Ripperton: „Bent kartą gyvenime į įrašų parduotuvę turėtų nueiti kiekvienas“
Būna didžėjų, kurie tik atskrenda, pagroja ir išskrenda. Jų dauguma. Lyg tyčia šį sezoną vienas po kito Vilnių lanko mažumos atstovai. Tokie, kurių įdomu klausyti ir klausinėti ne tik apie muziką, kuriems patiems įdomu sužinoti ir atrasti. Jau buvo gražaus laiko su Roman Flügel, Joakim, Richard Fearless, o spalio 31-osios vakarą iš lėktuvo nešinas Stephen King knyga išlipo Ripperton. Vienas skambiausių Šveicarijos vardų ir tuo pačiu visiškai savo pasiekimų nesureikšminantis pilietis.
Negalėjau nepriminti jam, kad prieš gerą mėnesį vadybai išsiunčiau interviu klausimus, ir artistas patikino, kad nieko gero nebūtų parašęs, nes rašyti paprasčiausiai nemoka. Bet šeštadienio rytą, po nepriekaištingos „Opium“ sesijos „Be galvos“, pasisiūlė klaidą ištaisyti. „Jei tik vis dar reikia“, – pasitikslino, bet aš manau, kad įdomios mintys nesensta, ir tikrai ne visi interviu skirti tik renginiu sudominti.
Taigi pusvalandis prie kavos su Ripperton arba The Headless Ghost, arba Rayon, arba „Lazy Fat People“, žinomu iš „Perspectiv“, „Green“, „Tamed Musiq“, „Connaisseur Recordings“ ar „Border Comunity“, arba tiesiog Raphaël, pseudonimą pasiskolinęs iš dainininkės Minnie Riperton. O tai jau iškart geras ženklas.
Amelie Blanc
Kaip tau patiko vakar? Gal Vilnius priminė kokią kitą aplankytą vietą?
Buvo smagu, žmonės laimingi ir išraiškingi – viskas tvarkoj. Nepasakyčiau, kad vienos vietos gerenės už kitas – visur gali būti gerų renginių, jei juos kuria geri žmonės, atitinkami ir susirenka. Lygiai taip pat net geriausiame pasaulio klube kartais gali būti nuobodu.
O kas šiuo metu įdomaus vyksta tavo gimtojoje Lozanoje?
Kalbant apie nuobodžius vakarėlius! Na, tai nedidelis miestas su vos daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų. Prieš 20 metų čia buvo tikrai smagu, bet dabar... Sunku net paaiškinti. Pats iš namų išlendu retai – čia lyg mano užuovėja. Gyvenu, kuriu muziką, bet linksminuosi kitur.
Ar kituose Šveicarijos miestuose groji?
Taip, ir šiemet netgi dažniau nei bet kada. Neblogų santykių turiu su vokiškais regionais – neseniai grojau Berne, Ciūriche, Bazelyje, ir visur buvo gerai. Publika puiki. Taigi nuobodu ne Šveicarijoje, o mano gimtinėje.
Bet kai pradėjai groti juk viskas buvo kitaip? Kitaip nebūtum pradėjęs. Papasakok apie anuos laikus.
Na, buvau jaunas, tai buvo nauja ir visiškai priešinga tam, ką turėjome anksčiau… Kiek pamenu, buvo išties pozityvus etapas. Net jei į renginį susirinkdavo 3000 žmonių, tai nebūdavo reivas – tiesiog šeimos susirinkimas. To pasiilgstu labiausiai, ir tai kartais galima aptikti tokiose vietose, kaip „Panorama Bar“. Tiesiog atsiduoti muzikai ir pamiršti apie laiką. Net nesvarbu, kas groja – svarbiau, ką.
Anuomet tūsindavomės tiek klubuose, tiek rūsiuose ar viešbučiuose. Buvo pora išskirtinių vietų – klubas „La Dolce Vita“, kuriame vakarais vykdavo roko ir alternatyvos koncertai, o naktimis – vakarėliai. Erdvė buvo labai maža, tilpdavo gal tik 200 žmonių, bet grodavo tokie vardai, kaip Björk, Moby, „Red Hot Chili Peppers“... Dar buvo toks didelis gyvos muzikos klubas „The Mad Club“, kuriame irgi pavykdavo sukuti gerą nuotaiką. Dabar jis irgi egzistuoja, tik labai baisiai sukomerciškėjo.
Apskritai tuo metu klubų netrūko – buvo gal per 30. Kaip tokio dydžio miestui, tikrai neblogai. Pas mus atvažiuodavo ir Prancūzijos reiveriai iš Marselio ar Liono – ten jie klausydavo Šveicarijos radijo, taip ir susigundydavo.
Tai kur gi viskas dingo?
Žmonės tiesiog tapo vyresni. Nesu labai nostalgiškas, manau, net kvaila būti tokiam. Išgyvenom tai, kas tikrai nebepasikartos. Tai buvo pirmas kartas, ir, kaip visi pirmieji kartai, jis galėjo vykti tik sykį. Reikia džiaugtis, kad turėjom tokią progą.
Mano seni draugai vis dar išeina pasilinksmint, bet vis sako, kad nebūna taip gerai, kad būtų verta užsilikti. Manau, jie vienu metu ir teisūs, ir nelabai. Gerai ir dabar, tik gerai kaip 2014-iesiems. Negalima lyginti dviejų visiškai skirtingų periodų. Keičiasi taisyklės, keičiasi apskritai viskas. Jei 1992-aisiais man kažkas būtų pasakęs, kad house muzika skambės visur, tikrai nebūčua patikėjęs. Tai, kas anuomet buvo tikras pogrindis, dabar yra kasdienybė.
Turėjau tikrai daug laiko visa tai išanalizuoti. Galiausiai supratau, kad analizuoti neverta. Ši muzika ir šis judėjimas – tai jausmas, nereikalaujantis paaiškinimo. Nesiekiu tapti komercinio žaidimo dalimi. Žinoma, tenka remiksuoti stambioms leidykloms, bet sutinku tik tuomet, kai muzika man atrodo gera. Vien dėl pinigų nedirbu. Man pakanka tiek, kad galėčiau apmokėti sąskaitas, auginti vaikus, o savaitgaliais galėčiau groti house muziką. Tai idealu.
Kaip tapai tarptautiniu artistu? Ar tai susiję su „Border Community“?
Praktiškai per naktį. O istorija tokia – Luzanoje buvo techno klubas „Loft“, į kurį ir pasikvietėm James Holden. Tuo metu viskas jau buvo šiek tiek nuobodoka, o „Border Community“ skambėjo labai gaiviai. Žodžiu, išgirdęs James Holden likau priblokštas – jis valdė tiek daug skirtingų stilių. Protingai, galingai ir kartu labai žemiškai. Pradėjom bendrauti, nusiuntėm jam tuometinio mūsų projekto „Lazy Fat People“ kūrinių – iš pradžių padėkojo, o po poros mėnesių pasiteiravo, ar jie dar laisvi. Taigi ketvirtadienį dar buvau niekas, o po savaitės jau grojau tris dienas iš eilės. Viskas dėl vieno įrašo. Buvo nerealu.
Ar matei naują James Holden live’ą?
Taip, patį pirmą kartą Londone, James ofise. Buvo gal tik 100 žiūrovų. Vėlgi viskas nauja – na, James tikrai labai protingas visomis prasmėmis. Jis sugeba muziką pateikti įdomiai būdais, kurie nei man, nei tau nėra suvokiami. Ir visada pataiko į taikinį. Na, be to, yra ir nerealus didžėjus...
Kalbant apie didžėjus, kaip manai, kodėl jauni žmonės nori jais būti?
Jų reikėtų ir paklausti! Bet neabejoju, kad dažniausiai dėl garbės, dėmesio ir lengvo gyvenimo. Atrodo, kad jis lengvas, bet tik tuo atveju, jei lieki savo gimtajame mieste ir vykdamas į klubą turi tik pereiti gatvę. Kai pradedi keliauti ir nuolat turi galvoti apie tai, kaip išlikti žaidime, pasidaro sunku. Muzikos versle daug atsitiktinumų. Gali būti labai geras, bet taip ir nepakliūti į reikiamą akiratį.
Viename interviu skaičiau, kad didžėjavimą įvardinai kaip kompromisą. Kodėl?
Aš interviu metu prikalbu daug nesąmonių. Na, bet man tai – savotiškas kompromisas. Klube suprantu, kad žmonės atėjo pasilinksminti, bet matau ir edukacinį aspektą. Noriu, kad jie išgirstų kažką nauja, bet turiu ir priversti juos šokti. Gerbiu šokių aikštelę, jei ji gerbia mane. Tai – labiau mainai, nei kompromisas. Gal ne tą terminą parinkau.
Ar neatrodo, kad žmonėms muzika šiandien tikrai ne svarbiausias dalykas renginiuose?
Labiau atrodo, kad žmonėms apskritai mažai kas besvarbu. Aplink daug šlamšto, viskas kažkaip išpūsta – na, promoteriai prižada aukso kalnus, o ateini ir nieko gero nepamatai. Tenka nusivilti. Visai kaip politikoje.
Jei nori išlikti muzikoje, turi prašyti atsiliepimų, likti įdomiu, gerai atrodyti nuotraukose, remiksuoti, būti prieinamas, groti festivaliuose... Kartais imi jaustis kaip produktas, o aš tikrai nenoriu juo būti. Vienintelis išsigelbėjimas – laiku pasakyti „ne“.
Minėjai, kad festivalių nelabai mėgsti.
Tiesą sakant, nedaug pažįstu didžėjų, kuriems jie nuoširdžiai patiktų. Taip, festivaliuose gali pasiekti didesnę auditoriją ir gauti didesnį honorarą. Visi žaidžia šį žaidimą dėl tokių pačių priežasčių. Man asmeniškai labiau patinka groti šimtui žmonių rūsyje visą naktį, nei valandą tarp trance didžėjų festivalyje.
O kaip tavo gyvi pasirodymai?
Dabar jų nėra. Anksčiau buvo, ir nemažai. Buvo gerai, Tiesiog jie reikalauja daugiau darbo, o naudos – mažiau. Neturiu laiko, kurį reikėtų investuoti. Be to, nesu toks tikras, kad žmonės šiuo metu tikrai nori pamatyti gyvą mano pasirodymą. O norėčiau būti tikras prieš kažką darydamas.
Ar klausai muzikos, kai nedirbi?
Aš visada klausau muzikos. Tiesa, nebūtinai elektroninės. Man patinka viskas, kas neįprasta. Dažnai įsimyliu albumą ar atlikėją. Pavyzdžiui, visą aną savaitę klausiau Grouper albumo. Ji nereali! Nuvažiavo į Portugaliją ir ten per savaitę viską sukūrė. Aš taip negalėčiau – nesu toks geras instrumentalistas. O ji tikrai puiki.
Šokių muzikos klausau, kai būnu studijoje. Perklausinėju promo, ieškau naujų kūrinių grojimams. Bet kasdienybėje – ne.
Ar lengva naujam prodiuseriui patekti į tavo ausines? Gal pasitiki tik laiko patikrintais vardais?
Ne, man tikrai rūpi nauji vardai. Bet prisipažinsiu, kad švieži talentai mano muzikos sraute iškyla pakankamai retai. Žinoma, tai tik mano asmeninė nuomonė.
2014-ieji – geri ar blogi elektroninei muzikai?
Visai neblogi, manau. Pastovūs. Kaip ir kasmet, atradau naujų įdomių dalykų. Tiesa, vis dar galioja taisyklė iškart įrašyti hitą ir tada kristi žemyn. Man nubodokas tas trendy gilus skambesys. Kaip gi galima klausyti visuomet to paties? Lyg kokia religija.
Dar madinga dėvėti juodus rūbus ir groti duetais... tą pačią muziką visą naktį. Tai netgi erzina mane kaip šokėją. Kur siurprizai, kur netikėtumai? Juk DJ setas – kaip gyvenimas, jis turi atnešti kažką nauja.
Aišku, aš ir pats nesu idealus didžėjus. Gerai tai žinau. Bet turiu tvirtą požiūrį. Dažniausiai suplanuoju tik 2 ar 3 pirmus seto kūrinius, o visa kita – improvizacija. Kartais pasiseka, kartais – ne. Tai priklauso ir nuo mano savijautos, vietos, publikos, garso sistemos... Jei kas nors neveikia, toks ir rezultatas.
Pavyzdžiui, nustojau groti iš plokštelių, nes manęs nebetenkino techninės klubų sąlygos. Neužtenka juk pastatyti dviejų patefonų ir mikšerio. Kai supratau, kad gadinu savo įrašų kolekciją, perėjau prie skaitmenos.
Bet plokšteles vis dar perku – jei kūrinys man patinka, privalau jį turėti, pasidėti į lentyną. Nors mano kolekcija jau tikrai per didelė... Visai džiaugiuosi vinilo atgimimu – daug žmonių turi darbo, leidyklos ir gamyklos vos spėja suktis. Labai mėgstu patį ėjimo į parduotuves procesą – gaila, bet Luzanoje record shop’ų nebėra. Anksčiau tai buvo esminė susitikimo vieta visiems su muzika susijusiems žmonėms. Manau, bent kartą gyvenime į įrašų parduotuvę turėtų nueiti kiekvienas – vien tam, kad pajaustų tą nuostabią atmosferą.
Ką manai apie „Boiler Room“? Neradau jų archyve tavo seto.
Nesu tikras, ar niekada ir nerasi. Neabejoju, kad tai visai sveika karjerai, bet pats tiesiog nenoriu to daryti. Nematau tikslo. Kelias transliacijas stebėjau, bet tik tiek...
Žinai, aš didžėjus matau kiekvieną savaitgalį. Po kelis kartus. Manau, stebėti juos grojančius nuobodoka. Ir netgi priešinga mano DJ kultūros vizijai. Didžėjus neturėtų būti priekyje ir ryškiausiai apšviestas. Juk esmė ne jame, o tame, kas sklinda iš kolonėlių. Nėra prasmės matyti mano veido. Ir apskritai juk grojame dažniausiai ne savo muziką, tad ji svarbesnė už asmenybę.
---
Vėluojančiu lėktuvu Raphaël išskrido link Ženevos, kur grojo lapkričio 1-ąją, o sekmadienį žadėjo leisti su vaikais parke. Greičiausiai su riedlentėmis. Nes jam tai – idealus gyvenimas.
D.D. 2004 - 2016
Degalai Mushroom CMS