Festivaliai’2016: reiveriai pas metalistus, arba „year zero“
„2013-ieji – festivalių derliaus perteklius?“, klausiau beveik prieš trejus metus. Sveiki, atvykome. 2016-ųjų vasarą pasitinkant belieka konstatuoti, kad turime daug erdvės naujos idėjoms, ir skubiai ieškoti alternatyvų geroms, bet šaknų įleisti nespėjusioms arba jas pakirpusioms senosioms. Kalbant griežčiau, situacija yra iš esmės nekokia. Kalbant švelniau, puiki proga atrasti naujų maršrutų.
Disclaimeris – tekste nekalbėsiu apie didžiuosius festivalius Rumšiškėse ar Karklėje (beje, ironiška, kad juos šiemet veda populiariosios elektroninės muzikos atlikėjai), koncentruojuosi tik į įprastai savo bloge aptariamus renginius, su kuriais augau ir kurie augo mano akyse. Nieko nepagarbaus – neabejoju, kad dėmesio didiesiems pakanka ir didžiojoje medijoje.
Pradžiai apie tai, kas jau tikrai bus. Prieš pat birželį pirmąkart į atvirą orą pakvies iniciatyva „Postcosmos“, jau viliojusi į, pavyzdžiui, TV bokštą – magiškas buvo vakaras. Kosmoso tema niekur nedingsta ir siekia kulminacijos – etnokosmologijos muziejus Molėtuose!
Beje, „Postcosmos“ nepozicionuoja saves kaip festivalio – tai natūrali renginių ciklo, iki šiol vykusio urbanistinėje aplinkoje, tąsa. „Postcosmos“ svarbiausia vieta ir atmosfera, o ši nauja vieta labai puikiai dera prie koncepcijos“, – sakė man renginio atstovai. Prie jau paskelbtų atlikėjų – Fume, Subliminal Messages, Soulsonic ir kt. – netrukus bus pridėta ir daugiau vardų, o bilietai brangsta jau netrukus, tad jei gegužės 28-29 dienomis (labiau naktimis) norisi būti greta žvaigždžių, geresnio pasirinkimo nėra. Renginys čia.
„Tundra“ skelbia, kad šiemet, birželio 30 – liepos 4 dienomis, vyks paskutinįkart. Gali būti, kad imsiu ir atsirasiu ten kažkurią ilgos paskutinės nakties akimirką, bet juk su šiuo festivaliu atsisveikinau jau prieš keletą metų ir manau, kad sprendimas istorijoje dėti tašką (ar versti naują baltą užrašų knygą) priimtas gal net šiek tiek per vėlai. Bet kuriuo atveju sprendimas yra drąsus ir viešas, tad dėl to spaudžiu rankas, o ir pakalbėti plačiau apie visą festivalio istoriją norėčiau. Tebūnie tai atviras kvietimas organizatoriams susitikti. Visgi norėtųsi, kad tokiu metu – balandžio pabaigoje – festivalis jau skelbtų ir bent dalį atlikėjų, o ne tik kvietimus registruotis savanoriams, menininkams, prekybininkams bei žurnalistams.
Dabar – nejaukiausia rašinio dalis, tiesą sakant, tapusi ilgoko jo publikavimo tempimo priežastimi. „Sūpynių“ organizatoriai iki šiol nei viešai, nei neviešai nepatvirtino, o ir nepaneigė festivalio vykimo fakto, bet laiko iki Joninių iš esmės nebeliko. Kalbų yra įvairių, tad telinkėčiau po tam tikra prasme išorinio, su paties festivalio kokybe ir planais nesusijusio, pernai įvykusio sukrėtimo surasti save iš naujo, nebūtinai toje pačioje vietoje (nors turim istorinių pavyzdžių, kaip „Satta Outside“ sodinukai nei pasienyje, nei vėliau Latvijoje neprigijo) ar tuo pačiu laiku. Gal net ne šiemet? Gal iš tiesų atėjo metas pailsėti? Arba pradėti nuo nulio?
Kalbant apie pradėjimą nuo nulio, atrodo, tokį slaptą visuomenei planą turi tris kartus iki šiol įvykęs STRCAMP. Visai nekomercinis, visai neparadinis, visiškai įdomus turiniu, žavingas erdvėmis, laisvas organizacija, pagirtinas dizaino sprendimais. Galėtų būti idealus boutique tipo festivalis, bet, atrodo, ribotas žmonių kiekis ir to kiekio pageidaujama mokėti bilieto kaina į norimą rezultatą biudžete niekaip nesueina. „Ultima STRCAMP“, – 2015-aisiais buvo parašyta ant festivalio kiosko. „Nėra noro plėstis, o reikėtų“, – lakoniškai man šį pavasarį sakė organizatorius Matas. Ar nustebčiau sulaukusi netikėto kvietimo tą ir tą savaitgalį važiuoti prie to ir to ežero stebėti naujo to paties renginio gimimo? Ne, visai norėčiau!
NEWMAN pernai Druskininkuose įvykdė stebuklą, kuris programos turinio prasme buvo kitų organizatorių siekiamybė ne vienerius metus – nors ne visi norėtų tai pripažinti. Dean Blunt, TFC, Sturle Dagsland, Murlo, Micachu And The Shapes – you name it, ne visus būtų paprasta antrąkart Lietuvoje išvysti. Visgi eksperimentas buvo priešlaikinis ir, atrodo, nepigiai atsiėjo, todėl šiemet organizatoriai, Berlyne kuriantys erdvę „Panke“, joje ir vasaros. Greičiausiai panašaus tipo įvykį organizuos Berlyno kultūriniame kontekste, o kitąmet grįš į Druskininkus – tik jau ne festivaliui, o trijų mėnesių rezidencijai. Manau, iš jos gali išaugti daug sveikų NEWMAN įkvėptų idėjų. Bet apie tai kitąmet.
Joninių vieta, aišku, tuščia neliks. Jau būriuojasi pirmieji didžėjai, įrašę ar įrašinėjantys Nidos paplūdimyje vyksiančio „Neringa FM Beachball Fest“ promo miksus (Kala Sound System, Tafari, E-Roott, Weedska, Audrius Kaštonas, Souldatov, ...), bus ir gyvų grupių – daugiausiai lietuviškų, bet ne tik. Svarbiausias dėmuo paplūdimio tinklinio šventėse, kurių jau buvo ne viena ir ne penkios, iki šiol buvo sportas, bet „Neringa FM“, kaip muzikali radijo stotis, šiemet atseikės dėmesio ir skambesiui, nors jis vis tiek labiau pliažinis, nei tai, dėl ko galima būtų nusiplėšti galvą. Gal viskas net išvirs į „Spartakiados“ tipo renginį? Neprojektuokim. Kol kas – birželio 24-26, Nida. Beje, bus ir kempingas, tai aktualu nesutinkantiems su aukštomis nakvynės kainoms pajūryje.
Žinot ką, aš šiemet planuoju pirmąkart aplankyti „Devilstone“, arba „Velnio akmenį“. Dėl daugybės priežasčių. Pavyzdžiui, Anykščių kraštas man visai dar nepažįstamas. Kalbant apie muziką, tepasako pats festivalio organizatorius Vaidas:
„Kuo toliau, tuo labiau sukame į keistus, neatrastus įdomius ir naujoviškus muzikos vandenynus. Metalo mažėja, o tas, kuris lieka, tampa didesnis. Kitaip tariant, metalo bus mažiau šiais metais, bet jis bus garsesnis bei geresnis. Bet ne čia esmė. Svarbiausia – mes vis labiau ir labiau pradedame orientuotis į kitokią muziką, kurios vienu, dviem, trim žanrais neapibudinsi. Nuo post-punk eksperimentų, art roko ir desert garsų iki synthwave bei retro rock. Bus labai įvairios muzikos“.
Man tai buvo galutinis argumentas. „Napalm Death“ irgi prisidėjo. „Devilstone“ vyks liepos 14-17, kaip ir „Positivus“, bet Latvijos gigante man pakako vieno karto.
Nors, jei nori pamatyti daug garsių atlikėjų vienu metu ir nenori išleisti labai daug pinigų, tai puikus pasirinkimas, kaip ir lenkų „Opener“. Aišku, šių festivalių bilietų kainos jau beveik pasivijusios Europos senbuvių, bet Glastonbury ar Roskilėje išleistum penkiskart daugiau! Panašiai tiek ir Kroatijoje, kuri yra tobula žemė festivalių organizatoriams, palanki savo klimatu ir bazinėmis kainomis. Žemė, į kurią britai skrenda ištisais lėktuvais ir tūsina kaip akis išdegę. Man atrodo, Lietuva to niekada negalės pasiūlyti taip masiškai. Bet gal ir nebūtina.
Šiaip bus dar visokių įdomių dalykų, pavyzdžiui, „Swampfest“ liepos 1-3 dienomis. Stebėkit feisbuko sieną, vaškuokit palapines. Kažkur tikrai susitiksim šiais festivaliniais „year zero“.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS