Peter Van Hoesen: „Eksperimentuoti reiškia bandyti naujus būdus ir turėti noro bei jėgų tai darant keliauti kiek įmanoma toliau. Stumti tolyn ribas to, ką žinai, kas esi, ko tikiesi“
Šią savaitę "Sūpynių" organizatoriai "Minimal.lt" pranešė apie dar vieną ir jau didžiausią penktojo festivalio gimtadienio dovaną - belgą Peter Van Hoesen. Djscene.lt šįkart jaučiasi pasistengę - gal jėgas grąžinęs pavasaris, o gal išties įdomi asmenybė privertė ir įkvėpė interviu surengti iš karto.
Kovą albumą "Entropic City" išleidusio leidyklos "Time To Express" savininko eksperimentuose vietos atsiranda ir boso linijai, ir muzikai spektakliams, ir pamąstymui apie miesto būtį, ir gamtai. Festivaliniuose miškuose gyvo albumo pristatymo išgirsti neteks, bet svečio DJ setas turėtų nušvisti stambiais muzikinio dangaus kūnais. Juk groja jis tikrai ne prasčiau, nei kalba...
Ar prisimeni dieną, kai nusprendei, kad nori kurti muziką ir būti jos dalimi?
Tai atsitiko, kai buvau dar labia jaunas. Mano tėvai buvo surinkę labai rimtą 7" plokštelių kolekciją - nuo prancūziškų šansonų iki Motown ir visko, kas tarp jų. Vieni pirmųjų mano su muzika susijusių atsiminimų susiję būtent su tais įrašais, žaidimu plokštelėmis, garsų ieškojimu, klausymu vėl ir vėl. Kai man buvo 11 ar 12 metų, per televizorių išvydau belgų elektronikos grupę "Telex". Tada ir pasakiau tėvams, kad noriu veikti ką nors panašaus. Jie nupirko man elektroninius vargonus, nuėjau į muzikos mokyklą, taip viskas ir prasidėjo.
Kodėl būtent techno turėjo būti tavo skambesiu?
Visada buvau linkęs į elektroninę muziką. Nesuprask klaidingai, klausau įvairių stilių, bet širdis smarkiau plaka būtent skambant elektronikai. Nežinau, kodėl, bet visada taip buvo.
Pastaraisiais metais kūriau ir kitus stilius. Muzika, kurią rašau šiuolaikiniam šokiui ir teatrui, nėra techno - tai elektronika, bet ji neturi šokių aikštelei būdingo funkcionalumo, kurį turi techno. Ji daug labiau eksperimentinė.
Grįžtant prie tavo klausimo... Klubinis pasaulis mane visuomet žavėjo. Naktinis gyvenimas, bėgimas nuo dieninio normalumo... Elektroninė muzika tiesiogiai su tuo susijusi. Augau laikotarpiu, kai ypač Belgijoje elektroninės muzikos scena buvo milžiniška. Mano šalies istorija šioje srityje tikrai didelė. Taigi iš dalies dėl vaikystėje patirtų įtakų ir pats į tai pasinėriau. Pavyzdžiui, didelį įspūdį padarė pirmieji išgirsti Detroit techno įrašai. Iškart identifikavau save su tuo skambesiu, bet ir iki tol tokios grupės, kaip "Front 424", man reiškė labai daug. Manau, visą new beat / electronic body music galima vadinti proto techno. Tai ir formavo mane.
Esi organizacijos - komandos - darinio "Foton" narys. Kaip tai gimė ir kokie žmonės su tavimi tame darbuojasi?
Kokiais 1998-99-aisiais po truputį ėmiau pavargti nuo techno. Ieškojau naujų garsų, labiau eksperimentinio požiūrio į elektroniką. Ilgainiui pradėjau tokią muziką kurti pats ir nusprendžiau, kad jai išleisti reikia įrašų kompanijos. Ją kartu su manimi įkūrė geras mano draugas Hans De Man. Tai buvo 1999-aisiais, o pradinė idėja buvo ta, kad leidykla sujungsime tuo metu populiarią clicks'n'cuts sceną. Minimal elektronika ir eksperimentiniai garsai tuomet smarkiai kilo.
Tai, kad "Foton" iš leidyklos tapo kažkuo daug didesniu, nebuvo plano ar strategijos dalis. Taip tiesiog įvyko. Kai ėmėm leisti kompaktus, žmonės ateidavo pas mus siūlydami bendradarbiauti. Mus kviesdavo organizuoti koncertus ir multidisciplininius įvykius, tad galiausiai suvokėme, kad esame nebe įrašų kompanija, o subrendęs menininkų kolektyvas.
Pirmaisiais metais daug dirbome kartu su tokiais projektais, kaip "Urawa" ir "Ultraphonist", kurie buvo pirmujų dviejų "Foton" leidinių autoriai. Dar keli žmonės rūpinosi grafika ir vaizdu, taigi tai buvo kolektyvinis darbas. Laikui bėgant reikalai keitės - nauji žmonės ateidavo, seni išeidavo. Dabar "Foton", kaip menininkų susivienijimas, pristabdytas, o mūsų sukurta struktūra veikia kaip administracinis ir teisinis įvairių mano ir Hans veiklų pagrindas. O jos iš esmės yra leidykla "Time To Express" ir miesto agrikultūros projektas "Klorofil".
Ar pats esi susijęs su "Klorofil"? Koks tavo santykis su urbanizmu ir miesto gyvenimu?
Su šiuo projektu daugiausiai dirba Hans ir dar du motyvuoti tam žmonės. Mano įsikišimas būna patariamasis, kai jie prašo nuomonės ar komentaro.
Apskritai manau, kad reikia domėtis miesto gyvenimo problemomis. Kalbant smulkiau, Briuseliui tikrai reikia tikslių atsakymų į tam tikras problemas. Pavyzdžiui, ekologija ir viešųjų erdvių panaudojimas.
Kaip nuo įsikūrimo keitėsi pagrindinė "Foton" idėja ir žinia?
Pagrindinė mintis visada buvo "eksperimentuoti". Pradžioje tikslas buvo išbandyti naujus dalykus garse, bet tai greitai persikėlė į kitas meno formas. Taip pat svarbus buvo skaitmeninis aspektas - 1999-aisiais mes jau gerai suvokėme didėjančią interneto jėgą. Man atrodo, kad buvome pirmoji Belgijos leidykla, pradėjusi kompaktinių diskų prekybą internetu.
Metams bėgant "Foton" keitėsi, nes, kaip jau minėjau, keitėsi žmonės, su kuriais dirbome. Taip pat pasikeitė ir mūsų pačių prioritetai. Dabar, kaip irgi jau sakiau, "Foton" nebėra idėjų generatorius, o struktūra, kurią naudojame skirtingiems projektams įgyvendinti.
Nuo tada, kai įsteigėte "Foton" iki leidyklos "Time To Express" įkūrimo praėjo dešimt metų. Kodėl leiblo neatidarei anksčiau?
Aš savęs šito irgi ne kartą esu klausęs, cha cha! Jei sąžiningai, tiesiog nebuvau pasiruošęs. Ketveri metai iki atsirandant "Time To Express" galvojau apie tai, taigi idėja nebuvo netikėta. Manau, tam tikriems dalykams reikia subręsti. Be to, nesu labai greitas, įvykiams man reikia laiko. Na, ir galiausiai, "Time To Express" įkurta mano muzikai, o į techno grįžau po dešimties metų muzikinių kelionių ir įvairių garsų tyrinėjimo. Pradėjus vėl kurti techno atėjo laikas ir leidyklai.
Ar gerai suprantu, kad iš pradžių organizavai renginius, tada ėmeisi prodiusavimo? Kaip manai, ar elektroninės muzikos kūrėjas būtinai turi rengti gyvus pasirodymus ar didžėjauti? Ar kompozitorius šiandien gali būti tik kompozitorius?
Ne visai teisingai. Muziką kuriu nuo 11-os ar 12-os. Pirmąjį vakarėlį surengiau 1994-aisias, o elektronikos prodiuseriu tapau apie 1996-uosius.
Prodiuseris, manau, nebūtinai turi mokėti didžėjauti - tai skirtingos veiklos, ir kai kurie sugeba suderinti abi. Žinoma, šiais laikais sunku išgyventi tik iš kūrybos, bet turbūt tai priklauso nuo to, kaip viską susidėlioji. Juk įmanoma karjera, kai kuri techno ir tuo pačiu studijoje dirbi su garsu, rašai muziką reklamoms ar teatrui bei šokiui, kaip aš ir darau. Toks kombinavimas leidžia pragyventi iš muzikos. Įmanoma, bet ne lengva.
Kalbant apie save, esu patenkintas, kad muzikos atlikimas - didelė mano darbo dalis. Labai mėgstu pasirodyti tiek kaip didžėjus, tiek gyvai, man tai svarbu. Taigi visa tai priklauso nuo to, kokia asmenybė esi. Nėra taisyklių. Galiausiai juk ne man spręsti, kaip žmonėms atlikti savo muziką.
"Time To Express" leidiniams pristatyti naudoji kinų heksagramas I Ching. Kaip jas atradai ir kodėl susidomėjai?
Hmmm... Tai gali būti labai ilgas atsakymas, cha cha. I Ching - labai sena, viena seniausių būrimo sistemų, apibrėžianti santykį tarp tavęs ir visatos. Šioje sistemoje susijungi su visata, o I Ching naudoji ieškodamas atsakymų į savo klausimus.
Šiek tiek to mokiausi ir kai kuriems sistemos principams smarkiai pritariu. Be to, šios heksagramos mane labai stipriai veikia ir vizualiai. Tad kiekvienas "Time To Express" leidinys turi savo heksagramą, kurios reikšmė siejasi su leidinio idėja, situacija ar koncepcija. Pavyzdžiui, 8-ajam leidiniui pasirinkau 61-ąją heksagramą, kuri reiškia "paslapties žinojimą" arba "sugrįžimą į centrą". Pamaniau, kad tai tinkama, nes leidinį sudarė skirtingų atlikėjų, ir anksčiau prisidėjusių prie kompanijos, kūriniai. Savotiškas sugrįžimas į centrą.
Iš pradžių leidyklą skyrei tik savo kūrybai, bet pernai vasarą pasirodė Donato Dozzy ir Cio D'Or plokštelė "Menta". Kodėl Donato? Ar bus ir kitų atlikėjų?
Donato - ypatingas žmogus. Susipažinau su juo 2008-aisiais "Labyrinth" festivalyje Japonijoje, kur jis grojo būtent tą vėliau mano išleistą kūrinį. Vos išgirdęs supratau, kad turiu paprašyti jo to! Tarp mūsų iškart užsimezgė stiprus ryšys, dabar jis vienas iš mano tikrai gerų draugų.
Šiemet "Time To Express" pasirodys dar bent dviejų kitų kūrėjų muzika. Bet tik tiek. Ruošiuosi ir toliau leidyklą skirti savo produkcijai.
Papasakok dar apie "Sendai". Kaip pradėjai dirbti su Yves De May, ir ką šiuo projektu norite pasakyti kito, ko negalite padaryti kitais atvejais?
Yves De May - vienas rimčiausių ir gerbiamiausių Belgijos elektroninės muzikos kūrėjų, puikus garso inžinierius ir geras draugas. "Sendai" skirtas techno įtakoms maišyti su radikalesniu, eksperimentiniu požiūriu. Šiuo metu kuriame albumą, tikiuosi, jis pasirodys dar rudenį ar ankstyvą žiemą. Didžioji jo dalis nebus skirta vakarėliams - iš šokių aikštelės lėtai judame į labiau eksperimentinę teritoriją.
O kaip gyvena šokio ir muzikos projektas "Bent Object", kuriame dirbi su Naujosios Zelandijos menininke Susanne Bentley?
Šiuo metu jis pristabdytas. Iš viso sukūrėme tris garso, vaizdo ir judesio performansus. Mano darbas buvo garso ir vaizdo programavimas. Tiek Susanne, tiek aš dabar dirbame atskirai, bet labai gali būti, kad vėl susieisime.
Jau keli mėnesiai kaip esi Belgijos klubo "Fuse" rezidentas. Kodėl nusprendei prisirišti prie vienos vietos, kodėl būtent "Fuse"? Apie ką yra šis klubas?
Tiesą sakant, pats čia nieko nesprendžiau. Jie mane pakvietė. O kadangi "Fuse" visuomet buvo gerbiamiausias Belgijos techno klubas, išgirdęs pasiūlymą ilgainet negalvojau.
Geriausia šiame klube yra tai, kad jis vis dar išlaiko dešimtojo dešimtmečio pogrindžio jausmą, nors kviečia šiuolaikinius atlikėjus. Tai labai atviras klubas, patekti čia gali bet kas, ir kai jis pilnas, stovint už pulto apima labai ypatingas jausmas. Žmonės šokių aikštelėje kartais rimtai išeina iš proto, smagu būti to dalimi.
Albumą "Entropic City" išleidai kovą, bet kūrinys po kūrinio jį klausytojams ėmei atskleidinėti dar metų pradžioje. Kodėl pasirinkai tokį savo darbo pristatymo būdą? Kol albumas pasiekė parduotuvių lentynas, viską galima buvo išgirsti internete - gal visgi vertėjo palaukti?
Tokį sprendimą priėmiau remdamasis asmenine patirtimi. Pernai Fever Ray ir Juju & Jordash albums pirkau didele dalimi dėl to, kad pilnus jų kūrinius galėjau prieš tai perklausyti internete. Pagalvojau, jei tokia sistema priimtina man, turėtų tikti ir kitiems klausytojams. Taigi tiesiog pasekiau pavyzdžiu.
Atgarsis buvo labai geras, žmonės vertina tai, kad gali išgirsti visus geros kokybės kūrinius. O gabalėlis po gabalėlio "Entropic City" atskleidinėjau, nes taipnorėjau sukurti įtampą ir viltį. Man patinka, kai dalykai atskleidžiami palengva, ne viskas duodama iš karto. Toks būdas, mano manymu, savotiškai elegantiškas.
Kaip susidomėjai entropijos teorija? Kaip tavo albumas entropiškas šiame lygmenyje?
Kvantinė fizika ir su ja susiję dalykai mane domino visada. Net nežinau, nuo ko tai prasidėjo. Albume entropijos principai, kaip tokie, netaikyti. Entropija yra lyg šios koncepcijos konteineris, teorinis pagrindas. Kai kurie kūriniai siejasi su entropija, nes yra lėtesni ir taip kalba apie tempo sumažinimą, fizinį realybės sunkumą, energijos kilimo kainą, kol sistema sugriauna save. Ypač apie tai yra pirmoji albumo dalis. Jei tai turi omenyje kalbėdama apie teorinį lygmenį, tai taip, entropijos albume yra.
Kaip vadini savo projektus ir kūrinius? Ar žodžiai tau svarbūs, ar jie padeda realizuoti muzikines ambicijas, ar yra tiesiog reikalingas priedas?
Hmm, sunkus klausimas. Žodžiai man - sunkus dalykas, jie gali savyje turėti labai daug jėgos ir tuo pačiu apgauti. Daug patogiau ir lengviau jaučiuosi bendraudamas su garsu - jis daug atviresnis ir nuoširdesnis.
Grįžtu prie klausimo. Daug skaitau ir užsirašinėju tai, ką vertingo užtinku knygose. Kai kuriuose užrašuose atrandu ir būsimų kūrinių pavadinimas. Dažniausiai kūriniui pavadinimą parenku po to, kai jis būna baigtas. Kartais garsas tiesiogiai siejasi su pavadinimu, kaip, pavyzdžiui, pirmojo albumo kūrinio "Into Entropy". Šiuo pavadinimu tikrai norėjau garsą susieti su konceptu, ir atvirkščiai. Tokiu būdu žodžiai padeda realizuoti muzikos idėją.
Kaip atrodo tavo studija? Ar eini į ją kasdien? Beje, kada esi darbingesnis, dieną ar visgi naktį?
Ji susideda iš hardwaro, programinės įrangos ir analoginio pulto. Kai esu Briuselyje ir negastroliuoju, apie 70% darbo laiko praleidžiu būtent studijoje. Darbus pradedu ankstyvą popietę. Esu tikras nakties žmogus, tad dirbu iki vėlumos.
Koks brangiausias moraline prasme tavo instrumentas?
Labiausiai džiaugiuosi "Elektron Monomachine". Nėra jokios istorijos, tiesiog man tikrai patinka jo kuriamas garsas.
Kokį netikėčiausią garsą tau yra pavykę išgauti?
Albume "Object", kurį išleidau prieš kelerius metus, yra kūrinys, kurį iš esmės parašė programa, einanti iš proto su vienu iš mano garsų. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet paprastą būgnų kilpą programa pakeitė į labai keistą klikų darinį, ir to rezultatas tapo puikiu kūrinio pagrindu.
Galima teigti, kad visa muzika yra iš dalies eksperimentinė - juk sunku surasti du visiškai vienodus kūrinius, jei nekalbi apie plagiatą. Taigi kas tau yra eksperimentinė elektronika ir kaip tai skiriasi nuo tiesiog elektronikos?
Eksperimentuoti reiškia bandyti naujus būdus ir turėti noro bei jėgų tai darant keliauti kiek įmanoma toliau. Stumti tolyn ribas to, ką žinai, kas esi, ko tikiesi. Man eksperimentinė muzika - tai naujų garso žemių užėmimas. Tuo pačiu labai svarbu suprasti savo praeitį - tam, kad galėtum tolyn žvelgti žinodamas, kas jau buvo atlikta. Ir kaip tai buvo atlikta.
Kas tave labiausiai žavi Belgijoje ir Briuselyje?
Belgija man yra net ne šalis, o koncepcija. Žavi joje tai, kad esame germaniškosios ir lotyniškosios kultūrų kryžkelėje, o tai kuria labai daug galimybių. Deja, ne visos jos visuomet realizuojamos. Visgi kultūrų mišinys čia neįtikėtinas, daug stipresnis, nei kur nors kitur.
Ar matai, ką labai norėtum savo šalyje pakeisti?
O, taip. Norėčiau, kad žmonės labiau kreiptų dėmesį į tai, kas juos vienija, negu į skirtumus. Tiesą sakant, tai galioja ne tik Belgijai, bet ir visam likusiam pasauliui. Atrodo, labai lengva įvardinti tuos skirtumus, bet daug labiau pasitenkini atradęs panašumų su kitais žmonėmis. Taip pasaulis taptų daug mielesne vieta gyventi.
Kokie belgų menininkai - nebūtinai tik muzikantai - turėjo įtakos tavo asmenybei?
Jau kalbėjome apie tai, kad Belgijoje elektronikos scena visada buvo ir yra stipri. Ypač devintajame ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tarp kolektyvų, dariusių man įspūdį ir įtaką -"Front 242", "Telex", "The Neon Judgement" ir "Split Second".
Manau, daug man davė ir siurrealizmas, ypač menininkai, kuriantys siurrealistines absurdo komedijas. Tai labai specifiška ir lokalu - net nebandysiu paaiškinti, nes tikrai sunku įsigilinti, jei neturi to paties kultūrinio pagrindo. Tai tiesiog labai ypatinga humoro forma, kurią esu sutikęs tik Belgijoje. Visiškai absurdiška ir išskirtinė.
Groti tau smagiau naujose vietose ar ten, kur tave jau pažįsta?
Į tam tikras vietas sugrįžti man labai patinka - pavyzdžiui, japonų festivalį "Labyrinth" ar "Berghain/Panoramabar" Berlyne. Nors apskritai mėgstu pažinti naujas vietas, naujus žmones, naujus miestus. Tai dalis smagumo mano darbe. Niekad nežinai, kas tavęs laukia, ką sutiksi - netikėtumo elementas man patinka.
Kita vertus, štai "Fuse", mano mėnesinė rezidencija. Malonu - žinoti, kad ten galiu pasirodyti kas kelias savaites, taip kurti reputaciją, pažinti klubo žmones. Taigi dabar nauja ir pažįstama esu subalansavęs gerai.
"Sūpynės" tau tikrai bus kažkas naujo. Kokius festivalius mėgsti pats - "ant asfalto" ar už miesto, didelius ar mažus?
Aš - tikrai užmiesčio festivalių žmogus. Dievinu klausytis muzikos būdamas apsuptas gamtos. Tai - vienas geriausių būdų patirti muziką. Nuostabu šokti po žvaigždėmis, tarp medžių. Anksčiau į tokius festivalius važiuodavau ir palapinėje gyvendavau labai dažnai. Tokie nuotykiai - labai aukštai mano gerų gyvenimo dalykų sąraše.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS