Troy Pierce: „Mėgstu atsitiktinius pokalbius su nepažįstamaisiais“
Septyneri su puse metų prabėgo nuo pirmo Troy Pierce vizito į Vilnių. Tai buvo „Gravity“ laikai, kurie jau seniai baigėsi, šis tas pasikeitė ir amerikiečio gyvenime. Tuomet dar nebuvo leidyklos „Items & Things“, kurioje Troy Pierce dirba su Marc Houle ir Magda. Ir su Richie Hawtin santykis dabar kiek atokesnis.
O bendraujant po ilgokos pertraukos atrodo, kad viskas taip pat. Asmenybė tokia pati paslaptinga, atsidalinusi nuo likusio pasaulio ir, viena vertus, visiškai užtikrinta tuo, ką daro, kita vertus, atvira bet kokiems plano pasikeitimams ateityje. Užrašas „techno“ nervingai blykčioja kažkur viršuje, o mes laukiam rugsėjo 19-os, kuomet Troy Pierce atidarys naują stiprių headlinerių serijos „Jäger Blow-Out“ sezoną klube „Opium“. Taip pat bus Anna Hanna, Calli ir Ruben, globojęs svečią ir ano vizito metu.
Atrodo, kad visuomet keliauji. Kur tavo namai ir ką juose veiki, kai grįžti po savaitgalio?
Didžiąją metų dalį praleidžiu Berlyne, bet žiemai atėjus sprunku. Tuomet daug svetingesnis yra Los Andželas. Tarp pasirodymų aš gana nuobodus, bandau užsiimti joga ir crossfit… Tai tiek.
Ar keliaudamas dirbi, ar tam tau reikia studijos?
Anksčiau tikrai nemažai sukurdavau kelyje, bet išplėčiau studiją ir dabar esu daug labiau nuo jos priklausomas.
Tavo feisbuke skaičiau, kad po grojimo Čilėje buvai apvogtas. Daiktai, dokumentai… Žiauriai nefaina. Gal kažką pavyko atgauti? Ar nepakeis tai tavo požiūrio į konkrečią šalį?
Ne, nieko neatgavau. Tikiuosi, kažkam mano daiktai pagerino gyvenimą. Į Čilę ar Pietų Ameriką kitaip žiūrėti nepradėjau – manau, tokia situacija gali užklupti bet kur. Žmogus pamatė galimybę ir tiek. Žinoma, reagavau tikrai jautriai… Dėl vagystės kilo daug problemų, iki šiol jaučiu šoko padarinius. Na, bet dalykai įvyksta, ir geri jie, ar blogi, priklauso nuo požiūrio. Vis sau tai kartoju.
Kadaise buvai fotografas, tuomet šį užsiėmimą metei ir tapai muzikantu. Ar manai, kad dabar jau niekur nebesiblaškysi, o gal turi idėjų ateičiai?
Nemanau, kad tai, ką dabar darau, darysiu visuomet. Gal bus kokių naujų karjeros versijų, tik jų dar neįžvelgiu. Bet tikrai nebūsiu didžėjus iki gyvenimo galo. Iki pradėdamas gyventi iš muzikos to neplanavau ir nesvajojau apie tai. Todėl ir dabar gana sunku turėti „penkerių metų planą“ ateičiai.
Su kolegomis turite leidyklą „Items & Things“, kaip jai šiandien sekasi ir kokios tavo pareigos joje? Ar pradėdami projektą irgi neturėjot konkretaus ateities plano?
Reikalai klostosi gerai, ką tik išleidom Marc Houle albumą, suplanuota ir daugiau geros muzikos ateinantiems mėnesiams. Aišku, negalima pamiršti, kad muzikos verslas šiandien visai ne tai, kas buvo prieš dešimtmetį. Pardavinėjant nekomercinę muziką pinigų užsidirbti labai sunku. Mažai įrašų parduotuvių, o skaitmeninė rinka lūžta nuo DIY leidyklų, kurios negarantuoja kokybės. Tad smagu, kad mums sąlyginai sekasi ir toliau galime leisti muziką, kuria tikime.
Ar tavo muzikos nuotaika keičiasi bėgant laikui? Aišku, klausytojas turi savo nuomonę, bet man įdomu, kaip į senesnius savo kūrinius žiūri pats.
Visuomet bandžiau kurti tai, kas patinka man pačiam, ir tikiuosi, kad dar kažkam tai patiks. Nemanau, kad pasikeitė „nuotaika“, gal tik patobulėjo garsų paletė. Manau, mano muzikoje vis dar gali išgirsti manąjį „aš“.
Besiruošdama interviu prisiminiau dabar jau smagų faktą – 2006-aisiais tapai pirmosios „Resident Advisor“ podcasto, dabar jau legendinio, serijos autorius. Pameni, kaip tave pakvietė ją įrašyti?
Aha, nerealu! Kai sulaukiau kvietimo, išvis nebuvau girdėjęs apie „Resident Advisor“. Pasidomėjau, nusprendžiau, kad neblogas projektas. Kiek pamenu, nedaug trūko, jog nebūčiau mikso įrašęs, bet sutikau ir pasistengiau, nes tuo metu rūpėjo daryti sudėtingus, kilpų, sluoksnių ir efektų kupinus miksus, be to, turėjau labai daug neišleistos muzikos. Tikrai smagu, kaip viskas išsivystė, „Resident Advisor“ komanda dirba tikrai gerą darbą.
Ar skiri laiko paklausyti kolegų radijo laidų, podcastų? Na, ir naujos muzikos apskritai?
Prisipažinsiu, kad radijo laidų ir miksų praktiškai niekada neklausau. Nebent tai kažkas tikrai unikalaus. Naujos muzikos klausau visuomet, mano pašto dėžutė netuštėja, joje pilna demo, promo ir kitų naujienų.
Ar šokių muzika gali būti politiška? Ar vakarėliai gali būti panaudoti skleisti politines ir socialines žinutes, ar visgi geriau tegu jie lieka vieta, kur gali pailsėti nuo pasaulio?
Priklauso nuo situacijos, yra gerų tokio veiksmo pavyzdžių, bet manau, kad dažniausiai į vakarėlius žmonės ateina išgirsti geros muzikos ir pasisocializuoti, bet ne papolitikuoti.
Esi amerikietis, bet turbūt daug dėmesio šiandieninei JAV šokių muzikos kultūrai neskiri? Dažnai grįžti namo?
JAV groju dažnai, bet ne EDM renginiuose. Komercinės muzikos valstijose dabar labai daug, ir aš su tuo niekaip nesu susijęs.
O kiek metų apskritai esi šioje kultūroje? Ar artimiausių kolegų, draugų ratas smarkiai per karjerą pasikeitė?
Techno groju jau kiek daugiau nei 20 metų. Vis dar turiu pažįstamų iš anų laikų, bet artimiausi mano draugai gyvena Berlyne ir atsirado per pastaruosius 10 metų.
Lengvai prisileidi naujus žmones?
Nelabai. Bet viskas priklauso nuo koteksto.
Kas pastaruoju metu tave nustebino – muzikos prasme?
Niekas per daug nestebina. Bet kai kas atrodo tiesiog keistai... Amerikiečių EDM žvaigždės, drop’ai, vinilo snobai.
Pernai pristatydamas singlą „Softcore“ kalbėjai ir apie naują savo albumą. Jis pakeliui? Kas tai bus?
Bandau kurti naujus dalykus ir naujus garsus. Albume būsiu aš, bet tai nebus kažko anksčiau sukurto apžvalga.
Jei vienai dienai galėtum susikeisti vietomis su bet kuriuo žmogumi pasaulyje, kas tai būtų?
Niujorko taksistas. Mėgstu atsitiktinius pokalbius su nepažįstamaisiais.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS