Ghostpoet nėra MC ir nebuvo JAV
Jis sako, kad yra joks poetas, ir vis dirba nemuzikinį darbą „part time“ nepaisant to, kad 2011-ieji yra jo metai. Kreivą ir duslų margų šaknų londoniečio Obaro Ejimiwe, arba Ghostpoet, albumą „Peanut Butter Blues & Melancholy Jam“ išleido originalia uosle pasižyminčio Gilles Peterson leidykla „Brownswood Recordings“, ir neabejojam, kad festivalio metu tikrai atsiras norinčių savo kopijas papuošti atlikėjo parašu. Prieš akis – dar ir tekstinė pažintis su viena „Satta Outside“ vinių.
Viename iš „The Streets“ atsisveikinimo video Mike Skinneris tave pavadino savo mėgstamiausiu šio meto MC. Kaip sureagavai? Gal norėjai būti paminėtas ir dėl savo muzikos kūrimo įgūdžių?
Na, tai didelė garbė. Mike – viena ankstyvųjų mano įtakų, jis puikus atlikėjas, ir būti paminėtam tokiame kontekste kiek trikdo. Mano produkcija tuo tarpu nėra tokia jau šauni, che che, manau, dar turiu daug vietos tobulėti!
Beje, ar pats save klasifikuoji kaip MC?
Iš tiesų ne. Jaučiu, kad esu atlikėjas, kuriantis savo skambesį.
Kaip manai, koks pagrindinis skirtumas tarp britiško ir amerikietiško repo?
Gal skirtingos kultūros? Tiesą sakant, nesu buvęs JAV, bet manau, kad jau vietos dydis turėtų turėti įtakos skirtumams.
Ar kada galvojai apie tai, kad savo kūrinių tekstus galėtum paversti poezija ir išleisti knygą?
Ne, tikrai ne! Nežiūriu į savo tekstus kaip į poeziją. Tai tiesiog veblenimas tamsoje.
Beje, manau, kad kai kuriuos tavo tekstus sunku suprasti tiems, kurie iš prigimimo nėra britai. Ar slengas nevirsta barjeru siekiant pripažinimo pasaulyje?
Che che, viskas, kuo galiu būti, esu aš pats! Gal tai – sėkmė, bet manau, kad net jei žmonės ir supranta ne viską, ką noriu pasakyti, jie „pakimba“ ant muzikos nuotaikos.
Kaip pavyko atsidurti Gilles Peterson leidykloje „Brownswood Recordings“? To ir siekei, ar tai tiesiog atsitiktinumas?
Iš savo miegamojo muziką skleidžiau per „Myspace“. Draugo draugas parekomendavo mane „Brownswood“, juos pasiekė keletas demo įrašų, galiausiai sulaukiau kvietimo susitikti su Gilles. Pakalbėjom apie mano kūrybą, kryptį, kurios siekiau, ir jis priėjo išvados, kad geras ėjimas būtų išleisti albumą „Brownswood“. Sutikau. Svajonė buvo ne tokia konkreti – tiesiog norėjau pasirašyti sutartį su leidykla, kuri suvoktų, ką bandau nuveikti su savo skambesiu.
Kuriant pirmiausia gimsta muzika ar žodžiai?
Iš pradžių muzika. Tada, nuo nulio, tekstas. Šie du elementai susipina savotišku būdu.
Ar turi kokį akademinį savo kelio pagrindą?
Ne, jokio – mokiausi kurdamas. Mokausi ir dabar!
O kur geriau jautiesi koncertuodamas – jaukiame klube ar galingame festivalyje?
Geras klausimas! 2011-ieji – mano debiutų festivaliuose metai… Manau, man patinka abu variantai, bet dėl skirtingų priežasčių. Festivaliuose malonu groti didelėse scenose, taip pat žavi turtingas muzikos miksas. O klube patinka šiltas bosas ir artimas ryšys su publika. Dar neapsisprendžiau!
Ar iš tiesų manai, kad švaistai laiką?
Manydavau. Nebuvau tikras, ar kada pavyks su savo muzika žengti toliau. Dabar esu daug pozityvesnis.
Ką tau, kaip asmenybei, davė užimtas ir kartais sekinantis atlikėjo gyvenimas?
Daugiau pasitikėjimo savo sugebėjimais. Be to, dabar esu kiek labiau organizuotesnis, cha cha.
Kaip įtakos šaltinį esi įvardinęs ne vieną žymų atlikėją. O kaip kiti dalykai, ne muzika?
Domina fotografija. Istorijos ar jausmų paieškos už paties paveikslo visuomet intriguoja. Na, o apskritai didžiausiu savo įkvėpimu įvardinčiau patį gyvenimą. Paprastos asmenybės, tempiančios savo jungus visame pasaulyje, įkvepia mano darbą.
Tas gyvenimas, jis geras ar blogas?
Yra ir gerų dienų, yra ir blogų. Šiuo metu gyvenimas geras. Galiu daryti tai, kam jaučiu aistrą, tad negi turėčiau skųstis?
Ką papasakotum apie šiandieninę muzikos sceną Didžiojoje Britanijoje?
Manau, Britanija šiandien – kūrybiškumo ir eksperimentavimo židinys. Dabar puikus laikas būti kūrybingu. Visa tai vis labiau įkvepia.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS