Nidos dainos #3
Po dar vienos eterio, įrašų, vizitų, skambučių, laiškų, dviračių, laivų ir kitų nerimastingų įvykių kupinos savaitės Kuršių nerijoje atėjo pirmadienis. Pirmadienis, kuris man, miesto vaikui, įprastai asocijuojasi su „Minimal Mondays“. Ir tikrai neplanavau, kad jie kartu su antifestivaline ramybe mane pasivys čia, miške po saulės laikrodžiu.
Nidos meno kolonijoje (čia pat, kur įsikūrusi radijo stotis „Neringa FM“) reziduojanti vokiečių menininkė Christiane Hütter praėjusią savaitę XIX Tarptautinio Thomo Manno festivalio dalyvius kvietė į interaktyvų skulptūrų statymo žaidimą. Kadangi minčių srautas kolonijoje nestringa, rado, ką nuveikti, ir festivaliui pasibaigus.
Tereikėjo sekti įtampos laidu, iš kolonijos vedusiu į miškelį, kuriame jau du šeštadienius fotografavau #bedroomsessions dalyvius. Tamsus paros metas fotografijoms netinkamas, bet taip dar geriau, nes žiūrėti čia reikėjo į projekcijų pagalba atgijusius medžius. Atrodytų, jau įprasta idėja, matyta ne vienam festivaly, bet kai esi beveik vienas (na, penkiese, piko metu – gal ir aštuoniese) ir muzika skamba tik ausinėse, kartais perkošiama stipresnio vėjo gūsio, viskas kažkaip... nidiškiau. Daugiau laisvės ir aplink, ir po kapišonu.
Žinoma, svarbiau pirmadienį buvo vaizdas, nuo fluorescencinių dėmių mutavęs iki amžinojo Nidos simbolio – švyturio ir čia pat redaguotas keliais iPadais, bet ir ausinių turiniu negalėjai skųstis. Be mikso, bet tokie pasirinkimai, kaip „Moderat“, Acid Pauli ar DJ Koze, verčia nesimuistyti – esu buvusi daug šia prasme neįdomesnėse „Silent Disco“. Apskritai tokia šokių su ausinėmis idėja Kuršių nerijoje net labai svarstytina. Juk galų gale beveik niekas nepyktų, bent jau ne miegot suvažiavę poilsiautojai.
Ir dar tik antradienis. Pats metas į Negyvąsias kopas.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS