Takeshi Nishimoto: „Nėra geresnių ar prastesnių gitarų, jos tiesiog įvairios, visai kaip žmonės“
Sekmadienio pietūs – lyg ir ne tas metas, kai būtum prates nerti į muziką visa savo esybe, bet, atrodo, rugsėjo 10-ąją teks. Japoniškos, arba, kaip patys sako, netikėtos kultūros festivalyje „nowJapan“ tądien, 13:00, kažkuriame, tikiuosi, geriausia akustika galinčiame pasigirti, „Litexpo“ kampe koncertuos Takeshi Nishimoto.
Klasikinį išsilavinimą turintis gitaristas mano grojaraštyje prieš keliolika metų strigo kartu su John Tejada (aha, tuo pačiu, išleidusiu „Fabric“). Projektas „I’m Not A Gun“ yra tik dalis spektro, kuriį Nishimoto gali savo gitara (gitaromis) skleisti. Džiazas, europinė ar indiška klasika, šiuolaikinis menas – šiame menininke (jis, beje, dar ir „Ableton“ ambasadorius) telpa daug. O jis pats kalba mažai, bet viską pasako.
Geros pažinties, tobulo sekmadienio.
Grosi „NowJapan“, tavo gimtinės kultūrai sklesiti skirtame festivalyje. Tad ar jautiesi Japonijos ambasadoriumi? Galbūt po tiek įvairiuose kraštuose praleistų metų savęs su konkrečia šalimi nebesieji?
Visų pirma esu labai dėkingas už galimybę groti Lietuvoje. Jaučiuosi pagerbtas. Ilgokai nesijaučiau japonų kultūros ambasadoriumi, nemaniau, kad tai girdima mano muzikoje. Visgi esu japonas, gimtinėje gyvenau daug metų. Turbūt, visgi, pasąmonėje atstovauju Japonijoje. Bet apskritai aš tiesiog muzikantas, stengiantis išsiaiškinti dalykų prasmę.
Esi iš Fukuokos, Lietuvoje matyt ne visiems pažįstamos Japonijos prefektūros. Papasakok apie ją daugiau.
Tai – pietvakarių Japonija. Pats Fukuokos miestas garsėja savo gastronomija ir kultūra, ypač muzika. Čia draugiški žmonės, o gyventi daug pigiau, nei Tokijuje. Beje, Fukuoka, be Tokijau, vienintelis Japonijos miestas, kuriame gyventojų vis dar daugėja.
Mano užsieniečiai draugai, kurie lankęsi Fukuokoje, yra minėję, kad jautė ten lotynų kultūros dvasią. Dar mieste veši startuolių scena, nes ši Japonijos dalis yra arčiau kitų Azijos šalių.
Fukuoka, centras
Wikimedia Commons
Fukuoka, centras
Kaip pasirinkai gitarą, o gal ji pasirinko tave? Mokeisi groti kitais instrumentais?
Septynerių ėmiau skambinti pianinu, keturiolikos čiupau draugo gitarą, ir man labai patiko. Dar groju sarodu, klasikiniu Indijos instrumentu.
Studijos Kalifornijoje skamba puikiai, ypač muzikos. Visgi kodėl pasirinkai JAV, ar muzikos mokslai Japonijoje kažkuo netiko?
Iš viso JAV esu pragyvenęs apie 20 metų. Niujorke praleidau vaikystę, tad vis svajojau apie tai, kad reikėtų į valstijas grįžti. Los Andželą pasirinkau, nes šį tą pakeisti visgi norėjosi. Baigiau klasikinės gitaros studijas Pietų Kalifornijos universitete, visgi pradėjau... nuo anglų literatūros Santa Monikos miesto koledže.
Su muzikos mokslais Japonijoje viskas tvarkoje, tiesiog nebūčiau savęs atradęs, jei būčiau likęs ten gyventi.
Be studijų, turėjai progos mokytis iš pačiausių pasaulio meistrų (James Smith, Scott Tennant, William Kanengiser, Brian Head, Joe Diorio, David Oaks, Pepe Romero, - D.D. past.) Kuri pažintis buvo pati svarbiausia?
Negalėčiau išskirti vienos. Žvelgdamas atgal manau, kad man tiesiog labai pasisekė, kad su tiek daug nuostabių mokytojų susipažinau ir turėjau galimybę su jais praleisti daug laiko.
Iš daugelio tavo kolaboracijų išsiskiria darbas su elektroninės muzikos prodiuseriu, didžėjumi John Tejada. Ar iki pažinties su juo mėgai elektroniką?
Susipažinome 2008-aisiais – jis su bendru mūsų draugu atėjo į savaitinį mano koncertą. Žinojau, kad yra tokia elektroninės muzikos scena, bet ji manęs ne itin domino. Po koncerto su Johnu daug kalbėjome apie muziką, vėliau jis pakvietė mane į studiją – jau tuomet jis buvo multiinstrumentalistas. Jam’inti pradėjome vos man pirmąkart užsukus. Po kiek laiko Johnas pasiūlė man įrašyti partiją viename jo leidinių. Dar po kelių abiejų leidinių įvairiais vardais kontraktą mums pasiūlė kompanija „City Centre Offices“.
Jūsų duetas „I’m Not a Gun“ yra tiesiog nesveikai ir nesenstančiai geras, visgi naujas albumas būtų puiki žinia. Ar tikėtis jos? Kuris, beje, jūsų darbas tau artimiausias?
O, ačiū! Smagu girdėti, kad patinka. 2005-aisiais persikrausčiau į Berlyną, tad tiek daug, kiek iki tol, dirbti nebeturime galimybės. Visgi per 12 metų įrašėme dar 3 albumus ir pagroti įvairiuose kraštuose.
Pastarąjį kartą kartu įrašinėjome 2013-aisiais, netrukus, atrodo, vėl turėsim tam progą.
Man patinka viskas, ką drauge esame išleidę. Visi albumai skirtingi, kiekvienas turi kažką unikalaus požiūryje į muziką. Anksčiau tiesiog kiekvieną trečiadienį susitikdavom Johno studijoje ir, nuo pradinės idėjos iki galutinio rezultato, įrašydavome kūrinį. Ir taip kas savaitę. Taigi greičiausiai dirbame, kai esame vienoje patalpoje.
Atrodo, kad sukiesi nuo projekto iki projekto, arba tiesiog esi labai produktyvus. Ar normalus tavo tempas – bendradarbiaviamas, įrašai, apsikeitimas idėjomis, networkingas? O gal labiau vertini vienatvę?
Dirbti su daug kitų muzikantų niekada nebuvo mano tikslas. Beje, kaip tik dabar turiu baigti naują solinį savo albumą. Tiesiog taip nutinka, ir vėlgi manau, kad man sekasi, jog galiu dirbti su tiek įdomių žmonių, atstovaujančių įvairoims skritms.
Kai mokiausi groti klasikine gitara, labai daug valandų praleisdavau vienumoje, grodamas. Bet man patinka ir dirbti grupėje. Networkinti nelabai galiu sau leisti, neturiu tam laiko.
Dirbi ir su garso instaliacijomis, kitais projektais, išeinančiais už tradicinių scenoje skambančios muzikos ribų. Ar tam kas nors konkretaus įkvėpė?
2007-aisiais Londone gyvenantis puikus vaizdo menininkas Hiraki Sawa pasiūlė man duoti muzikos jo darbui „Hako“ (daugiau apie tai – čia). Nuo tol dažnai sulaukiu pasiūlymų dirbti su šiuolaikinio meno kūrėjais. Pavyzdžiui, štai šis tas, ką 2015-aisiais nuveikėme su „Studio Olafur Eliasson“.
Kaip renkiesi gitaras? Kuo dabartinė pranašesnė už tas, kuriomis skambinai anksčiau? Ar daug jų turi?
Nėra geresnių ar prastesnių gitarų, jos tiesiog įvairios, visai kaip žmonės. Daugelį tų, su kuriomis beveik nebegrodavau, pardaviau.
Pastaruoju metu groju trimis, priklausomai nuoo progos. Tai – Abe Rivera pagaminta Eclipse (Ebony Scepter); Boaz Elkayam sukurta Clarita Negra klasikinė gitara koncertams ir „Frameworks guitars“ klasikinė septynstygė.
Vilniuje pasirodysi su muzikantu Neil Cantwell. Papasakok, ko tikėtis? Ar daug esate dirbę kartu?
Su Neil muzika šių metų balandį susipažinau – ir labai maloniai nustebau – vienoje nuostabiausių pasaulio vietų, kurioje man irgi yra pasisekę groti. Tai Anyoin budistų šventykla Kamakuroje, Japonijoje. Vilniuje dviese grosime pirmąkart. Abu nekantraujame, tai nuostabi proga.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS