Daniel Avery: „Vienas mano mėgstamiausių klubinės kultūros aspektų yra tai, kad šviesos prigęsta ir muzika pagarsėja visur vienodai“
Matt Walsh sausį „Opium“ grojo iki labai šviesaus ryto su striuke ir broliu, o antras serijos „Smala“ svečias Daniel Avery iš esmės yra dar kiečiau, jei tik yra patvirtintas būdas išmatuoti didžėjų kietumui, aktualumui ir kitiems dalykams. Bet kuriuo atveju per visai trumpą laiką Daniel Avery iš nieko britiškoje elektroninėje šokių muzikoje tapo labai daug kuo.
Erol Alkan leidykloje „Phantasy“ – savas, kaip ir „Throne of Blood“ bei „Relish“, indie rokeriams patinka kaip šviežią požiūrį turintis remiksuotojas, studijoje sėdi su vienu mėgstamiausių savo didžėjų Andrew Weatherall, reziduoja „Fabric“, dirba „Rinse FM“, ir čia ne jo pasiekimai baigėsi, o aš rašyti pavargau.
Pats į kiekvieną mano klausimą labai nuoširdžiai atsakė, ir tikiuosi, kad šios savo savybės augdamas kaip artistas nepraras. Žodžiu, kovo 8-ą visi valgyt tulpių į „Smalą“, už pasėkmes atsako Manfredas ir „12 inčų po žeme“.
Kas tau asmeniškai patogiau ir priimtiniau – būti reziduojančiu DJ ar mėgautis pagrindinio vakaro vardo šlove? Kas pastaruoju metu pasitaiko dažniau?
Abu variantai man tikrai patinka. Jei visuomet būčiau pagrindinis, turbūt greitai pabostų. Ir, tiesą sakant, nuoširdžiai manau, kad naktis būna tokia gera, koks geras yra apšildantis DJ. Juk tūsinimasis – tai potyris nuo pradžios iki galo. Todėl tikrai mėgstu beprotiškai ištęstus setus, kai nuotaiką galiu diktuoti nuo pat pirmų akimirkų.
Su sausį mus šokdinusiu Matt Walsh kartu rengiate „Movement“ seriją. Kaip sekasi? Ar vis dar žaidžiate „slapto svečio“ programoje korta?
Mes su Mattu – seni geri draugai. Ir muzikinis skonis abiejų panašus. Gera turėti tokių kolegų. Tai va, pernai eksperimento tvarka įvyko keturi „Movement“ renginiai, o dabar abu esam tokie užsiėmę, kad nebeaišku, ką daryti toliau. Manau, ypatingomis progomis šokti tikrai pakviesti.
O „slaptų svečių“ idėja gimė, nes norėjome, kad žmonės ateitų į vakarėlius ir gerai praleistų laiką nekreipdami dėmesio į tai, kas „didelis“ groja. Savotiškai reagavome į tą madą nesivarginti dėl renginių, kurie nepristato festivalio dydžio programų.
Sausį viešėjai JAV – kaip patiko? Kokių skirtumų tarp mūsų ir amerikiečių pastebėjai?
Kelionė buvo puiki ir praėjo tikrai sklandžiai. Kiekviename renginyje netrūko žmonių, ir visur publika buvo puikiai nusiteikusi. Skirtumai... Žinai, vienas mano mėgstamiausių klubinės kultūros aspektų yra tai, kad šviesos prigęsta ir muzika pagarsėja visur vienodai. Nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje esi.
Kaip tik šiandien klausiau antrosios tavo laidos „Rinse FM“. Ar daug laiko šiai naujienai tenka skirti?
Tikrai gera būti „Rinse FM“ dalimi! Laida mėnesinė, tad, manau, teks po mėnesį kiekvienai ruošiantis ir praleisti, beieškant naujos geros muzikos. O dalinsiuosi visais gerais kūriniais, kuriuos pavyks atrasti. Esmė – šokių aikštelė, bet tikrai turėsiu erdvės pristatyti ir įtakos man turinčią kitokią muziką. Jos mano, kaip prodiuserio ir didžėjaus, galvoje labai daug.
Gal pameni, koks didžėjus ar įrašas tave atvertė į šokių muziką?
Didžioji trejybė – Andrew Weatherall, Erol Alkan ir Richard Fearless. Jie atvėrė man techno pasaulio vartus. Ir iki šiol yra trys mėgstamiausi mano didžėjai.
O ar „Fabric“ – mėgstamiausias tavo klubas? Nuo ko šis titulas, beje, priklauso – garso sistemos, interjero dizaino, žmonių ar ko kita?
Nuo visko bendrai, nuo patyrimo. „Fabric“ tikrai myliu. Dizainas, garsas, šviesos, darbuotojai, išplanavimas. Tinkamas pasimetimui – tiesiogine ir perkeltine prasme – labirintas. Ir jau labai seniai dideliais mastais palaiko underground’ą. Neperdedu – „Fabric“ yra viena svarbiausių vietų Londone, ir tai, kad esu šeimos narys – tikra privilegija.
Nors 2013-ieji jau įsibėgėja ir visi topai seniai surikiuoti, man vis dar įdomu paklausti – kas gi tau pasirodė kaip praėjusių metų šokių muzikos geriausieji? Ir ar manai, kad šiemet rinkoje įvyks svarbių stilistinių pasikeitimų?
Įdomūs, tikrai įdomūs tie metai buvo. Visas tas kvailas EDM vis populiaresnis, tuo pačiu underground skambesys vystosi kaip natūrali reakcija į tai. Pats perku daugybės skirtingų leidyklų ir žanrų įrašus – taip įdomu. Ir publika vis noriau leidžiasi į eksperimentus – didžėjai tikrai gali sau leisti daugiau. Tai pozityvūs pokyčiai, ir, manau, šiemet jie tęsis.
Prieš keletą metų vaidenaisi kaip Stopmakingme. Kodėl šis vieno asmens projektas nutrūko?
Tai tebuvo hobis, pirmieji bandymai kurti elektroninę muziką. Galima sakyti, „pirmoji grupė“. Kai pajaučiau atradęs „savo“ garsą ir nusprendžiau į viską pažiūrėti kiek rimčiau, ėmiau visur naudoti tikrąjį savo vardą.
Jei tavo gyvenimas taptų filmu, kaip jį pavadintum?
„Kodėl gyvenant Londone svarbu būti šunsnukiu“.
Koks kūrinys taptų garso takelio puošmena?
Net nežinau, gal „Spice Girls – 2 Become 1“?
O kas vaidintų tave?
Tai aišku, kad Matt Walsh, pasipuošęs žaviu blondinišku peruku.
---
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS