu, juk muzikantai dažnai atrodo kaip skantantys laiškus ar skaipinantys, ir visai neaišku, kaip jie ten „groja“. Prisiminęs, kad yra ir programuotojas, Nuno pradėjo dirbti su iliustratoriumi, taip gimė projektas „Video Jack“.
Drauge vyrukai dvejus metus kaip vidžėjai rezidavo Lisabonos klube „Lux“, kurio interjeras tuo metu pasižymėjo ekranų gausa. „Video Jack“ nuo kitų skyrėsi visų pirma tuo, kad aiškiai rodė publikai, ką daro – jų suprogramuota VJ aplinka neslėpė pelės ir visų tų mygtukų bei pasirinkimų, keičiančių flashinį vaizdą. Vienos jų programos labiau derėjo šviesesnei aplinkai, kitas teko adaptuoti naktinio klubo tamsai, algoritmai išmokė geometrines figūras palikti pėdsakus, daugintis, visa tai vedė į tolesnį vaizdo idėjų progresą.
Matyt, įkvėptas ankstesnės patirties teatre Nuno savo darbuose pasigedo pasakojimo ir abstrakcijas keitė į konkretesnius vaizdo nuotykius. Pavyzdžiui, animavo „Meistrą ir Margaritą“. Su garsu.
Galiausiai gimė jo doktorantūros pagrindas – programa „AV Clash“, šiuo metu vis dar esanti tobulinimo stadijoje. Ją išbandyti galima tiesiog internete – animacijos sukrautos, o garsus pats renkiesi iš Freesounds.org duombazės, o ją papildyti, beje, gali kiekvienas. Ateityje „AV Clash“ greičiausiai bus galima įdėti ir savo animacijų, taip pat įrašyti bandymus – kol kas tai tėra žaidimų aikštelė. Bet žaidimai juk įkvepia dideliems darbams.
Beje, Nuno Correia daktaro darbo vadovas yra Sergi Jordà iš Barselonos Pompeu Fabra universiteto, vadovavęs interaktyvaus sintezatoriaus „Reactable“ kūrimui. Apie šį tikrai turit būt girdėję – jei ne dėl to, kad naudoja Bjork, tai galbūt todėl, kad Trakuose šią vasarą The Maneken rengė gyvą „Reactable“ pasirodymą. Pati irgi esu lietusi – simboliška, toje pačioje Barselonoje, „Red Bull Music Academy“ būstinėje. Jaučiausi kaip... vaikas?
Įdomu „Teorijoje.“ buvo tikrai ne man vienai! Kelios dešimtys interesantų nepabūgo trečiadienio vakaro spąstų. Buvo ir kas linksi, ir kas diskutuoja tarpusavyje, ir kas klausimų užduoda. Dauguma turbūt bent kažkuo su vidžėjavimu susiję, tikėkimės, Nuno turėjo kuo nustebinti ir profesionalesnius už mane. Nes išeidinėjančių lyg nebuvo. Na, nebent iki baro.
Kadangi Nuno net keletą kartų per vakarą paminėjo įvairias savo buveines internete, duodu nuorodas ir aš. Prie kavos.
O jį grojantį (aha, svečias ir didžėjus) galima sutikti šiandien „ŠMC kavinėje“ arba ryt „Gorky“.
D.D. 2004 - 2014
Degalai Mushroom CMS