Richard Fearless („Death In Vegas“): „Man vis dar smagu, kad mamai nepatinka mano mylima muzika“
Kadaise man tikrai patiko britų grupė „Death In Vegas“ – ji buvo kažkuo kitokia nei tuomet garsiai skambėję gitariniai kolektyvai. Patiko ir kažkur dingo, o gal dingau aš? Tuomet prieš keletą metų man apie ją priminė Mark Splinter, papasakojęs, kad grupės lyderis Richard Fearless yra jo pažįstamas ir visai atvažiuotų pagroti į „Gravity“.
Neatvažiavo, praėjo dar šiek tiek laiko, ir štai šiandien Richard Fearless yra „Smalos“ herojus. Rūpinasi savo leiblu „Drone“, tęsia draugystę su senais kolegomis (Andrew Weatherall – štai kur šuo pakastas) ir turi puikų muzikinį skonį. Pabendravusi su juo supratau, kodėl man anuomet taip savotiškai patiko „Death In Vegas“. Savotiškas, tamsus, bet daugiasluoksnis personažas – visai kaip „Smala“. Penktadienį tinkamės „Opiume“. Splinteris, sakė, irgi eis.
Pastaruoju metu internete tavo vardas tik ir mirga. Kaip sekasi?
Daugiausiai dirbu su „Drone“ – komanda labai maža, tad indėlio reikia daug. Bet viskas labai gerai, procesas jaudinantis. Tai lyg naujas mano, kaip muzikanto gyvenimo skyrius. Tai, kad darau kažką ne po „Death In Vegas“ vėliava, kažkaip net išlaisvina.
Dar iki „Death In Vegas“ buvau elektronikos didžėjus. Dabar grįžtu prie to paties, kuriu, padedu kitiems atlikėjams išleisti kūrybą. Fantastiška ir daug paprasčiau, nei turėti grupę, kurti albumus, leistis į metus trunkančius turus. Dabar jaučiuosi ypač gerai.
Ar „Death In Vegas“ nurimo visiems laikams?
Ne, šis projektas niekada nesustoja. Tiesiog albumas atsiranda tada, kai atsiranda. Gali būti, kad dar šiemet kažkas su „Death In Vegas“ susijusio pasirodys – tebūnie siurprizas. O šiuo metu reiškiuosi kaip Richard Fearless.
Ar skirtingais projektais pasieki skirtingus klausytojus, ar jie seka tave, ką bepasiūlytum?
Manau, kad daugelis tų, kurie mane mėgo anksčiau, mėgsta ir dabar. Bet tikiuosi, kad jauna auditorija, išgirdusi naujienas, patikrina ir senesnius darbus. Dabar man pasiekti jaunesnį klausytoją tikrai labai svarbu.
Jei naujas gerbėjas susiras, pavyzdžiui, mano mėgstamiausią „Death In Vegas“ albumą „Satan’s Circus“, ką artimo jis jame ras?
Mano irgi šitas mėgstamiausias! O atsakant į klausimą... Man visuomet buvo artimas Detroito skambesys. „Satan’s Circus“, pavyzdžiui, kūrinys „Kontroll“ gana detroitiškas, kraftwerkiškas. Ir ne tik jis. Kaip ir sakiau, buvau didžėjus, perkėliau techno jausmą į savo muziką. Pasikartojimai, erdvės pajautimas – ir atvirkščiai, dabar grodamas lyg atkartoju savo prodiusavimo manierą. Esu toks, koks esu, ir tai labai stipriai susiję su techno.
O ką klausei iki techno? Vaikystėje, paauglystėje?
Elvis mirė, kai man buvo septyneri. Tuo metu sirguliavau, nėjau į mokyklą. Žiūrėdavau visus filmus su juo ir labai pamėgau miuziklus. Vėliau pusbrolis supažindino su „The Stooges“, „Velvet Underground“ ir „My Bloody Valentine“. Tuomet atradau Čikagos ir Detroito muziką. Tad, galima sakyti, techno yra mano pankrokas. Iki tol klausydavau vyresnių giminių siūlytą muziką. O įsijungęs techno suprasdavau, kad tėvams tai nepatiks, ir tuo didžiavausi.
Neseniai įrašiau miksą „Electronic Beats“. Kažkam pasakojau apie jį ir pasakiau, kad jis toks tėvams nepatinkančio skambesio. Žmogus į mane pažiūrėjo ir pasakė „Seni, tau kem du“. Taip, bet man vis dar smagu, kad mamai nepatinka mano mylima muzika.
Kelerius metus gyvenai JAV. Ar važiavai ieškoti muzikinės romantikos į Čikagą ir Detroitą?
Persikėliau į JAV, nes norėjau studijuoti fotografiją ir tuo pačiu pailsėti nuo Anglijos. Buvau pavargęs nuo gyvenimo Londone ir pakeisti aplinką. Buvo gera vėl pradėti studijuoti, nors nepalikau ramybėj ir muzikos. Bet nieko neveikiau su „Death In Vegas“. Gyvendamas JAV įkūriau naują grupę „Black Acid“. Sukūriau psichodelinio rokenrolo albumą, kurio vis dar neišleidau ir nežinau, kada tai bus.
Dabar, galima sakyti, esi pats sau šeimininkas leidykloje „Drone“. Bet, spėju, ilgą laiką tave saistė įvairios sutartys su įvairaus dydžio kompanijomis. Kodėl nebedirbi su kitais?
Nes... Nežinau, kažkaip taip susiklostė. Yra leidyklos, kurias mėgstu, bet jos nieko labai gero nepasiūlė, o man nėra labai patogu pačiam prašyti. Ta prasme, pasiūlymų buvo, daug ir įvairių, bet ne tokių, kokius sutikčiau priimti, ir galbūt ne iš tų žmonių.
Dirbu su „Kompakt“ – jie užsiima „Drone“ platinimu. Man patiko kolegų patirtis su šia kompanija, taip ir pasirinkau. Šiaip kuo daugiau stengiuosi daryti pats – savaitgalį filmuosim video, kartu su žmona kuriam leidinių grafinį dizainą. Tiesiog malonu, lyg šeimyninis verslas. Nereikia dirbti su nenormaliais žmonėmis, kurių nemėgsti.
(Šį video režisavo pats Richard)
Ar manai, kad „Death In Vegas“ galėtų būti tokie garsūs, kaip, pavyzdžiui, „Oasis“?
Tai galėjo būti didelė grupė. Tiesiog mums tai labai nerūpėjo, tad buvo sprendimų, kurie link tokios šlovės tiesiog neveda. Pavyzdžiui, septynerių metų tarpas tarp albumų. Ar instrumentinis albumas. Šiaip buvo pora kūrinių topuose, vadinasi, galėjo jų būti ir daugiau.
Bet man labai gerai taip, kaip yra. Kai įrašau kažką, kas yra „Death In Vegas“, tiesiog tai žinau. Bet rašau ir kitą muziką. Dabar kuriu tai, ką noriu groti kaip didžėjus, ir tai yra Richard Fearless muzika.
Turbūt girdėjai apie U2 naują albumą?
Aha, girdėjau. Na, jie tiesiog idiotai. Rūpinasi kampanijomis, menu ir taip toliau, ir viskas taip žiauriai nesigavo. Viskas blogai. Netgi bjauru. Ir su tuo pasauliu aš nenoriu turėti nieko bendra.
Ar vis dar perki vinilą?
100%.
Bet savo muziką pardavinėji ir skaitmeniniu būdu...
Nes noriu parduoti kuo daugiau. Kuo daugiau parduosiu, tuo daugiau galėsiu išleisti. O leidinių jau priplanuota – atradau puikių atlikėjų. Nuraus stogus visiems.
Ką manai apie tokias platformas, kaip „Spotify“? Ar uždirbi ką nors iš jų?
Nesu tikras, jei atvirai. Kol kas „Drone“ turi tik du leidinius...
O „Death In Vegas“?
Neturiu supratimo! Reikėtų patikrint, ar kas nors kitas iš to nesipelno...
Feisbuke pastebėjau, kad vartoji žodį „droog“. Patinka „Prisukamas apelsinas“?
Hah, taip! Dažnai vartojam šį žodį bendraudami su draugais, vadinam taip vienas kitą. Nieko labai rimto.
Tavo muzika energinga ir veikia šokių aikštelėje, bet ji ir labai tamsi. Tiek anksčiau, tiek dabar. Ar esi bandęs sukurti kažką smagesnio?
Esu sukūręs popdainą. Norėjau, kad tai būtų r&b kūrinys. Gyvenau JAV ir dalis tokios muzikos bei tai, kaip ji sukurta, man pasirodė gana įkvepianti. Parašiau dainą ir galvoje turėjau Beyonce balsą. Bet tiesiog nusemplinau jos vokalą ir uždėjau ant muzikos, kažkas tokio. Žodžiu, bandymas sukurti hitą buvo. Bet šiaip man nepatinka muzika, kuri verčia jaustis laimingam. Daugiausiai klausau to, kas leidžia ramiai sau paliūdėti – iki tam tikro lygio. Klausai gražių garsų ir liūdi – man tai nuostabu. Kol kas linksmumo man visai nereikia.
Ta prasme, man patinka, kai žmonės pagal mano kūrinius šoka, ir aš noriu jiems sukelti euforiją, taip, bet... Ne Pharell Willams „Happy“ būdu, žinai.
Turiu čia tokį pažįstamą, jis britas, jau dešimt metų gyvena Vilniuje ir anksčiau dirbo pas tave...
Mark Splinter!
Jo! Atsimeni jį?
Taip, žinoma. Ieškojau studento, kuris suprogramuotų „Death In Vegas“ tinklalapį – internetas tada vis dar buvo apynaujis dalykas, ir žmonėms kildavo keisčiausių idėjų apie tai, ką jame veikti. Norėjom savo puslapyje miesto su galerijomis ir diskoteka. Markas atsiliepė į skelbimą ir atitiko kriterijus, tad jį pasamdėm. Jis ateidavo kartą per savaitę kokius metus, o algos gavo bilietą į Glastonbury festivalį.
Kaip suprantu, ir po to ryšys nenutrūko, jei vis dar jį atsimeni?
Taip, turėjom su internetu susijusių reikalų. Pabendraudavom.
Pabendrausit ir „Smaloje“. Ar esi ką girdėjęs apie šią seriją?
Tiesą sakant, girdėjau apie „Opium“. Jo reputacija gera, didžėjai palankiai atsiliepia. Ivan Smagghe, kiek pamenu, liko labai patenkintas. Dar mačiau, kad pas jus grojo Roman Flügel, ar ne? Apskritai man patinka intymūs klubai ir geras garsas. Tai tikrai gera kombinacija.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS