„Sonar 2013“ ir aplink: Iškart norisi dar
Dešimt metų planuotą vizitą į Barseloną birželio įkarštyje kartu su dešimtimis tūkstančių bendraminčių kiek pakoregavo prancūzų streikuotojai, bet net ir susiaurintas planas pavyko. Juk Barselona švenčia apskritą parą. Festivalio „Sonar“ metu, ir prieš, ir po – ypač.
Jei aš – dešimt, tai „Sonar“ iš karto dvidešimt. Tokį jubiliejų šiemet tris paras šimtaprocentinis elektronikos festivalis šventė, ir į šventes susirinko 121 tūkstantis festivalininkų. Be proto daug net ir dalinant iš 5 – juk įvyko 3 dieniniai ir 2 naktiniai „Sonarai“, ir bilietai į juos pardavinėti atskirai. Žurnalistų, beje, apsilankė beveik 3000 – iš 53 šalių.
Skaičiai yra įspūdingi, toks yra ir „Sonar“, apdirbtas ir apgalvotas iš įvairiausių pusių ir todėl įdomus bei patogus tiems tūkstančiams labai plataus spektro žmonių. Čia vertėtų paminėti, kad „Sonar“ yra visiškas miesto festivalis be jokių palapinių, tad labai daug vertės duoda ir pačiai Barselonai, kuri ir šiaip jau be 10 milijonų turistų per metus turbūt nebūtų tokia puošni. Turistai valgo, geria, miega ir kitaip leidžia pinigus, ir per festivalius tai daro labai neatsakingai – valio. Malonu, kad tam tikrais momentais tų turistų ima ir pagailima – pavyzdžiui, autobusai iš festivalio dienos į naktį kainuoja vos 2,5 euro!
Dėl aukščiau minėtų kazusų dieninėje „Sonar“ dalyje, skirtoje ne tik muzikai, bet ir technologiniams su ja susijusiems atradimams bei patyrimams, taip ir neteko apsilankyti – net bilietų nebuvo kam atiduoti. Jei tai yra, kaip žmonės kalba, dar įdomiau už keturias naktines scenas konferencijų centre, belieka gailėtis. Taikinyje visgi išliko viena vienintelė šeštadienio naktis, ir ji buvo didelė.
Kiek keista buvo programos pradžioje – taip, 11 vakaro – matyti stambiausią šeštadienio žuvį, tiksliau dvi – „Pet Shop Boys“. Reikalui vykstant supratau, kodėl - tai buvo bene vienintelis „žiūrimas“ koncertas, o visa kita programos dalis numatyta rovimui, krovimui ir nebegrįžimui. Dešrų fabrikas.
Oscar Garcia (www.sonar.es) nuotr.
Turiu skubiai grįžti prie „Pet Shop Boys“ ir deklaruoti, kad tai buvo vienas įspūdingesnių mano gyvenime regėtų dalykų. Nuo pirmo iki dvimkažkelinto gabalo, nuo pirmos iki devyniasdešimtos minutės. Žiūrint į už poros savaičių 58-ąjį švęsiantį Neil Tennant patiki muzikos jėga iš naujo, kad ir kaip juokingai tai beskambėtų. Chris Lowe jaunesnis ir santūresnis – jei Neil galvą dabino discoballiniu katiliuku, tai Chris – tiesiog visu discoballu. Taip, kostiumus porelė keitė gal dešimt kartų, ir, pridėjus šokėjus su žvėrių kaukolėmis bei prieš bisą iš scenos pasipylusius konfeti, ir, aišku, sugrotus mylimiausius mano gabalus, nieko nuostabaus, kad ašara ėmė ir pabyrėjo. Beje, bent vienas tikrai ypatingas kūrinys būsimame albume „Electric“ tikrai bus, ir jis vadinasi „Thursday“.
Dabar apie dešras. Išskyrus už genį margesnį ir tikrai labai smagų Busy P setą, skirtą „Ed Banger“ dešimtmečiui paminėti, naktinis „Sonar“ meniu man pasirodė labai jau vienodas. Griežtas, trankus, masyvus ir parengtas vartojimui čia ir dabar. Net „2ManyDJs“ nebe tokie išradingi, greičiau pasidavę minios tėkmei. Live’ų buvo, bet jie kažkaip paskendo tarp didžėjinių atakų.
Juan Sala (www.sonar.es) nuotr.
Kas tikrai patiko ir pačiame „Sonar“, ir aplink jį, tai žmonių nuoširdumo ir atsipalaidavimo lygis. Lygis, kuris nebuvo peržengtas, nes nemačiau visiškai kominių ar agresyvių. Gal saulė, gal mėnulis, o gal tiesiog gerą publiką traukia visas šis reikalas. Dar smagu, kad ne tik jaunėlius – manau, iš dalies dėl to, kad „Sonar“ nėra pats pigiausias atostogų variantas – bet ir net gerokai vyresnius už, tarkim, vidutinį Vilniaus klubinėtoją. O ką, jei patinka muzika, patinka šokti ir patinka naktis, kas gi sakė, kad po keturiasdešimties turi eiti miegoti anksti? O jei ir sakė, ar reikia klausyti?
Kitų pramogų, skirtingai nei tautiniuose festivaliuose, naktiniame „Sonar“ yra nedaug, ir man tai netgi patiko, nes tarp tų turgelių ir kioskelių kartais gali ir galvą pamesti, o jos juk reikia muzikai. Matyt, dieniniame programa įvairesnė, bet sutemus, jei nešoki, smagiausia važinėti automobiliukais ir daužyti kolegas festivalininkus. Šito atrakciono paklausa buvo tiesiog neįtikėtina, tik pažiūrėkit:
Dėl to vienodumo penktos ryto jau nebelaukiau, nors būtent tą valandą įvyko esminė trijų patiekalų vakarienė – Luciano, Seth Troxler ir Laurent Garnier vienu metu. Ir Bambounou desertui mažiausioje scenoje. Matyt, druskos ir pipirų pakako visiems.
Tai čia tik apie patį „Sonar“, tiksliau 1/5 programos. Spėju, niekam nebus naujiena, kad ne mažiau didinga, ir netgi įvairesnė (turbūt ir gausesnė - oficialūs skaitliukai kalba apie 600 su viršum renginių) pasiūla koduojama trumpu žodžiu „Off“. Tai, kas vyksta už festivalio ribų jo metu ir prieš bei po didjįį birželio savaitgalį, jau seniai yra neatsiejama festivalio dalis. Daugelis leidyklų, taip pat agentūrų ir kitų elektroninės muzikos darinių, verčiasi per galvas, kad surengtų diskoteką kuriame nors Barselonos gale būtent tuo metu ir, patikėkit, verta. „Red Bull Music Academy“ piknikas trečiadieniais jau tapo legenda, o Rumšiškių-Trakų pilies tipo vienuolyne „El Monasterio Poble Espanyol“ šiemet vyko po kelis tūsus per dieną. Ir netgi tuo pačiu metu.
Kai šeštadienį po saulės ir turizmo vonių užlipom į tą vienuolyno kalną – optimaliai į „Pampa Records“ vakarėlį (labiau dienelę) pavėlavę vos trejetą valandų – ištiko lengvas šokas, nes eilė prie mūrinių vartų nežadėjo nieko gera. Buvo jau penkios, šeštą turėjo pradėti Isolée, bet jaudinomės be reikalo, nes visgi ispaniška saulė turi įtakos ir čia. Vietoj antros grojikai startavo tą pačią penktą... Tiesa, žadėtoji Ada kažkur dingo, bet dreamy yet steady live‘ą padovanojo „Dürerstuben“, baigę priminimu, kad „Everybody wants to rule the world“. Tuomet atėjo Isolée ir dar valandą viskas buvo tiesiog puiku, kažkur tarp seno gero „Beau Mot Plage“ ir prieš porą metų „Pampa Records“ papuošusio „Well Spent Youth“, na, ir iki šių dienų. Live’us grotuvais pakeitė Matthew Dear, ir jis ne tik gražus, bet ir tikrai talentingas. Gal kiek tamsokas saulės atokaitai, bet kailio gi neišversi.
Sekmadienio popietę laukė ilga kelionė per naujam gyvenimui prikeltus industrinius Barselonos pakraščius, kurie jau savaime verti dėmesio ir fotoobjektyvo. Kelionės tikslas visgi buvo labai jau laukinis pliažas, į kurį paskutinę minutę persikėlė dar vienas gimtadienis. „Kompakt“ šventė nemokamai (kas šiaip jau nėra labai būdinga, bet apie kainas – vėliau), ir reiveriams į šią, nesumeluosiu, tūkstantinę puotą nesutrukdė patekti netgi kelią pastojęs upelis. Atsargesni (aš tarp jų) rinkosi tiltą „per aplinkui“.
Nuotaika čia buvo pavydėtinai atsipalaidavusi, ir, nors šešėliai jau buvo ilgesni už termometro stulpelį, ridinėjimasis smėlyje vyko pilnu tempu. Kaip ir trypimas, be abejo – juk ne kasdien tau prieš nosį groja „Pachanga Boys“, ir groja beprotiškai teigiamai bei neįpareigojančiai. Tokia štai pliažinė programa tęsėsi iki antros, ir tai tikrai nebuvo paskutinis įvykis „off“ savaitės programoje.
Šokinių įvykių Barselonoje praėjusias kelias dienas galėjai rasti kiekvienoje terasoje, ant kiekvieno šokiams derančio stogo, jau nekalbu apie klubus ir barus. Kai kurie gal ir visai neverti dėmesio, nes rengiami tik iš reikalo, bet daugelis – geidžiami ir lankytini. Juose pamatai tuos, kurie į tavo miesto klubus atvyks gal tik ateinančią žiemą, juose mezgasi kontaktai ir spaudžiamos rankos, juose, galų gale, atrandama ta muzika, kurios taip seniai ieškojai.
Tiesa, svarbiausias dalykas vykstant „į „Sonarą“ yra piniginė – nesuspėjus apsipirkti gerokai iš anksto, kai bilietai į vakarėlius kainuoja čyriką (eurų), prie durų teks atseikėti ir 20, ir visus 30. Gėrimai pigiai nesilieja (nebent imi beer beer cerveza cerveza iš gatvės prekeivių nelegalų), o jei dar užsibūsi taip ilgai ir toli, kad prireiks taksi iki gyvenamosios vietos (kuri irgi dažniausiai kainuoja, nes sezonas įsibėgėja), viskas išauga iki net labai apvalių sumų. Nekalbu jau apie patį festivalį, į kurį bilietą (ar bilietus į atskiras dalis, kas labai patogu turint omeny tą kitų įvykių siautulį) siūlyčiau pirkti iškart tokiai galimybei atsiradus ir nelaukti paskutinių savaičių.
Bet viskas yra to verta, jei esi elektroninės muzikos fanas ir mėgsti gerą orą, skonį, kvapą, jūrą, palmes, gerus ir gražius žmones ar netgi architektūrą bei dizainą. Viso to gero Barselonoje yra net per daug, tereikia įjungti atostoginę-vartotojišką būseną ir nepamiršti pailsėti. O jei nuovargis sujaukia pramoginius planus, pažadėti sau kitais metais atskristi anksčiau ir namo ruoštis vėliau.
Keliaujant namo oro uoste sutikom pustuzinį lygiai taip pat puikiai, bet visiškai kitaip laiką savaitgalį praleidusių vilniečių. Ir tai tik įrodo, kad platusis „į „Sonarą“ kiekvienam reiškia skirtingus dalykus. Įdegis, tiesa, vienijo. Na, ir dar tvirtas pažadas pakartoti. Hau.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS