Pele: „Darau tai, ką darau, ir kas bus, tas bus. Nebegalvoju apie skaičius“
Kai metus pradedi leidiniu su „Cocoon“ ženklu, jie negali būti blogi. Patrick Gallenmüller, užtikrintai vokiškos šokių muzikos kūrėjas, ir nesiskundžia. Jau anksčiau jo produkciją įvertino ir tėvynainiai „Get Physical“ ir „Falkplatz Limitiert“.
Penktadienį Pele leidžiasi Vilniuje – tiesiai į kartą per metus, bet stipriai vykstančias „Riešutines“. Ne vienas – su kolega Shawnecy. Skaldys „Opium“ susirinksiančius kevalus? Neabejoju. Pažintis su didžėjumi, autoriumi, „Ibiza Global Radio“ balsu ir kieto pavadinimo klubo „Hundertquadrat“ viršininku iš arčiau – po to, kai pasigarsinsi miksą iš „Panorama Bar“, kur Pele irgi mėgsta pabūti.
Savo biografijoje teigi, kad 2012-ieji – tavo metai. Ką Pele veikė prieš tai?
Didžėjauju jau 12 metų, muziką kuriu kokius 7. Bet būtent šie metai – mano, nes šiemet sulaukiau geriausių atsiliepimų ir nuveikiau didžiausius darbus. Gerose leidyklose išleidau anksčiau sukurtus puikius kūrinius. Visais pasiekimais didžiuojuosi ir esu dėkingas.
O kada apskritai supratai, kad muzika yra tai, kuo nori užsiimti gyvenime?
Manau, tuomet, kai 1999-aisiais apsilankiau Ibicoje. Po mokyklos egzaminų savaitei nuskridome ten su draugu. Kažkas pakvietė į „Amnesia“, nusipirkom bilietus ir, aišku, kadangi buvom 16-os, vakarėlis mus tiesiog pritrenkė. Grojo Sven Väth, nieko panašaus anksčiau nebuvau matęs ir girdėjęs. Tuomet pasakiau sau, kad grįžęs namo tapsiu didžėjumi ir vėl atskrisiu į salą!
Ar daug turėjai išsiųsti demo įrašų iki kol pasirašei pirmąjį kontraktą?
Man sekėsi – ne tiek ir daug. Prodiusuoti ėmiau 2004-aisiais, jau po metų pirmasis mano kūrinys pasklido tarp Vokietijos techno internautų. Vienas berlynietis iškart išleido jį savo tuomet naujoje leidykloje „Dipolter“. Labai didžiavausi, bet tuomet mano muzika skambėjo visai kitaip nei tai, ką darau dabar.
Kodėl pasirinkai slapyvardį, kuris tiek daug reiškia futbolo pasaulyje?
Tiesą sakant, jis nieko bendra su futbolu neturi. Na, gal pasąmonėje... nes esu aistringas šio žaidimo gerbėjas! Bet tiesiog iš savo vardo išmečiau kelias raides, ir liko Pele. Tik tiek.
Vis dar daug laiko praleidi gimtajame Rosenheime. Ar ten užtenka vietos tavo ambicijoms ir karjeros planams?
Tikrai taip. Daug keliauju, tad Rosenheime randu erdvės tik sau. Tai mažas ir tylus, tuo pačiu labai gražus miestas. Ten nusileidžiu ant žemės ir atsipalaiduoju. Nenoriu nuolatinės sumaišties, tad džiaugiuosi turėdamas tokią vietą.
Ar įsivaizduoji gyvenimo piką? Kaip matuoji pasiekimus – įrašų skaičiumi, pinigais, gal kelionėmis?
Anksčiau – taip, kelionėmis ir kvietimais pagroti tikrai matuodavau, dar išleistais kūriniais... Bet nustojau. Darau tai, ką darau, ir kas bus, tas bus. Nebegalvoju apie skaičius.
Bet atsiliepimai juk svarbūs? Jei įrašytum potencialiai nepaklausų, bet tikrai tavo ausimis gerą kūrinį, išleistum vien dėl to, kad pačiam patinka?
Žinoma, geros muzikos vardan! Net jei tik aš vienas temanyčiau, kad jis geras.
Kokia muzika, jei ne šokių, kelia tau šiurpulį?
Neturiu mėgiamo žanro. Mėgsti įvairų skambesį. Patinka tokios grupės, kaip „Radiohead“ ar „Depeche Mode“, iš senesnių – „Pink Floyd“.
Koks yra 2012-ųjų skambesys?
Sunku atsakyti. Jei bendrai, manau, kad su elektronika maišytas hiphopas. Bet tai – tik mada, kaip visuomet...
Kada pirmąkart grojai klube „Cocoon“? Kokie tavo santykiai su juo ir to paties pavadinimo leidykla?
Šių metų kovą, nuo tada – kas tris mėnesius! O santykiai tiesiog puikūs. Sausį leidykloje pasirodė pirmasis mano singlas, o mano agentė Talida anksčiau dirbo „Cocoon“, tad užmegzti draugiškus santykius buvo tikrai lengva, ir man smagu būti šeimos dalimi.
Turi daug atsakomybių – didžėjauji, prodiusuoji, vedi radijo laidas, organizuoji renginius... Kaip suvaldai savo laiką?
Svarbu, kad suptų gera komanda, na, ir turi mėgti tai, ką darai. Visiems savo darbams jaučiu aistrą.
Į Vilnių atvyksi su Shawnecy, su juo darbuojatės ir studijoje. Kaip susipažinote?
Jau dešimt metų esame draugai, bet drauge kuriame gal tik porą. Jis atstovauja Frankfurto hiphopo scenai, ir, manau, susijungę skirtingi mūsų pasauliai skamba tikrai įdomiai. Vien dėl bendro mūsų projekto Shawnecy atsikraustė į Rosenheimą. Beje, jis – ir geras dainininkas, jo balsas skamba mūsų darbuose!
Kūrinys, kurio autorius nesi, bet norėtum būti.
O, geras klausimas! Beveik visi „Cadenza“ leidiniai, o ypač Dani Casarano darbas „La Tulipe“.
---
Riešutinės: Pele & Shawnecy, Recoco ir dar šimtas jo draugų.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS